Mes smegenys. Taip, tai faktas. Su faktais nepasiginčysi. Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie pasirengę neigti net akivaizdžius faktus, tiesiog jie kitaip negali, jiems būtina oponuoti, ginčytis, tokiu būdu atrodo, kad yra protingesni. Protingesni už ką? Už smegenis? Žodžiu, faktas. Kitas dalykas, kad mes jaučiamės ne savo vietoje. Kaip žinia, neturime akių, ausų ir nosies, tad ir negalime reflektuoti aplinkos, kurioje atsidūrėme. Šiaip turėtume rastis kaukolėje. Tokia įprasta smegenų buveinė. Viršutinėje dalyje. Paslėpti po plaukais, oda ir kiaušu, kitaip dar vadinamu skalpu. Indėnai mėgo skalpus. Bet šiuo momentu nesijaučiame įprastoje vietoje, tokia savijauta lyg būtume atviroje erdvėje. Pasitikrinti neturime galimybės, bet logika sufleruoja tokį siužetą: žmogus, kuris nešiojo mūsų masę po skalpu, greičiausiai papuolė į eismo įvykį, gal važiavo dviračiu arba ėjo pasišvilpaudamas, juk pavasaris, mes jaučiame pavasarinę gaivą, ir staiga į jį atsitrenkė kažkoks sunkvežimis. Pažiūrim į savo informacijos kartoteką, susirandame sunkvežimių rūšis, aha, neabejotinai susidūrimas įvyko su fūra. Taip, tai buvo fūra. Smegenys neklysta, nes jos mąsto. Jų funkcija tokia, netikėti mokslu, kaip dabar siūlo puikūs veikėjai, bet analizuoti, pasverti, pergalvoti, sulyginti ir taip toliau, ir tik tada, viską atlikus, skelbti verdiktą, tarkim, vakcina feikas. Bet šiuo atveju mūsų verdiktas – žmogus buvo partrenktas fūros, nulėkė keturiasdešimt metrų į priekį, tėškėsi į asfaltą, skalpas atsidarė ir smegenys, tai yra mes, atsidūrė išorėje. Išoriniame pasaulyje. Vienos, be palaikymo komandos, ta prasme, akių, ausų, žandikaulio ir kitų šauniųjų kaukolės elementų. Opa, čia tai bent, pagalvojo smegenys, tai yra mes. Kartais mes mėgstame apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Taip įdomiau. Kas toliau? Ant asfalto be abejo gulėti ne taip malonu, kaip kur nors kitur. Tą mes greitai suvokėme, kai kažkas, galbūt bijodamas, kad kokia kita fūra pervažiuos per mus aštuoniais ratais, tuoj pažiūrėsim duomenų bazėje fūros ratų diametrą. Žiūrim, … dar kartą. Nėra. Ne viskas reiškiasi ir pas mus patalpinta. Mūsų indėnas ar kaip jis vadinasi šitos info į mus nepakrovė. Pats kaltas, dabar negalime būti absoliučiai tikslūs. Bet nesvarbu. Svarbu, kažkas mus pakėlė ir pernešė turbūt ant žolės, nes priešingai nuo asfalto buvo daug minkščiau ir šilčiau. Tokiu būdu mes suvokėme skirtumą tarp asfalto ir minkštos žemės. Gyveni ir mokaisi, kaip sakoma. Toliau, žinoma, knietėjo išsiaiškinti daugiau aplinkybių. Tarkim, vieta. Kur esame? Kokiame pasaulio taške? Na, pasaulio taškas atėjo gan greitai, kadangi mes daugiskaita, smegenys, turima galvoje, reiškiasi, Lietuvoje. Nes daugelio kitų šalių smegenys yra vienaskaita, pvz. brain arba mozg. O Lietuvoje tai yra daugiskaita, mes pirmi, mūsų daug, mes ne vieni, gal todėl dažniausiai ir stengiasi lietuviai visur išsišokti, bėgti prieš traukinį, prieš procesą, procesas dar galvoja, mąsto, ar jam prasidėti, ar jam apsimoka, o lietuvis jau priekyje, šaukia atsisukęs, ei, procese, tu ką, ko ten galvoji, aš jau seniai priekyje, jau viską padariau negalvojęs. Todėl kad Lietuvoje smegenys daugiskaita, tai ko ten galvoti, veikti reikia, ne galvoti. Dažniausiai lietuviai ir negalvoja, nesinaudoja, reiškiasi, smegenimis, nes jų daug, kada čia jomis visomis ir pasinaudosi, valiai, tokį randame išsireiškimą, pirmyn, be galvos, bet kur, stačia galva, nesvarbu, karas ar maras, turima omenyje pandemija, lekiam, pirmi Europoje ir pasaulyje, svarbu neatsilikti, suspėti, pagriebti, kuo daugiau, paskui gali nelikti arba neduoti, o paimti taip norisi, juk rankos ar pirštai į save atsukti ir taip toliau. Vadinasi, su vieta aišku – Lietuvoje, dar galima pasakyti, kad ne miesto centre, nes nesijaučia užnuodyto oro, koks būna pačiame centre. Gal tada esame priemiestyje. Ir gerai, nes gulėti kokiame šaligatvyje, kur bet kas gali tave sumindyti, o centre tai be abejonės nutiktų, menkas džiaugsmas. Dabar dėl laiko, tai irgi mums smegenims kažkodėl atrodo svarbu. Apskritai, smegenų funkcija – viską fiksuoti, viskas svarbu, nieko nepraleisti – kartais mus pačias ■■■■■■, atvirai sakant. Turi nuolat dirbti, pailsėti gali tik per miegus, nors ten irgi nevisada pailsi, turi sukti kokius nors siaubo filmus, košmarus, ta prasme sapnus. Bet visgi naktį atsakomybė mažesnė, gali improvizuoti, džiazuoti, o dieną tai jau ne, būk malonus viską tiksliai užrašinėk. Taigi, pažiūrim į savo užfiksuotų faktų sašlavyną. Aha, vienas naujesnių dalykų kažkokių slidžių šuolių kažkoks etapas Lahtyje. Pažiūrim, kur tas Lahtis, kas tai yra, susirandam, taip, kurortinis miestukas Suomijoje. Koks, atsiprašant, kurortas gali būti Suomijoje? Kažkokia klaida. Tiek to. Data kovo pradžia, vadinasi mes, smagenys buvome teisios, arba kalbant trečiuoju asmeniu, smegenys neapsiriko, jos retai klysta. Pavasaris. Taip ir dvelkia grynu oru, nors mes jo neužuodžiame, bet jaučiame. Kas toliau, koks siužetas? Suvažiuoja visokios mašinos, visi laksto, šaukia, blaškosi kaip visada, po to išvažiuoja. Smegenų niekas nepasigenda, neieško. Tas tipas, kuris jas perkėlė, irgi dingo, nieko neinformavo, kad va štai aš perkėliau smegenis į saugesnę vietą, galit paimti ir perkelti kam nors kitam, kam jų trūksta, labai geros iš pažiūros smegenys. Iš tiesų, smegenų daug kam trūksta, pažiūrėjus į tai, ką kalba kai kurie žmonės, ypač politikai, bet šiuo konkrečiu atveju smegenys pamirštos, jų nepasigesta, tai vėl gi rodo, kad kažkam jų trūksta, jei nepasigedo, tai yra policijai, greitajai pagalbai ir žiūrovams, visiems trūksta proto. Ką gi, liekame ant žolės. Į vakarą vėsta. Nejauku. Bet kažkas nusišlapina ant mūsų, iškart kažkaip šilčiau. Gal žmogus arba šuo. Kvapo nejaučiame, bet šilta ir drėgna. Kaifas. Randame tokį terminą savo kataloge. Dar sužinome, vėl gi iš katalogo, kad smegenys ilgai negyvena. Neparašyta kiek, tik žodis ilgai ir negyvena. Ot velnias. Ką daryti? Šaukti nėra kuo, išsinešdinti taip pat, laukti, kol kažkam prireiks smegenų, irgi beprasmiška, paprastai niekas nesiskundžia jų trūkumu. Belieka mirti. Sukalbame mintyse, aišku, Tėve mūsų, dar kažkas nusišlapina, ta prasme, apšlaksto šventu vandeniu, dar vienas potyris ir viskas, aleluja, sudie gyvenime, pasauli, Suomija ir Lahti, neminėk bloguoju, mes tavęs niekada nepamiršime ir taip toliau. Dėl pamiršimo. Bet jau gana, ir taip daug pasakėme. Viskas.
Reikėtų išskirti teksto „blokelius“, ką reikia, rašyti iš naujos eulutės. Dabar gi, tokią vientisą „paklodę“ išties yra sunku skaityti…