Pradžioje pateiksiu patikimų kino žinovų rekomendacijas. Pastebėsite, kad rekomenduojami filmai vis kartojasi.
TOMAS RAMANAUSKAS:
“Kino pavasaris” yra užtikrintesnis už bailį pavasarį, todėl — tik apie jį. Šių metų programa turi ryškius favoritus, tikiuosi, jiems suplanuota po penkiasdešimt seansų. Nuo savęs siunčiu linkėjimus pamatyti tokį ketvertuką:
1✺ Siaubo filmą, kuriame siaubas yra kiekviename kadre, bet jį gali tik girdėti ir nujausti. Nors Jonathano Glazerio “Interesų zonos” (The Zone of Interest) veiksmas vyksta Aušvice, pats režisierius pabrėžė, kad tuo pačiu vyksta ir dabartyje. Skaudės.
2✺ Sandrą Hüller matysite “Interesų zonoje”. Tačiau būtent “Kryčio anatomijoje” (Anatomie d’une chute) ji išblizgina aktorės amatą. Čia jos herojė keliauja per devynis teismo pragaro ratus detektyve-bet-iš-tikrųjų-santykių dekonstrukcijoje.
3✺ Niurzgiantį Paul Giamatti profesorių gerajausmėse “Svajonių atostogose” (The Holdovers). Jis priverčiamas atlapoti savo žmogiškumą prievarta į vieną aplinką sustumtoms asaboms.
4✺ Atsipalaidavusią, savą pasaulį formuojančią komediją iš Argentinos “Delinkventai” (Los delincuentes). Viskas truputį pro šoną: neišpildytas veiksmo filmo pažadas, pamirštamos detektyvo užuomazgos, šokinėjanti meilė. Tris neskubrias valandas tekančiame upelyje plauks ir banko apiplėšimas, ir svajonių, ir gamtos, ir laisvės potroškiai. Ir gal net nusnaustas posmelis.
6✺ Irano biurokratijos tragikomizmai “Žemiškose eilėse” (Terrestrial Verses).
7✺ Ir kiekvieno KP būtinybė aplankyti nebūtas kino šalis, pvz. man — Vietnamą “Geltonajame šilkverpio kokone” (Inside The Yellow Cocoon Shell). Mačiusieji drąsina: sapniška ir gilu, o išėjusieji: lėta ir nieko nesupratau.
Apibendrinančios ** 7 meno dienų** rekomendacijos:
(Filmai „Blogis (ne)egzistuoja“, „Goldmano byla“, „How to have sex“, „INTERESŲ ZONA“, „Iš kur į kur“, „Kryčio anatomija“, „Naujakuriai“, „Svajonių atostogos“, „Šventasis npagrobimas“, „Visi mes svetimi“, „Žalia siena“, „Žmogus juodumoje“.
Paskutinis savo rekomendacijas pateikė ilgametis „Kino pavasario“ programų sudarytojas EDVINAS PUKŠTA:
„ Kanuoise tiesiog privalėjo nugalėti INTERESŲ ZONA (iki šiol tuo neabejoju)
DELINKVENTAI / THE DELINQUENTS
bent tris kartus keičiantis žanrus sarkastiškas, romantiškas, chameleoniškas trileris yra labiausiai nenuspėjamas, stebinantis ir apsimetėliškas, kai trys valandas prabėga žymiai greičiau ir dinamiškiau nei dauguma trumpesnių filmų. Čia pilna apgaulių, meilės, detektyvo, trilerio, melancholijos, filosofijos, šantažo.
INTERNATAS / DORMITORY
viename iš paveikiausių 2023 m. debiutų režisieriaus Nehiro vaikystės patyrimai persipina į griežtas religines instrukcijas, apribotą paauglystę, maištingus santykius su tėvu, gelbėjančios draugystės paieškas. Galbūt net pats geriausias ir brandžiausias praėjusių metų turkiškas filmas.
KALĖJIMO PRIŽIŪRĖTOJA / VOGTER
psichologinis trileris be pradžios ir pabaigos, kai būni įmetamas į moralinių dilemų, šantažo ir manipuliacijų labirintus su fenomenaliu danų primadonos Sidse Babett Knudsen vaidmenimi. Po telefoninės KALTĖS (GUILTY) danas Gustavas Molleris grįžta stipriai subrendęs ir absoliučiai kitoks.
BALTAS MELAS / THE MOTHER OF ALL LIES
kaupinas meilės, giliai užslėptas ir šokiruojančias traumatiškas šeimos paslaptis debiutuojanti ir geriausia Kanų festivalio režisierė išsiknaisioja smalsumu, drąsa ir išradingumu, kai praeities prisiminimai kūrybiškai atstatomi miniatiūrinėmis lėlėmis, sukonstruotais namų ir kiemo modeliais, siuviniais, nuotraukomis bei lemtinga akistata su močiute manipuliatore.
AŠ ČIA KAPITONAS / IO CAPITANO
Oskarui nominuota ir Venecijoje apdovanota naivių senegaliečių klajonė per Saharos dykumą link neįmanomos svajonės su pavojingais nuotykiais, netikėtais atradimais, skausmingais išsiskyrimais, magija, likimo išbandymais.
GERVUOGIŲ SKONIS / BLACKBIRD BLACKBIRD BLACKBERRY
subtili, aistringa, jautri, nuostabiai suvaidinta melodrama moderniame Sakarvele įrodinėja, kad ieškoti meilės galbūt niekada nėra per vėlu net ir pasipriešinant kertinėms tradicijoms.
MYLIMIAUSIAS MANO PYRAGAS / MY FAVOURITE CAKE
šviesi, saldi, linksma, nostalgiška feel good meilės tragidramedija, palaikanti “Woman. Life. Freedom” revoliucinį judėjimą Irane ir gurmaniškai iškepta ne tik jauniems, bet ir vyresniems.
TIKROJI PRIEŽASTIS / EXPLANATION FOR EVERYTHING
aštri, provokuojanti, gudri, šarminga, ilgais kadrais sukalta satyra, kuriai niekada nebūtų leidęs atsirasti Orbano rėžimas. Pelnytai Venecijos “Horizontuose” laimėjusi humoro drama apie užaugusią ir kitaip mąstančią jaunąją kartą, o taip pat tai autentiškas vasariško Budapešto portretas.
BLAGOS PAMOKOS / BLAGA’S LESSONS
geriausias aktorės vaidmuo pernai (bulgarų veteranė Eli Skorcheva) ir ypač aktuali Lietuvai socialinė problema apie šantažuojančiais telefonų skambučiais atakuojamus bei apgaudinėjamus žmones. Karlovi Varuose triumfavusi drama gal yra kiek senamadiška, bet dinamiškai išsivysto į sukrečiantį trilerį.
HOW TO HAVE SEX
Kanuose nugalėjusi, supurtanti, intymi, energinga, tikroviška, gili, nemoralizuojanti drama, kurioje beveik nelieka ribų tarp geismo ir prievartos, malonės įsivaizdavimo ir šiurkščios realybės, susireikšminimo ir naivumo.
„Apsuptas tvora stovi mūrinis namas. Šalia žydi gėlių darželis, geltonas galvas lenkia saulėgrąžos. Tolėliau kieme driekiasi daržovių lysvės, gėrybes nokina didelis stiklinis šiltnamis. Yra sodas, baseinėlis, pavėsinė atsipūsti.
Name gyvena Rudolfas su žmona Hedviga ir vaikais. Šeimos kambariai tvarkingi ir spindi švara. Viskas nauja. Viskas savo vietose. Į namus atgabenama drabužių, visokiausių daikčiukų, Hedviga matuojasi naujus kailinius. Nieko netrūksta. Lieka net tarnams. Rojus, ne gyvenimas.
Tik yra „bet“. Iškart už tvoros plyti Aušvico koncentracijos stovykla. Joje dieną naktį visu pajėgumu ūžia krosnys. Iš jos be perstojo aidi riksmai ir šūviai. O gražiojo namo šeimininkas yra ne kas kitas, o SS pareigūnas Rudolfas Hössas – ilgiausiai stovyklai vadovavęs komendantas, atsakingas už daugiau nei 2 milijonų žmonių nužudymą ir dar pusės milijono mirtis nuo bado ir ligų.
Visa tai – brito Jonathano Glazerio „The Zone of Interest“. Kol kas originaliausias konkurso filmas bei pirmasis, kuriam būtų galima jau dabar drąsiai atiduoti „Auksinę palmės šakelę“.
Naujausio Glazerio filmo kino pasaulis laukė dešimt metų (paskutinis buvo „Po oda“ su Scarlett Johansson). Jo filmavimo detalės ilgą laiką laikytos po devyniais užraktais. Bet tai nesutrukdė, dar net neprasidėjus festivaliui, kritikams jį minėti tarp realiausių pretendentų į pagrindinį prizą. Faktas – iš Kanų tuščiomis negrįš.
„The Zone of Interest“ sukurtas pagal britų rašytojo Martino Amiso, beje, netikėtai mirusio gegužės 19-ąją, to paties pavadinimo romaną. Pastarojo skaityti neteko, bet internetas greitai paaiškina: tai gana laisva knygos interpretacija.
Filmas prasideda beveik penkias minutes trunkiančiu juodu kadru, kurį lydi šaiži kompozitorės Micos Levi muzika. Nieko daugiau – tik juoda spalva ir garsas, kurių užtenka, kad žiūrovų galvose sudygtų lūkestis pamatyti kažką išties didingo ir reikšmingo. Apdairus ėjimas.
Tai, ką pamatome vėliau, galima pavadinti scenomis iš vedybinio nacių poros, kurią čia talentingai ir įdomiai įkūnijo Christianas Friedelis iš „Balto kaspino“ ir Sandra Hüller iš „Tonio Erdmano“, gyvenimo. Jį kamera stebi atsitraukusi, bendraisiais ir vidutiniais planais, niekada nepriartėdama prie veidų, kas tampa savaip reikšminga.
Nereikia gerai išmanyti kino istorijos, kad žinotum, jog nuo pat kino atsiradimo stambus planas reiškė emocijas, vidinį pasaulį, pačią žmogiškumo esmę. O štai vidutinis planas – tai planas be savybių, objektyvus ir nesuinteresuotas. Joks. Būtent toks idealiai tinka fiksuoti blogį. Režisierius tai meistriškai išnaudoja.
Tačiau šis žvilgsnis per atstumą nėra vienintelis iškirtinis vizualinis sprendimas. Nejaukią atmosferą sustiprina buitiška, kadro gylio neturinti, dokumentiška optika, o filmui įpusėjus atsirandantis juodai baltas – negatyvinis – vaizdas su brolių Grimų pasakos apie Jonuką ir Grytutę intertekstu jau pakyla iki košmariško sapno.
Taip, suprantu, jau kelias pastraipas aptariu tik filmo stilių. Bet „The Zone of Interest“ yra toks konceptualus, kad kitaip tiesiog neįmanoma. Režisierius mąsto vaizdais ir užtikrintai vedžioja po savo sumanymą, kuris daliai Kanų kritikų pasirodė genialus, o kitiems gi pernelyg formalistinis ir pretenzingas. Bet būtent tokie, jaukiantys mintis ir po seanso dar ilgai tavęs nepaliekantys kūriniai, yra didžiausia dovana.
Atrodytų, ką ir kaip kine dar įmanoma papasakoti apie Holokaustą, o štai – prašom, įmanoma. Pasinaudojęs lanzmaniška Holokausto reprezentacijos kine strategija, kitaip tariant, nerodyti kraupių vaizdų ir palikti juos už kadro, Glazeris sukuria filmą, kuriame dirba ne tik protas, bet ir vaizduotė – šiuolaikiniame kine bene labiausiai užmigęs žiūrovų raumuo. „The Zone of Interest“ – tai nejauki vaidybinio kino ataskaita apie blogio banalumą, apie (ne)žmogiškų poelgių tamsą, į kurią netikėtame ir įsimenančiame finale, visiems laikams, nukeliauja ir patys Holokausto strategai. “
Kovo 10 d. JAV Kino akademija įteikė filmui geriausio užsienio filmo OSKARĄ
P.S. Paskubėjau pamatyti filmą jau pačią pirmą festivalio dieną. Visi apdovanojimai ir pripažinimai filmui yra neabejotini! Jo stiprumo esmė, kad filme parodant tik 3 žydus (vienas valo Aušvico viršininko nusiautus ilgaaulius batus, kitas atneša siuntinį komendanto žmonai, trečias prižiūri sodą), kad visiškai nematant genocido faktų, tampame prislėgti holokausto realybės. Tik pritildytais garsais iš Aušvico stovyklos, juntame situacijos tragiškumą. Gražiai už sienos gyvenančios budelio šeimynos kasdienybė sukrečia brutaliu absurdiškumu, nors, atrodo, matome tokį nekaltą, žaismingą moterų ir vaikų gyvenimą. Kad taip nėra, įrodo vien jau šeimininkės atvykusi mama – slapta pabėga iš grožio oazės jau po paros
Parodyti baisumus, kurių visiškai nėra ekrane, bet žiūrovas junta kiekvienu savo receptoriumi – neeilinė meistrystė!
Marco Bellochio ŠVENTASIS PAGROBIMAS (Programa MEISTRAI)
AISTĖ RAČAITYTĖ, Kanų k/f
„Patriarchai Marco Bellochio kažkodėl pasirodė svarbu šiandien į ekraną perkelti istoriją apie auklės slapta pakrikštytą žydų berniuką, į kurį ūgtelėjusį pareiškia pretenziją popiežius. Tai klasikinis istorinis filmas apie amžiną katalikų neapykantą judėjams, valdžios troškimo ir religinio fanatizmo temas.“
„Dar viena nepamirštama herojė yra vieno stipriausių pagrindinio konkurso filmų – iraniečių „Mano mėgstamiausias pyragas“ („Keyke mahboobe man“) – centre. Senyvo amžiaus moteris, kuri vieną dieną po trisdešimt vienatvės metų ryžtingai išeina miestan, turėdama tikslą rasti gyvenimo partnerį, ir jį randa! Filmas taip drąsiai kritikuoja moralės policiją ir supriešina laimingą žmogų su savo gyventojų laimės nepalaikančia šalimi, kad pats savaime atrodo utopiškas. Tačiau čia stebuklas neįvyko – filmo režisieriai Maryam Moghaddam ir Behtashas Sanaeeha, kaip jau tampa liūdna tradicija, į savo filmo premjerą Berlyne atvykti negalėjo, nes Irano valdžia atėmė pasus ir skyrė namų areštą.
Tai dramaturgiškai taisyklingas filmas, taikliai režisuojantis žiūrovo emocijas ir sudėliojantis visus taškus ant „i“, kai pasakojimas perauga vienos moters istoriją ir prabyla apie visą visuomenę, kenčiančią nuo valdžios priespaudos. Nors man vieną vakarą tetrunkanti gaivališka dviejų personažų meilė įsimins ilgam, atrodo, kad žiuri filmas pasirodė pernelyg tvarkingas.“
Molly Manning Walker HOW TO HAVE SEX (Kaip mylėtis)
Programa „Kritikų pasirinkimas“
Antroje pagal svarbą Kano k/f „Ypatingo žvilgsnio" programoje pagrindinis prizas buvo skirtas šiam debiutiniam filmui. Filmą „Kino pavasaris“ parodė vasario 14-os proga.
Kino kritikė AISTĖ RAČAITYTĖ: „Festivalyje aplink jį buvo gan smarkus bruzdesys, nes filmas aktualia seksualinės prievartos tema turėtų priminti Harmony Korine’o „Laukines atostogas“ ar Abdellatifo Kechiche’o kūrybą. Aš neįžvelgiau filmo teminio ar stiliaus stiprumo. Gan atgrasus filmas, kurio pagrindas – neskoningo „tūso“ Graikijos kurorte vaizdai – nuslysta paviršiumi kalbėdamas apie tai, kas reikalautų kur kas gilesnio ir nuoseklesnio psichologinio herojų pjūvio.“.
Kaoutheros Ben Hania OLFOS DUKROS (Programa „Kritikų pasirinkimas“)
GEDIMINAS KUKTA iš KANŲ k/f: „Pamatytas dar vienas konkurso filmas, tunisietės Kaoutheros Ben Hania „Olfos dukros“ („Les filles d‘Olfa“) atrodo įdomus savo idėja sulieti dokumentiką su vaidyba, maišyti faktus su fikciją ir iš visko padaryti dabar madingą hibridinį kiną.
Nenustebčiau, jei žiuri įvertintų formos sprendimą ir temos aktualumą. Tai istorija apie motiną ir keturias jos dukteris, iš kurių dvi paslaptingai pradingo. Režisierė imasi šeimos istorijos neįprastu būdu. Dingusių dukterų vaidmenis atiduoda aktorėms, motiną palieka įkūnyti tiek aktorei, tiek tikrajai motinai, o likusioms dviem dukterims patikėja vaidinti pačias save. Viską filmuoja tik interjeruose.
Moterys prisimena, kalbasi, repetuoja, atkuria skaudžius įvykius ir šis „čia ir dabar“ procesas tampa prieš mūsų akis gimstančiu filmu. Štai jums ir kino performatyvumas. „Keturios dukterys“ užkabina moterų teisių arabų šalyse problemą, fundamentalizmą, patriarchalinės visuomenės normas ir laisvę nuo jų, moterų solidarumą ir viltį, bet neišvengia ir manipuliatyvių akimirkų. “
Ir AISTĖ RAČAITYTĖ:
„„Oskaru“ nominuotos tunisietės Kaouther Ben Hania „Olfos dukterys“ („Les filles d’Olfa“) – turbūt vienas originaliausių konkurso filmų, apie kurį kalbant skamba hibridinio kino terminas. Tai dokumentinis filmas apie motiną ir keturias jos dukteris, iš kurių su ja liko tik dvi, kai vyriausios buvo užverbuotos ISIS. Filmu siekiama atsekti radikalizmo priežastis ir pasitelkiama atkuriamosios dokumentikos technika. Kai scenos tampa per skaudžios, jas vaidina aktorės. Atsakymų režisierė ieško ne tik sekdama seserų gyvenimo etapus, bet ir svarstydama apie auklėjimo bei kultūros primestą socialinį moters vaidmenį arabų pasaulyje.“
Pham Thien An GELTONAJAME ŠILKVERPIO KOKONE („Bên trong vỏ kén vàng“) 9 salė
AISTĖ RAČAITYTĖ iš Kanų kino festivalio:
„Geriausiu festivalio debiutu tapo vietnamiečio Pham Thien Ano „Geltanajamr šilkverpio kokone“ („Bên trong vỏ kén vàng“) iš programos „Dvi režisierių savaitės“. Daugiau nei trijų valandų filmas – tikras lėtojo kino pavyzdys. Tai kelio filmas, neriantis į Vietnamo istorinę ir kultūrinę gelmę, kurio kuklus siužetas veikia kaip pretekstas perteikti mistiškąją šalies pusę ir priartėti prie pamatinių būties prasmės klausimų.“
Tikrai gera šiemet tikrų lietuviškų filmų arba mūsų kooprodukcinių filmų programa.
Joje įvyks 5 ilgo metro ir 7 trumpo metro premjeros: režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman „Kaimiečiai“ (The Peasants), Artūro Jevdokimovo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ (Life and Death of a Christmas Tree), Eimanto Belicko „Karta.EU“ (Generation.EU), Ilze Kunga „Mano laisvė“ (My Freedom), Dāvis Sīmanis „Marijos tyla“ (Maria’s Silence)
Buvau autoriniame jų pristatyme – patikėkit, tikrai stiprūs!
Racionalu pradėti domėtis filmu, žvilgterėjus į jo „metrikus“. Ir jie, jei nepriblokš, tai didžiulę nuostabą tikrai sukels: Kanų AUKSINĖ PALMĖS ŠAKELĖ, EUROPOS KINO AKADEMIJOS apdovanojimai – Geriausias metų Europos filmas, geriausia režisierė, geriausia aktorė, geriausias scenarijus, prancūzų CESAR bei britų BAFTA – nominacijos visuose pagrindinėse kategorijos (prizų teikimo datos vėlesnės), JAV KINO AKADEMIJOS OSKARAI – nominacijos geriausiam metų filmui, geriausiai režisierei, geriausiai aktorei, geriausiam scenarijui, geriausiam montažui.
Pridėjus, kad Kanuose iškovotas ir prizas už geriausią šuns vaidmenį borderkoliui Mesiui, daugiau rašyti apie filmą reikėtų liautis!
Pabandykite surasti tokį kino mėgėją, kuris nuspręs nepamatyti šio filmo!?
Tiesa, kaip ir nuo skaniausio torto gali pasidaryti bloga, jei jo perdaug prišlamši, taip ir po Europos kino apdovanojimų Berlyne gruodyje, girdėjosi balsai – na kaip taip galima visus įmanomus prizus įteikti vienam ir tam pačiam filmui!
Prieštarauti tam sunku, bet kas padaryta, tai padaryta. O svarbiausia, kas atlikta – prancūzų režisierė JUSTIN TRIET su didžiuliu vokiečių aktorės SANDRA HULLER indėliu sukūrė labai stiprų, nuo pradžios iki pabaigos emociškai įtraukiantį ir nepaleidžiantį žiūrovo kiną.
SANDROS HULLER vaidinama rašytoja kalnuose gyvena su vyru ir vaiku. Jau filmo pradžioje vyras randamas iškritęs (ar išstumtas?) iš poros gyvenamos vilos grožio sklidinose Alpėse. Žmona kaltinama nužudymu. Vyksta tyrimas ir teismas. Sandros Huller veikėja, jos santykiai su vaiku-rodomi po padidinamu stiklu. Kiekviena smulkmena tampa reikšminga. Ji kalta ar ne? Kas atsitiko iš tikrųjų? Puikus teismo detektyvo žanras nepalieka abejingų.
Visą įvykių emocinę paletę nuostabiai perteikia, dabar jau tapusi ryškiausia kino žvaigžde, vokiečių aktorė SANDRA HULLER. Ji buvo įtaigi ir anksčiau Lietuvoje plataus atgarsio sulaukusiame Marenos Ade filme TONIS ARDMANAS. Tačiau praėjusiais metais ją nušvietė tikra žvaigždžių šviesa. Ir ji tęsis šiais metais – ne visi apdovanojimai dar surinkti…
Prancūzų aktorius SVENAS ARLO (Swann Arlaud) puikus, labai natūralus advokato vaidmenyje, o jaunasis MILO MAČARDO GRANJER (Milo Machado Granier) labai įtagus kaltinamosios mažamečio vaiko rolėje. Jam teks liudyti teisme. O tai daryti kalbant apie savo mamą yra sunkiai pakeliamas išbandymas…
Procese po truputį atskleidžiamos sudėtingos poros santykių detalės tiesiog kausto prie ekrano. Tai vienas tų filmų, kurie palieka abejonės krislą net pasibaigę, o temos apie laisvę šeimoje, kūryboje bei pasiaukojimą / išnaudojimą leidžia kurti nevienplanius personažus.
Justine Triet kartu su scenarijaus bendraautoriu Arthuru Harari sukūrė tikrai stiprų filmą su itin žmogiškais personažais – gerais, tačiau netobulais žmonėmis, pilnais silpnybių, baimių ir egoizmo. Kaip būti visaverčiu šeimos nariu ir kartu neprarasti savęs? Kur ta riba tarp įkvėpimo ir išnaudojimo?
Rašytoja teismo salėje turi gintis nuo kaltinimų nužudžius savo vyrą. Po truputį atskleidžiamos sudėtingos poros santykių detalės tiesiog kausto prie ekrano. Tai vienas tų filmų, kurie palieka abejonės krislą net pasibaigę. Tema apie laisvę šeimoje, kūryboje bei slidžią ribą tarp pasiaukojimo ir išnaudojimą leidžia kurti nevienplanius personažus.
Tarsi Agatos Christi chrestomatiniame detektyve žiūrovas svarsto ar tai buvo savižudybė ar visgi žmogžudystė? Kas meluoja? O gal visi sako tiesą?
Kur riba tarp rašytojo asmenybės ir jo personažų? Ar gali jų literatūros kūriniai tapti įrodymu teisme? O gal viskas slypi galioje įtikinėti ir paveikti žodžiais? Nežinomųjų daug, liudininkai keičia parodymus, o verdiktas nebūtinai nuramina tiek heroję, tiek prisiekusiuosius, tiek ir mus, žiūrovus.
Filmui įteiktas OSKARAS už geriausią originalų scenarijų
RYUICHI SAKAMOTO , palikusių šį pasaulį 2023-03-28. Praėjusių metų sausį, savo 71-o gimtadienio proga, jis išleido paskutinį savo albumą, pavadintą 12 (albumų šiaip yra išleista kiek daugiau), o kiek vėliau, sukaupęs paskutines jėgas, jis pakilo prie fortepijono ir sūnus operatorius nufilmavo paskutinį savo solinį koncertą OPUS
RYUICHI SAKAMOTO OPUS
Seansas KAUNE kovo 22 d.
Galima pamatyti koncertinio filmo klipą suvedus į youtube aukščiau parašytus žodžius. Aš gi siūlau pažiūrėti kiek ilgesnį jo muzikos atlikimą BAFTA apdovanotame 1983 m. filme „Linksmų Kalėdų pone Lawrensai“, kuriame kompozitorius netgi filmuojasi kartu su David Bowie ar Takeshi Kitano.
1988 m. SAKAMOTO įteiktas OSKARAS bei vėl BAFTA, AUKSINIS GAUBLYS ir muzikinis GRAMMY apdovanojimai už muziką Bernardo Bertolucci filmui „Paskutinis imperatorius“, Vėl „Auksinis gaublys“ kompozitoriui 1991 m. įteiktas už kitą Bertolucci filmą „Po dangaus sklautu“. O kiek žinomiems filmams japonas yra sukuręs muziką, padės sužinoti Vikipedija.
Deja, dar prieš dešimtmetį maestro užpuolė onkologija. Po metų jis skelbė, kad pavyko išsigydyti gerklės vėžį. Bet apie 2021 m. buvo pranešta, kad nustatytas tiesiosios žarnos vėžys. Teko atšaukti didelę dalį numatytų koncertų. Paskutibniais mėnesiais metastazės apėmė ir plaučius…
Kuo mane nustebino talentingojo muziko paskutiniai klipai bei muzika filmui, kurio pasaulinė premjera Kanuose jau įvyko po maestro mirties? Apie piansitus, kilusius iš Azijos, ypač Kinijos yra bendra nuomonė, jog jų grojimo „arkliukas“ yra didžiai išlavinta technika. Be abejo, plačiai išgarsėję pianistai iš tų kraštų, to požymio jokiu būdu neryškina ir yra didžiai pripažinti. Bet japonas RYUICHI SAKAMOTO muziką suvokė visai kitaip – jausmas, jausmas ir dar kartą jausmas jam aukščiau už viską. Žinoma, lyriko skambinimo technika negali kelti nė mažiausių abejonių. Ši samplaika, neabejoju, ir leido amžina atilsi tapti tokiu pripažintu ir aukštai įvertintu muziku.
Už „Vagiliautojus“ Auksinę palmės šakelę parsivežusiame garsaus japonų kino autoriaus Hirokazu Kore-eda naujausiame filme MONSTRAS jau titrų pradžioje įspaustas ryškus įrašas – filmas skirtas RYUICHI SAKAMOTO atminimui.
Programa MEISTRAI
Tiesa tokia, kad jei žiūrint šį meistriškai sustyguotą filmą atsiras tam tikrų siužeto stebėjimo priimtinumo problemų, turėtumėte pajusti, kad reikalus stipriai gelbėja kino kompozitorius SAKAMOTO. Galima užtikrintai atsipalaiduoti ir nerti į jausmingus fortepijoninės muzikos garsus…
HIROKAZU KORE-EDA – patikrintas „Kino pavasario“ favoritas. Tikrai kažką iš matytų festivalyje jo filmų prisiminsite: „Visa tiesa apie Divą“ (K.Deniov su J.Binosh), „VAGILIAUTOJAI“, „Stebuklas“, „Pripučiama lėlė“, „Vis einu, einu“, „Koks tėvas, toks ir sūnus“ – visi šie filmai skirtingais metais pabuvojo festivalyje. „monstras“ Kanuose apdovanotas netradicinių filmų konkurso bei geriausio scenarijaus Palmės šakelėmis.
Naujausiame MONSTRAS japonas ir toliau plėtoja būdingą temą – buitinėje aplinkoje visas dėmesys krypsta į vaikus. Pradžioje matome pasakojimą apie vienišą mamą ir jos aštuonmetį sūnų, kuris vieną dieną ima elgtis keistai ir mama priežasties ieško mokykloje. Kaip bebūtų skirtingos japonijoje elgesio ir kultūros tradicijos nuo mūsų, pedagogų elgesys stipriai keistas – galvojau, gal mokykloje kokia sekta įsitvirtinus, ar kažkas panašaus.
Antrame segmente siužeto dėmesys nukrypsta į motinos kaltinamą mokytoją, kuris pats stengiasi išsiaiškinti, kas yra tikras monstras - jau nuopradžių matomas Minato, ar jo dažnai skriaudžiamas mažesnis berniukas. Tarsi specialiai žiūrovas klaidinamas scenarijaus labirintuose. Trečia filmo dalis, ilgiausia ir poetiškiausia viską sustato į savo vietas, bet joje pasakojimo tempas ženkliai sulėtėja ir detektyvinė intriga pavirsta pernai triumfavusios kino teatruose belgo Luko Donto dramos „Arti“ kopija.
Jei ir užsižaidžiama, tai vizualiai vaikų klajones šioje dalyje išties gražios.
Kad ir yra nepaaiškinamų scenų (ką reiškia gaisrai?), dramaturgijos duobių ir už turinį svarbesnė forma, bet vaizdo grožis kartais sugeba nustelbti netgi japoniškus anime…
Komediografus, prancūzus scenaristus ir režisierius Toledano ir Nakache KINO PAVASARIS drąsiai galėjo pristatyti MEISTRŲ programoje. Ko jau ko, bet pasirinktame kūrybiniame žanre jiems meistriškumo netrūksta. Priminus, kad jų 2012 m.festivalyje pristatytas linksmas „NELIEČIAMIEJI“ tapo didžiausiu hitu, laimėjo žiūrovų simpatijų prizą ir paliko neišdildomus įspūdžius apie visiškai skirtingų, gyvenime realių personažų draugystės istoriją.
Rodėsi, kad po tokio „pataikymo į dešimtuką“ neišvengiamai kartelė nusileis, nes tokios sėkmės paprastai prislegia autorius. Deja, esu tik su atsitiktiniais produktyvaus dueto vėlesniais darbais susipažinęs, bet vien jau naujausias Metai buvo sunkūs įrodo, kad profesionalumo lygį ir kūrybinės potencijos demonstravimą visai įmanoma tęsti.
Filmo pavadinimas pasirinktas visų Prancūzijos prezidentų, pradedant Sarkozy ir baigiant 1974 m. buvusiuoju pasakoma šia fraze prancūzams. Emanuelis Macronas paliekamas filmo pabaigai, kai ištaria „Pastarosios keletą savaičių buvo sunkios“. Šią teze turėtų kartoti ir filmo pagrindinių veikėjų duetas. Skirtingai nuo „Neliečiamųjų“, juos vienija aiškus panašumas, o ne skirtingumas. Bet tai išaiškinama filme palaipsniui…
Pradžioje atrodo, kad filmas bus apie „perlenkiančius lazdą“ jaunus kovotojus už mūsų planetos išlikimą. Bet tai tik esminis fonas filme. Vienok negalima nesižavėti autoriais, kai neneriant į gylį, visas problemas rodant paviršutiniškai ir satyriškai, pasakoma daug išminties. Apie kovotojus už ekologiją ypač ryškiai – kraštutinumai jų kovoje atrodo ir komiškai, ir durnai. Būtent išjuokiami tie, kurie neranda kitų būdų kovoti prieš visuomenės ydas, kaip apipilti Luvre sriuba Leonardo Džokondą…
Papuolę į vienodas bėdas, filmo herojai savų interesų vedini papuola ir į šių kovotojų už Planetą „pinkles“. Nors visa esmė perteikta per stiprios ironijos prizmę, filmas taikliai paliečia ir rodomų situacijų realią problematiką. Gi Prancūzija kenčia nuo tradicija tapusių dažnų protestų ir streikų. Ten jau net šio faktoriaus kultūra susiformavusi. Lietuvai gal ypač taikliai parodomas lošimo ligos pakirstas stepukonis. Neužmirštamas aktorius iš filmo „SKAFANDRAS IR DRUGELIS“ Mathieu Amalric įkūnija finansų konsultantą, besiveržiantį bent 10 minučių palošti. O kad taip lietuviškos lošimo bendrovės elgtųsi, kaip filme parodyta prancūziška!!
Ieškantiems gyvenimo aktualijų vaizdavimo rimta kino kalba ši komedija gali ir neatitikti pilnų lūkesčių, bet siekiantis kino pramogai, „METAI BUVO SUNKŪS“ turėtų tapti hitu! Prie to prisideda ir ypač profesionali kinematografija, ir išskirtinis muzikos takelis. Tiesiog neįmanoma, negirdėti, kaip juodojo penktadienio prekybos centro „ataka“ vyksta valso ritmu, kuris taip taikliai nukeliamas į filmo finalą. Šauniai panaudojama ir legendinė „The doors“ dainos „The end“ versija, kai mūsų herojams visai „nusivažiuoja“ reikalai. Galima garso takelio, kur pagrindiniai atlikėjau instrumentinė grupė „Grandbrothers“ su pasimėgavimu klausyti: https://www.youtube.com/playlist?list=PLAcBKXxlc0plWGLp2ZkQHDj1CkJAJThXK
Akivaizdžiai patenkantis į geriausių festivalio filmų sąrašą, „TIKROJI PRIEŽASTIS“ patvirtina istoriškai aukštą vengrų kino lygį. Buitinės dramos žanro filmas konstruojamas lyg dienoraštinis pasakojimas. Pradžioje atrodęs kaip trijų asmenų šeimos gyvensenos atvaizdas, greitai pasipildo ir kitais Budapešto gyventojais.
Žavi filmo režisūra ir rodomų personažų filmavimas. Kažkas itin originalaus, derinant kamerą, sekiojančią paskui herojų, su stacionariai pastatyta.
Neuždelsus nuo dokumentinio stiliaus žmonių kasdienybės vaizdavimo pereinama prie visuomenės aktualijų. Esminė, sakyčiau, užsidegusios žurnalistės tyrimas, kai yra nežinoma reikalo esmė, bet norima daryti sensaciją. Kokia bebūtų simpatiška filme reporterė, bet prikišamai „stumdama“ savo išankstinį nusistatymą apie įvykį, ji „priskaldo malkų“. O argi tai nėra aktualija ne vien Vengrijoje?..
Palaipsniui prieinama ir prie dabartinės Vengrijos politinių grimasų. Nesame pasiruošę diskutuoti apie Vengrijos vidaus politines aktualijas, bet filmas savotiškai įveda į supratimą, kad partija Fidesz yra „orbanistų“ rinkėjų flagmanas, o nacionalinės vėliavos spalvų kokarda – buvęs 1956 m. sukilimo ženklelis, kurį savinasi dabar balsuojantys už Orbaną… Natūralu, kad filme įvyksta aršus skirtingai balsuojančių vengrų disputas.
Mums, kaip stebėtojams, Vengrija tampa nors kiek suprantamesnė. Ir tai filmo pliusas. Kaip ir bendras filmo pliusas, atskleidžiant veikėjų charakterius, šalies susiskaldymą.
Metai iš metų būtinai pasižiūriu „Kino pavasaryje“ visus belgų filmus. Skirtingai nuo kaimynų prancūzų, kur būna visko, belgai niekada nepaveda. Kaip ir naujasis jų Įpėdinis, palikęs labai stipraus kino įspūdį.
Atima amą kelios pradžios minutės. Tokio grožio modelių pasirodymo ant podiumo nebuvau regėjęs! Tame kolekcijos pristatyme nė to podiumo nebuvo, bet renginys taip suprojektuotas, kad stebint iš viršaus – vaizdelis pasakiškas. O dar elektroninės muzikos priderinimas.
Deja, šiuo grožiu mėgaujamės neilgai – mados žvaigždė dizaineris Elijas privalo vykti į tolimąją Kanadą, kur mirė ten gyvenęs jo tėvas. Nors tarpusavyje vyrai nebendrauja jau labai seniai (žiūrovas taip ir nesužinos konkrečių priežasčių), bet pareigą palaidoti tėvą atlikti būtina…
Ir čia filmo siužetą priekin ims stumti.paslaptis. Įdomiausia, kad negalima „Įpėdinio“ priskirti detektyvo žanrui. Netinka ir trileris. Tiesiog PASLAPTINGAS filmas. Žiūrovas ne tik negaus aukščiau minėto atsakymo apie santykius. Užklups ir kur kas rimtesni neaiškumai ir blogybės, kurios taps aiškios tik pačiame istorijos finale…
Tikrai išskirtinė aktoriaus Louis Champagne vaidyba. Elijas pereina per užsidarymo savosiose problemose, pastangų kuo greičiau atlikti pareigą, atmestinumo, suvokimo prie kokių baisybių tenka prisiliesti, didžiulio išgąsčio, supratimo į kokią nelaimę įsitraukė, išsisukinėjimo iš situacijų, veikimo, norint užbaigti bėdas, į kurias įkrito, ir gilaus, gilaus dvasinio bei išorinio raudojimo. Visas toks jausminis kaleidoskopas persirita per mados žvaigždę kelių dienų ir naktų bėgyje. Tai bus sunkiausias laikas Elijo gyvenime…
Vienas iš pačių naujausių festivalio filmų – pasaulinė premjera įvyko prieš mėnesį pasibaigusiame Berlyno festivalyje. Tikrai daugelis prisimena šio 35-ių švedo, kuriančio Danijoje debiutinį filmą – Kaltė (2018). Ten pagalbos centro operatorius pusantros valandos telefonu bando pagelbėti pagrobtai ir terorizuojamai moteriai. (Nemačiusiems filmo, labai rekomenduoju: Kaltė / The Guilty). Filmas unikalus, kad veiksmas vyksta kambaryje stebint tik vieną žmogų.
Potraukis rodyti uždaras erdves, aiškus ir Kalėjimo prižiūrėtoje. Tik esminėje finalinėje scenoje pateksime į parkelį… Matyt, kad žiūrovui būtų aišku, ko tikėtis iš filmo siužeto, pavadinimas pateikiamas kaip du kart du. Originale yra mįslingesnis ir taiklesnis pavadinimas „SŪNŪS“. Bet reiki gi tiksliai nurodyti KP lankytojui, kad teks nerti į kalėjimo kasdienybę. Ir tikrai, šios įstaigos rutinoje, prižiūrėtoja pamato naują kalinį. Ir mums aišku, jog jis – neeilinis prižiūrėtojai. Visą filmą neabejosime, kad grubus „ambalas“ Mikkelis yra prižiūrėtojos Evos sūnus, ypatingai sunkiai nusikaltęs. Bet neskubėkite – finale sužinosime, ar taip tikrai yra…
Stipriai psichologija pagrįstas filmas yra neabejotinai tarp geriausių ir daugiausiai įtraukiančių festivalio filmų. Nemanau, kad rodoma kalėjimo rutina yra tokia baisi, jog atsisakytumėte rinktis šį filmą. O pasirinkę, patirsite įsimenančią žmogiškąją dramą.
Ką režisierius stengėsi perteikti, turėtų būti įdomu paskaityti jo interviu. Pats dar nespėjau. Laukia kiti filmai – NĖRA LAIKO.
Mačiusieji šio japonų meistro DRIVE MY VAR, skubės ir į šį naujausią jo filmą. Dar tais pačiais 2022 m. Kino pavasarayje buvo parodytas ir kitas Hamaguchi 3 novelių filmas „SĖKMĖS IR FANTAZIJOS ISTORIJOS“. Ir tikrai – taip, kaip šiame ekologinę temą gvildenančiame filme rodoma vieno Japonijos proivincijos regiono gamta, verta susižavėjimo. Tiesiog kiekvienas kadras yra grįstas pagrindinio personažo Takumi ir jo dukros Hanos meile aplinkai, kurioje gyvena.
Ir čia pasirodo kempinginio projekto „stūmėjai“. Ten, kaip ir Lietuvoje, kiekvienas naujai statomas objektas tiri praeiti supažindinimo ir aptarimo su vietiniais gyventojais stadiją. Kaip ir reikia tikėtis, interesai ir požiūriai susikerta. Žavi, kokie japonai yra išlaikyti, mandagūs ir kultūringi. Nesunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje tokiame susirinkime užvirtų aršūs ginčai. O gal ir barniai. Čia diskusijų ramuma ir mandagumas tiesiog keri mūsų žiūrovą…
Deja, „Drive my car“ puikumą užtikrino HARUKI MURAKAMI papsakota istorija. Čia Ryusuke Hamaguchi scenarijų parašė pats. Ir tai jaučiasi. Sakyčiau, šalia gerėjimosi gamtos stebuklais, čia trūksta rimtesnės istorijos, nei tik elementarus dviejų pusių interesų susikirtimas. Netgi finalinė istorijos pabaiga rodosi kiek dirbtinai pritempta.
Tačiau mylintys Japoniją, žmonių bendravimo kultūrą, o čia dar ir gamtos grožį, filmas rekomenduotinas.
Vienas egzotiškiausių festivalio filmų. Vyksta turizmas iš Lietuvos į Vietnamą, tai planuojantys kelionę, pamatys daug vietnamietiškos miesto ir kaimo realybės, kitokios nei pas mus gamtos. Tai filmas-meditacija.
Ieškantys intensyvaus veiksmo, paslapčių, dramos, gali filmu ir nusivilti. Čia viešpatauja palaiminga ramybė. Niekas niekur neskuba. Viešpatauja ramybė. Galima bežiūrint tas 3 valandas ir prisnūsti – nieko, ko prabudęs nesuprasi neįvyks…
Formaliai yra aiškus kelio filmo žanras. Labai spalvingas.Išgirsti iš senolkių gyvenimiškos filosofijos. Tokie filmai būtini festivaliui. Ir jį puošia.
Lyg ir esmę pasakiau, norint suprasti ar rinktis filmą, ar ne.
Lenkę, dariusią sėkmingą karjerą Holivude, Europos kino akademijos prezidentę, toli gražu ne aš vienas laikau viena iš talentingiausių dabarties kino režisierių. Tikrai yra geriausiųjų moterų penketuke. Jos filmai ypač laukiami „Kino pavasaryje“.
Tačiau „ŽALIA SIENA“ man panašėjo tarsi į ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO ORGANIZACIJŲ užsakymą, kuris, kaip įprasta režisierei, labai profesionaliai atliktas.Galėčiau netgi apeliuoti, kad filmas turi aiškių propogandinių motyvų. Įsivaizdavau, kad režisierė susijaudinusi pakvietų iš Rytų į Baltarusiją pabėgelių skriaudimu ar netgi terorizavimu, Europos visuomenei pateikia dokumentinį kiną apie šią skaudžią problemą. Tikrai ne. Dokumentinių kadrų beveik nėra, išskyrus finalą, kur trumpai rodomi 2022 m. pabėgeliai nuo karo iš Ukrainos.
Režisierė taip konstruoja filmą, kad nuo pačios pradžios, kai atbėgeliai atvežami prie Baltarusijos-Lenkijos sienos, žiūrovas šiurptų dėl nežmoniškumo. Nelaimėliai patenką į tokią mėsmalę, kad nesigraudinti neįmanoma. Ir baisumas yra Lenkijos pasieniečių, policininkų ar kitų struktūrų atstovų veiksmuose. Jie fdaugiau panašūs į galvijus, negu į turinčius žmogiškus jausmus pareigūnus – netgi iš ligoninės griebia nukentėjusiąją, kad kuo greičiau permestu į Baltarusijos teritoriją… O čia dar ir mažylių kančios…
Kad pasiektų efekto, filmo autorė įveda padsieniečių bei kitų lenkų buitinius aspektus. Čia ir besilaukianti žmona, banalūs ginčai su bendradarbias iir pan. Siekama veikti į žiūrovą, kad va – mes tai viskuo pertekę, o siriečiai, afganistanietė, juodaodžiai iš Afrikos skęsta pelkėse, mušami, alpėja iš troškulio ir alkio. Keista, bet tokios meistrės rankose, šie visi lenkiško gyvenimo motyvai „ŽALIOJOJE SIENOJE“ atrodo gana dirbtini ir, sakyčiau, pakankamai neįdomūs. Galų gale, pagrindinis filme lenkas – pasienietis suvokia koks jis nežmogiškas – užsimerkia ir leidžia siriečiams vyktį į Europą. Su mikroautobusu, ant kurio lango likusi nuoroda „LIETUVA“. Puikus filme moralas pavyksta pani Agnieszkai Holland…
Taip, baisuma Lenkijos pasienyje. Bet kjodėl režisierė įsijautusiai rodo tik vieną medalio pusę. Kodėl nenuvyktį į tą pačią Švediją, kur ir veržiasi filmo herojai ir pasfilmuoti susidariusias didžiules, uždaras atbėgelių kolonijas. Jos nesiintegruoja į visuomenę, bet pasitaikius progai kelia riaušias su kurių malšinimu yra jau problema. Taip, tai toikie pat vargšai žmonės, kurie netrukdomai buvo priimti į klestinčią šalį prieš kelis dešimtmečius ir dabar sunkiai valdomi Vakarų demokratijos principais.
Gerai. Lenkija 10 kartų didesnė už Lietuvą. O ką mums reikėjo daryti. Įsileisti ir kurti stovyklas čia, kol pavyks ilgai dirbant išsiaiškinti nuo ko bėga vargšeliai. Išsiaiškinus, kad į geresnį gyvenimą – niekas jų atgal nebegalės išsiųsti. Nepriima tėvynė. O giminių ir draugų suaukotais pinigais pasiekę Europą, atbėgeliai būtinai pasikvies tuos giminaičius ir draugus. Kadangi šeimos 6-10 vaikų, kokios Lietuvos ateities perspektyvos būtų?! Ir ar būtū taip, kad paskutinėmis dienomis pranežta, jog pas mus apgręžta keliolika užsieniečių, Latvijoje berods 39, Lenkijoje – 54. Ar būtų dabar tokie skaičiai, jei prieš trejetą metų nebūtume ėmęsi drąstiškų priemonių neįsileidžiant?
Kooprodukcijos prodiuseris Kęstutis Drazdauskas sėkmingai bendradarbiauja su Latvijos kino kūrėjais. Pernai žiūrėjome puikų filmą apie 1990 m. įvykius Rygoje „VASARIS“, dabar štai šis, vaizduojantis kur kas senesnius ir dramatiškesnius laikus – 1937-1938 m. Maskvą.
Filmas – žymios nebyliojo kino aktorės Europoje, latvės Marijos Leiko, dar žinomos kaip Marija Leyko, gyvenimo istorija. Jau nuo pirmų minučių stebime ypatingai kruopščias latvių kinematografininkų bei prisidedančių lietuvių specialistų pastangas išgauti ano laikmečio vaizdą. Ne viskas 100 % pasiseka – mačiau nevykusią kūjo ir pjautuvo ženklo imitaciją, nereikalingus pagrindinių personažų atskleidimui visokias vandentiekio avarijas, maisto dalinimo moteriškėms operacijas tose pačiose dekoracijose ir kitką. Taikliai pasirinkta nespalvota juosta. Sakyčiau kiek per jaunas aktorius parodijuoja Nikolajų Ježovą, kuriam rodomu metu buvo apie 42 metai. Nors šiandieninė Maskva įrodinėja, kad jos pasaulyje nieko nėra racionalaus, bet šio girto budelio šaudymas per balius irgi gal kiek „persūdytas“ vaizdas. Bet filmo esmė ne tame…
Kritikuotume daugiau autorių, atsieit, įmantrybių, jei visiškai rossijos vadų elgesio logikos nerodymas dabartiniu metu. O dar stipriau paveikia atmesti visą kritiškumą, gale sužinojus, kad Marijai LEYKO ir bendradarbių aktorių tikrai toks likimas, kaip parodoma filme. Neaišku, kaip latviai atsidūrė tais metais Maskvoje, bet tai tapo jų nelaiminga lemtis.
Filmas baisingai sunkiai žiūrisi. Pats įtaigiausias savuoju baisumu filmas festivalyje. Neįsibvaizduoju, kaip jausis žiūrovai, kai žiūrės jį repertuariniame kine.
Labai liūdna, kad tėveliai tiek mažai vaikučių atvedė į šį senasą. Labai graži prancūzų animacija, puiki istorija. O svarbiausia, kad 2 profesionalios aktorės skaito lietuviškai tekstą! Vienas malonumas vaikams tokiame seanse! Man tas priminė aštunto dešimtmečio pabaigą, kai į Kauno centrinį lektoriumą kino kritikai Volkovas ir Diušenas atveždavo iš Maskvos kinematofrafinių archyvų nerodomus Lietuvoje filmus ir gyvai su mikrofonu rankose versdavo.Nuostabus gaunasi betarpiškumas.
Dar yra pora seansų išeiginėse. Nepražiopsokite tėveliai!
Garsus italų meistras MATTEO GARRONE (daugiausiai Lietuvoje žinomi jo GOMORA ir DOGMAN) kaip ir Agniezcka Holland savo „Žaliojoje sienoje“, įsijaučia į pabėgėlių iš savosios gimtinės procesus. Tik čia jų problema ne siena tarp Baltarusijos ir Europos, o dykumos bei Viduržiemio jūra. Iš karto turiu pasakyti, kad italui pavyko kur kas solidžiau nei lenkei. Netgi nepasigendi rodomos dramatiškos istorijos tęsinio Sicilijos saloje…
Rodomi du pusbroliai, kurie slapta nuo artimųjų, susitaupę pinigų patraukia į Europą. Kelionė baisi su realiiomis gyvybės praradimo galimybėmis. Spalvingame nuo karščio alsuojančiame kelio filme dramatizmas pulsuoja kiekvieną minutę. Sunku ir apsakyti į kokiis baisumus ir bėdas patenka jaunuoliai. Tai reikia pamatyti!
Ir parodoma tip natūraliai lyg būtų dokumentinis kinas. Tiesa, kai pagrindiniam herojui prisieina patirti kalėjimo baisumą, jis sumušamas ir nukankinamas bene vienas iš nelaimėlių. Kitų veidai lieka nesužaloti. Kitokių pastebėjimų dėl netikslumo, perlenkimo, dekoratyvumo ar kitų trūkumų, tikrai netiriu.
Liūdnoimis intonacijomis stebime, kokius „kryžiaus kelius“ turi patirti emigrantai! Sunkiai suvokiama, koks nelygus pasaulis! Ir aiškiai žinome, kad jūra ne paskutinė problema pabėgeliams. Europa jų nelaukia!
Vertas dėmesio filmas, alsuojantis dramatiškumu ir demonstruojantis puikią kino kūrėjų meistrystę!
Filme puikus garso takelis, skambant gitarinei muzikai.
Žinomas Prancūzijos filmų režisierius ir aktorius įtraukia žiūrovą tikrąja to žodžio prasme į teismo procesą. Niekur kitur, išskytrus teismo salę bei arešto kambarį, mes per beveik 2valandas nepajudėsime. Kas mėgsta teisminius ginčus, šis filmas – tikras saldainiukas! Kas nori veiksmo ne vienoje salėje – lai renkasi kitus filmus.
Teisiamas Pjeras Goldmanas, žydų išeivių iš Lenkijos sūnus, linkęs į plėšimus. Bet kad įvykdė dar ir žmogžudystes vieno plėšimo metu, jis KATEGORIŠKAI neigia. Teisėjas, girdėdamas liudininkų, prokurorų, advokatų parodymus, prisiekusiųjų klausimus, turi nuspręsti.
Nuosprendį žiūrovai išgirs. Bet ar jis tikrai teisingas, neaišku ir šiandien. Tolesnis Goldmano likimas sufleruoja, kad šito sužinoti taipo niekada ir nepavyks…
Aš likau patenkintas, kad pabuvojau šiame teismo procese. Prie aktorių įtaigumo niekaip neprikibsi! O kokį nuosprendį galų gale priims teisėjas, filmą daro tiesiog detektyvu…
Visai nestebina, kad kritikai pasiūlė filmą festivaliui. Didžiai kokybiškas, spalvingas VESTERNAS. Puiku, kad „Kino pavasaris“ atspindi žanrų įvairovę!
Kaip rašoma apraše, žemvaldžio įsakymu suburta trijulė pasiunčiama į Čilės-Argentinos pasienio didelius prerijų plotus, prie Andų kalnų.Jų tikslas – neutralizuoti čiabuvius indėnus, kurie sugriovė žemvaldžio avių aptvarus ir šios pabėgo. Ką reiškia „neutralizuoti“, tenka filme įsitikinti…
Šiame kelio filme trijulė patirs visokiausių nuotykių, negandų ir įtampų. Kuo baigsis jų misija, nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti, nes filmas – stiprus. Įdomiausia, kad paskutinis trečdalis visai kitoks. Anais laukiniais laikais Čilės vadovybė stengiasi ieškoti tiesos, nepalikti žiaurumų be atsakomybės. Filmo žanras pasikeičia…
Labai kokybiškas kinas! Tikrai po festivalio nebebus rodomas kino teatruose.
Gal bus verčiama „Meilė meluoja kraujuojančiai“ – matysime
33-ų britė išleido holivudinį filmą, varijuojantį tarp keletos žanrų. Apie akademinę valandą stebime (didelio malonumo neturėjau) dviejų ką tik susipažinusių merginų meilės aistras. Čia pasitaiko ir vyrų, tai – ne vien lesbietiška meilė. Brutalumo šioje spalvingoje mišrainėje – nors vežimu vežk. Jį skatina ir galingi narkotizavimosi veiksmai. Manau, neteisi programų sudarytoja Dovilė, pristatydama seansą, nepakomentavusi, jog žanras po tokios ilgos įžangos, radikaliai pasikeis. Sakau taip, nes buvo netgi jaunų žiūrovų, kuriems nepriimtina tokia palaida dviejų draugių gyvensenos aplinka, ir jie apleido salę.
Ir tikrai – nesusivaldžius veikėjams, žanras tampa įtemptu trileriu. Atsiranda ir užmuštų, ir suluošintų. Filmo įdomumas kur kas paauga. Veiksmai vystosi logiškai ir labai intensyviai. Deja, likiminių įvykių tiek, kad matyt ir scenaristei, režisieriai Rose, tampa nebeaišku, kaip užsivirusią makalynę. išsemti. Liūdna, jog kokybiškai atrodęs filmas, užbaigiamas pasakiškais, nežemiškais kadrais. Nors tikrai nėra debiutantė, bet šio žiūralo autorė Rose Glass aiškiai neapžiojo savosios kino istorijos. O perspektyvaus siužetas, puikus vaizdas ir muzika leido virsti į ypač patraukliu filmu (jeigu tokiu gali virsti filmas, kur atsiranda vienas lavonas po kito…)
Beje, išpuoselėtų kultūristų kūnų čia galima prisižiūrėti nemažai.
Tikrai ne pats sėkmingiausias A24 studijos filmas. Vienas esminių trūkumų, kad nesilaikoma stiliaus vientisumo. Pradžia – tūsų demonstracija, vidurys – kietas trileris, finalas – fantastikos apraiška.
