ir mano sis megiamiausias…
apsizliumbiau visus beskaitydama… 
Necituosiu eilerascio… Bet pats graziausias, kuri parase man mano Meile, kai as norejau skirtis… Tada taip ir neissiskyrem… Tada…
o galetum… gal dar ka nors jis sulaikytu nuo issiskyrimo…
Aš taip nežaidžiu 
Nebūk spūkygla 
Labai uz sirdies griebiantis eilerastis. Originalo kalba:
Kogda ja shla kupatsia,
Za mnoj sliedyl bandit.
Kogda ja stala razdievatsia,
On mnie govorit:
Kakyje Vashy liashki,
Kakyje bufiera,
Nieploho b poibatsia,
Za rubl poltora…
Patys geriau sukurtumet! 
Kai išėjai,
pasižiūrėjau tau į akis -
ir jose pasilikau.
Tu išsinešei akyse manęs dvi į pūgą.
Žiūrėk, nesušaldyk.
Nes kai grįši, nesuprasi, kur aš sušalau,
jei iš namų iškėlus kojos nebuvau net…
Perskaičiau eilėraščius ir tokie jausmai užpludo,vis tie jausmai.Vis ta MEILĖ mes be jos niekas.Seniau rašiau pati eilėraščius,o dabar vėl užpludo prisiminiomai sukuriau du.
Verkiu tik nežinau dėl ko.
Kažkas lik išplėšė dalele mano širdies.
Žinau kad niekad nebusi tu šalia.
Skaudu-tai tikra tiesa.
Geidžiu ir trokštu deja tik taves.
Sapnuos regiu tavo aistringa kūna,
Geismas užlieja vėl mane.
Noriu jausti tavo prisilietimus,
tavo glamones.
Aistringus bučinius kurie svaigino taip mane.
Kodėl taip byra ašaros nesuprantu,
lietus seniai jau liovėsi.
Širdy taip tuščia ir niku
Užpildik tą tuštuma manį
Užmiršti nesugebu,per daug sunku.
Taip trokštu kad butum su manim
Deja tai tik neriali svajonė.
Tu tolsti nuo manes kiekviena
sekunde ir minute.
Negaliu to sustabdyti.
Regiu tavasias nuostabias akis,
Ir noris jose paskesti,
kad nors trumpam galėčiau buti su tavim
Pateisint visas svajones ir viltis.
As issiusiosiu
tavo grazu varda
Ant sniego balto , balto
bliamba, kaip paskutines zinutes bjauroja tema
gal reiketu leisti moderatoriams ir tokias istrinti…
Ar bandei kada skristi,
Ar jautei, kad turi sparnus,
Ar bandei nors pakilti,
Ir palikt namus?
Palauk manęs, neskrisk dar,
Leisk man prisijungti prie tavęs,
Tik kartu mes pakilsim,
Paliksime visus…
Palauk manęs, neskrisk dar,
Leisk man vieną žodį pasakyt,
Ar žinai, brangioji,
Kartu mes galim skrist…
Ar jauti, kad skrendam,
Ar jauti, kad skrendam mes abu?
Pažiūrėk i mėlyna dangų,
Ir debesis pilkus…
Ar jauti kad skrendam,
Akys pilnos saulės spindulių,
Tuoj pasieksime saulę,
Gyvenimas puikus…
Gal ne gražiausias, bt tikrai giliausiai įkritęs dūšion (nešiojamas ten jau keliolika metų):
Nemiegojau.
Verkiau.
Buvau kaktusu.
Po to - žole.
Avim.
Peiliu.
Vakariene.
Tavo žaigžde.
Užmigau.
Numiriau.
Mums buvo po 16 tada…
Aciu tau,kad taip mane mylejai
Aciu tau,kad tau buvau viena
Aciu tau,kad tu nesugebejai,
Kaip nevykusi eilerasti isbraukt mane.
Aciu tau,kad palikai man daina…
As gi jos tada neisgirdau.
Visad ateitis is praeities ateina
Tik ne visada pasiimi ja sau…
labai grazus
…as tolstu nuo taves
lyg tolsta laivas,
nuo ukuose panirstanciu krantu
Po pirmo apsvaigimo isiblaivius
as viska kuo puikiausiai suprantu…
islikes kazkodel sis eilerastis.Gal prasmingas,o gal likimo nuojauta…
Tu sakai pasiilgai?..
Pasiilgau ir as
Tavo ranku ir zodziu svelniu,
Pasiilgau labai as akiu itlinai,
Tavo sypsnio ir tavo artumo…
"Paklyyyyyyyyyyyyydo ramuuuuuuuuuuuune rugiuos…" Uch grazi girtuokliu daina.
Ėjau gyvenimo klaidžiu keliu
ieškojau savo laimės,meilės ir vilties…
Patyriau džiaugsmo ir kančių aš nemažai
ir vis tikėjau…
Turėjau viltį,kad kada nors
pamilsiu aš iš naujo…
manau tai atsitiko- pati nepajutau kada
aš pamilau tave…
Išsivežei dalelę manęs tu i kita šalį…
Širdim verkiau,bet neparodžiau…
bijojau,kad ištarus "myliu"-
negryši tu daugiau…
Tad sugrąžinki man ramybę…
arba atstumk,tik netylėk
prašau…
nenoriu aš daugiau kentėti
aš noriu tik mylėt…
Išnykt, pabėgt, nejausti nieko…
Nejausti netgi meilės Tau.
Gal net numirti, kad suprasčiau,
Kodėl lig šiol aš gyvenau.
Kodėl Tau dovanojau sielą,
Kodėl atvėriau Tau jausmus,
Kodėl mylėjau Tave vieną,
Kai dovanojai jai žiedus.
Išnykt, pabėgt, nejausti nieko…
Pamiršt Tave, pamiršt visus.
Gal net numirti, kad suprasčiau,
Kodėl buvai man toks žiaurus
Dabar skaudu, dabar aš bėgu
Nuo atleidimo bėgu Tau,
Nuo pykčio, skausmo ir pavydo,
Nuo keršto Tau, nuo meilės Tau.
Tikėjimo trapusis jausme,
Šiandien palaidojau, Tave
Tu numirei, kad prisikeltum?
Ar, kad sudegtum pragare?
2000-04-18 Gvendolina