Aistė Stonytė „MAMUTŲ MEDŽIOKLĖ“

Reto Lietuvos kinui žanro – dokumentikos detektyvo filmą turėtų stengtis pamatyti, kaip sakoma, ir didelis ir mažas. Tai šalies istorijos deklaracija šįkart remiantis vietiniu meno pasauliu. Laimei, filmas gana plačiai reklamuojamas, pasakojama jo fabula, tai stengsiuosi kuo mažiau liestis prie siužeto. Juolab, kad jau pirmame pristatymo sakinyje nurodomas žodis „detektyvas“. Tik šiek tiek rodomo dokumentinio pasakojimo karkasą paminėsiu.

1968 metų paskutinę dieną Kauno dramos teatre tuometis vyriausiasis režisierius, nors pagal amžių jaunas, pristatė tuomet labai populiaraus rašytojo taip pat jauno Kazio Sajos spektaklį „MAMUTŲ MEDŽIOKLĖ“ Galiu pasigirti, kad po kokių pusantrų metų man, pradinukui nusišypsojo laimė pamatyti šį spektaklį scenoje. Tiesiog neretai tėvo darbovietės kolektyvas autobusu vykdavo 70 km į Kauną ar Panevėžį žiūrėti spektaklių. Galvojau, kad mačiau tik Panevėžio teatro pastatytą penkeriais metais vėliau Kazio Sajos „Devynbėdžiai“. Pasirodė, kad geriau atmintyje išlikęs būtent „Mamutų medžioklė. Prisimenu ryškiai apšviestus spalvingus kostiumus dėvinčius aktorius, tarp jų mano atmintyje ryškiai likusį vyriškį su balionų virtine, kurie įklimpę dervoje negali pajudėti nė į kurią pusę. Tiesa, kad už aktorių veikė juodai apsirėdę garsiojo Kauno pantomimos meno puoselėtojo latvio a.a. Modrio Tenisono mimai, jau nebeprisiminiau…

Smagu buvo tada žiūrėti į juokingą vyksmą. Nemanau, kad man tada buvo paaiškinta, kad tie negalintys pajudėti nė į kurią pusę personažai, yra mūsų tuometės iškreiptos gyvensenos atspindys. Filme paaiškės, jog ir vietiniai cenzoriai ko gero suprato, kad šia fantasmagorija pajuokiama „supuvusi“ JAV visuomenė. Mat Kazys Saja, kaip pasakoja filme, buvo ką tik grįžęs iš Amerikos. Iš viso, tas Aistės filmo veikėjų porinimas, kad „buvo Amerikoje“, išties keistas aniems laikams – nebuvo taip, kad sumanai ir nukanki pasižmonėti ar gyventi už vandenyno. Iš vis, žiūrėdami filmą galėsite analizuoti, kurie pasakotojai yra tikrai konkretūs, kurie „slidoki“. Kaip ir Agatos Kristi detektyvuose – vienus įtari daugiau, kitus – mažiau. Dėstyti dabar savo požiūrį nesiimsiu, nes per 7 metus, kol Aistė Stonytė kūrė savo šį debiutinį kino filmą, bent du herojai iškeliavo į „geresnį pasaulį“.

Negaliu neišskirti labai solidaus teatro kritikės ir rašytojos Audronės Girdzijauskaitės komentavimo. Ypač tiksliai ji apibūdino režisieriaus JONO JURAŠO situaciją, kai jis su žmona grįžo Lietuvon ir ją rado jau visiškai kitokią. Ogi aš, devintojo dešimtmečio viduryje buvau stipriai nusivylęs teatrologe, kai troleibuse tuometinėje Gorkio gatvėje nugirdau jos pokalbį su studente. Garbi kritikė pareiškė, kad nieko apie tokį negirdėjusi, kai studentė džiaugėsi jog „Lietuvos“ kino teatre rodomas garsusis ispano Pedro Almodovaro filmas „Moterys ant nervinės krizės ribos“. Žodžiu, „Mamutų medžioklė“ reabilitavo mano akyse p. Audronę… :slight_smile: Reabilitavo ir filmo prodiuserę Živilę Gallego, kuri man pasimaišius kino teatre pasinaudoja pagalba pernešant jos filmo reklamą, bet nepakviečia į „Mamutų medžioklės“ premjerą ir tenka vėluoju jums pareklamuoti filmą, kurį būtina pamatyti! Nieko, dar tikrai bus rodomas ne vieną savaitę. Bet persikels į mažuosius kino teatrus, kas ne visada patogiausia.

Suprantu, kodėl Aistė Stonytė nekalbina „filmo idėjos“, pastūmėjusios ją imtis debiuto kine, autoriaus, kuris po J. Jurašo išvijimo, taip pat savanoriškai apleido Kauno teatrą… Būtų nereikalingų diskusijų. Mačiau, po seanso žiūrovai diskutuoja apie sužinotą anų laikų situaciją, kuri nusidriekia iki šiandienos ir tampa tikru detektyvu… Kaip pasakoja Aistė, net kalbinami garantuotai dalyvave daugiau kaip penkiasdešimties metų senumo įvykiuose, pasitikdavo ją su teze, kad nieko nebeatsimena. Gal būt baimė yra nepanaikinamas jausmas? Galų gale, lietuviškas pavydumas meno pasaulyje ir lėmė pasakojamos istorijos atsiradimą, nes suvaidinus net 74 kartus spektaklį, vis tiek skundas, kad jis yra antisovietinis pasiekė Maskvą ir jie atsiuntė revizorių. Neabejotina, kad visas vyksmas su „Mamutų medžiokle“ teatro bendruomenėje, po dviejų metų buvo vienas iš stimulų Romo Kalantos pasirinkimui bei protestų bangai Kaune…

Seansai:



Labai vertingas, papildantis patį filmą autorės interviu:

https://literaturairmenas.lt/publicistika/aiste-stonyte-iplunksna-kutenti-meskai-nosii

Meno kritikė JŪRATĖ VYSOCKAITĖ

„ Neįtikėtina, bet į lietuviško dokumentinio filmo seansą renkasi pilna salė! Į „Mamutų medžioklę“ (kovo 5 d.) remontuojamoje Vilniaus „Skalvijoje“ nutįso eilė įvairiausio amžiaus (itin daug garbių „mamutų“) žiūrovų. Netikiu, kad čia veikia vien reklama. Dar yra noras suprasti savo netolimą praeitį, kurios mūsų literatūra ir menas po trijų dešimtmečių neįgalūs perteikti. Ir štai pavyko!

Filmo scenaristė ir režisierė Aistė Stonytė (operatorė Kristina Sereikaitė, kompozitorius Giedrius Puskunigis) drąsiai išryškina istorijos formą ir turinį. Tai, kad A. Stonytė yra televizijos žurnalistė, jos meniniam detektyvui išeina į naudą – ji netgi nebijo už kadro užduoti klausimus ir jie netrukdo eigai, nes po vienokių atsakymų bus sumontuoti ankstesnius paneigiantys, ir tai dar labiau įsuks intrigą. Nežinau, ar dviprasmybes įskaitys jaunas žiūrovas, bet kelis dugnus, nerimą tikrai pajus – ano, sovietinio laikotarpio vien konservatyviais šūkiais jau neįrėminsi! Žurnalistinio paviršutiniškumo autorei tikrai neprikiši.

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, pirmą kartą išgirdusi iš Aistės, kas gi tada ir ten nufilmavo spektaklį, yra pritrenkta ir po pauzės sako: „Nustebinote… Vadinasi, jis turėjo užnugarį…“ Vėlgi kino operatorius Donatas Pečiūra (1938–2023), savo palėpėje ieškodamas, taip sakant, ko nepametęs, vienintelis aiškiai formuluoja kitokį ir Jono Jurašo likimo, ir dviejų epochų vertinimą: „Galėjo ir neišvažiuoti… Į kalėjimą juk nesodino… Dabar visi viską sutirština.“ Susiformuoja netikėtai stiprus antagonistinis J. Jurašo ir D. Pečiūros tandemas. Pats legendomis ir parodomis pastaruoju metu apipintas J. Jurašas apie anuometinį Kauno dramos teatro kolektyvą atsiliepia skeptiškai: „Vienintelis Antanas Žekas priėjo ir atsiprašė… Aktoriams svarbu buvo tiktai važiuoti į gastroles…“ O iš pačių aktorių Antano Tarasevičiaus, Nijolės Lepeškaitės girdime priešingas nuomones, koks svarbus jiems buvo režisierius. Sukrečia paskutiniai J. Jurašo portretiniai kadrai naujame NKDT spektaklyje tarp nepažįstamų žiūrovų.“