TAKESHI KITANO
man tai Tobuli jo filmai.
tas filmas leles toks mielas.
o broliai tai tiesiog tobulas
Taigi, įspūdis po pirmojo seanso:
Garbė režisieriui
Filmas-žaidimas. Kad suprastum žaidimą, įsitrauktum, kad jis patiktų bene pirma sąlyga - suprasti žaidimo taisykles.
Jei į jas “įsikirsite” išeisite, kaip mačiau - su plačiausia šypsena kokia gali būti po filmo. Bet mačiau ir kokį trejetą piliečių, kurie skuodė lauk iš salės per vidurį seanso…
Kiekvienas kūrėjęs susiduria su problema - o kas gi po to, o ko imtis dabar. Žvaigždėms, ši dilema tik aktualesnė. Juk norisi nenuleisti “kartelės”, išlaikyti savo lygį. Ir Beat Kitano (prajuokino be filmo grotesko dar ir paskutiniai titrai - pamatę tokį darinį vertėjai išvertė “smūgis Kitano” 
) nutaria garsiai, visų akivaizdoje polemizuoti - O KOKĮ FILMĄ JAM DABAR SUKŪRUS??
Tą reikia pamatyti! Visų pirma išironizuoja save. Juokiasi iš savo garsiųjų filmų Zatoichi, "Fejerverkas", "Kikujiru". Už pagrindą paima "Lėles". Nemačiau tiesioginio pasišaipymo nebent iš "Brolio".
Po to užmetama visai Japonijos kino stilistikai, netgi kultūrai. Išjuokiama Azijos kovų menų kultas.
Iš europiečio pozicijų žiūrint, kiek užsitęsė gale jo žaidimas. Bent kokias 20 minučių. Pabrėžiau kitos kultūros atstovo požiūrio svarbą, nes pabaigoje skeliama komedija atrodo lėkštai. Ogi esmė ta, kad mes nematėme to Kitano, kuris išgarsėjo tėvynėje - komedijų kūrėjo. Mačiau vieną to pavyzdį per Ukrainos TV, tai po meno begalinės meilės prisipažinimų šiam meistrui, buvau tiesiog šokiruotas to humoro lygio. Na, visai mums nepriimtina!
Taigi, taip nesėkmingai ir gaunasi, jog finalas skirtas hiperbolizuoti tą keistąjį mūsų akims japonišką komizmą. Paprasčiausiai mums atrodo kvailai ta dalis.
Bet visas filmas vertas pagarbos ir keliantis nuotaiką. Tačiau ne LT kino teatrų lankytojų "statistiniam vienetui". Jie tokio filmo gali ir nepriimti dėl atsieit siužeto nebuvimo. O aš sakau - buvo siužetas! Siužetas - kas darosi režisieriaus galvoje pradedant kurti savo meną
Takeshi Kitano “Dolls” Trys tragiškos istorijos apie meilės beviltiškumą… Pirma - apie beprotę Savako, kurios mylimasis ją metė dėl turtingos nuotakos. Antra – apie vienatvės iškamuotą jakudzos bosą Chiro kuris staiga prisimena merginą iš savo seniai praėjusios jaunystės, kurią jis tada paliko dėl valdžios ir turto troškimo Trečia – apie subjaurotą gražuolę televizijos žvaigždę. Ji buvo garsi ir visas pasaulis buvo po jos kojomis. Tačiau įvyko nelaimingas atsitikimas. Ir dabar merginos likimas – dienų dienas sėdėti nuošaliame pajūryje ir žiūrėti į jūrą… “Lėlėse” daug tylos. Išskirtinai daug tylos. Kai tik žolės šlamėjimas, drugelių sparnų plazdėjimas, krintančių žiedlapių, gelstančių lapų, garsai objektyvo horizonte. Vos pastebimi niuansai supa lyg kažkokia svarbi ceremonija jo veikėjus. Išlaikyta proporcija ir harmonija su tyla, nuolat kintančios nenusakomos filmo spalvos sukuria visą pasakojimo nuotaikų gamą. Tyla – kameriškumo, vienatvės, nuošalumo atspindys. Viso filmo metu dominuojanti raudona spalva – dramos, meilės ir mirties spalva. Iš visų šių nuotrupų Kitano surenka tris viena į kitą pereinančias atviras šekspyriškas istorijas, supindamas europietiškos dramos tradicijas su japoniška estetika, būdinga senovės graikų teatrui. Kitano “Lėlės” – ne tik dar vienas filmas – įvykis. Naivaus savamokslio režisieriaus Kitano, buvusio televizijos komiko, jakudzos, o be to dar ir scenaristo bei montuotojo stilius šiame filme pasiekia tobulumą. Be abejo, tai geriausias šio žymaus japonų režisieriaus filmas, ir tuo pat metu tai įspūdingas šiuolaikinio kino pasiekimas, tikra odė jo didenybei kinui. Draskanti sielą ir kartu subtili. Sukrečianti ir užburianti. Iš tiesų po to ką tu išvysti, tave ištinka tylus Kitano šokas. ( cinema.lt ) sakykit, ar aš pražiopsojau, ar jo taip ir neparodė kinoteatruose? 
…kiek girdėjau turėjo lyg ir “Kino pavasaryje” bet visą programą išnagrinėjau-neradau 
.tai kaip ten buvo?ar jį dar rodys, ar siųstis iš ineto (ko laaaabai nemėgstu)?
Rode Vilniaus pavasaryje. Bet rodys ir siaip rudeni(greiciasiai rugseji kino.takas.lt/filmai.php?task=soon )
Jau pradėtas rodyti naujausias Takeshi Kitano hitas ZATOICHI Mažame krašte, koks yra Lietuva, būdinga tarptautinėse žvaigždėse, pasauliniuose reiškiniuose ieškoti lietuviškų šaknų. Nors rodytųsi iš tolimosios Rytų šalies atveštas meninis produktas jau tikrai negali turėti anei jokių asociacijų su lietuviškumu, bet… filmas gavosi su ryškiais mūsų tautiniais atributais Kas matė jau filmą, bus dėl mano šio pareiškimo. Ogi nėra ko nustebti: tik LIETUVIAI galėjo sugalvoti taip marinuoti TOKĮ filmą! Kaip ir lėlės įsigytas “Zatoiči” kažkur 2003/2004m.m. sandūroje bus parodytas LT tik po gerų 8-ių mėnesių, o mažesnį komercinį potencialą turinčios lėlytės ir iš viso nepasirodo. Bijau, kad tik mūsų šalyje, su mūsų demonstruotojų dabartinėmis protavimo tradicijomis galėjo taip atsitikti. Tiesiog netikiu, kad kur kitur būtų su šiuo filmu taip sugalvota elgtis. Tuo jis tapo kažkaip “sulietuvintu” 
Kitų aspektų šlieti filmą su “lietuviškumu”, aišku, nėra (gal ir ačiū Dievui) O taip iš toli pradėti verčia ir faktas, jog prieš 4 mėn. matytas filmas negali išlikti tokiu šviežiu atmintyje, kaip pamatytas vakar. Emocijos ne tos. Tačiau… T.Kitano toks asas, jog filmo neužmirši! Ir kaip esu įpratęs, nepradėsiu aiškinti siužeto. Nereikalingi tokie dalykai niekam - nei dar nemačiusiam, nei pačio filmo reklamai. Abejojantiems, ar verta dėmesio ši keistoka SAMURAJIŠKA SAGA, pasakysiu, jog “Zatoiči” tarsi KONKURENCIJA Quentinui Tarantino su jo Kill Bill. T,y, abiejų skirtingų šalių kino lyderiams tarsi vienu metu toptelėjo atsigręžti į Rytų Samurajų tradicijas. Ir jie padarė klasiškus filmus šių dienų kino repertuaro atžvilgiu, nors ir visai skirtingus. Jei Kill Bill 2 tiesiog neįmanoma atitrūkti nuo duoklės Sergio Leonei, tai Kitano tarsi taria duoklę ankstyvesniąjam japonų klasikui Akira Kurosawa - mums, nemačiusiems TV serialo apie Zatoiči, kuris buvo rodomas Japonijoje iki 1986m, siužetas nepaprastai primins prieš keletą metų per Baltijos TV rodytą A.Kurosawos Asmens sargybinį. Filmą, nuo kurio perdirbinio su Clintu Eastwoodu ir pradėjo savo spagetti western šlovingą karjerą italas S.Leone. Žodžiu, asociacijų išvengti ir vėl neišeina. Pradinėse Zatoiči stadijose, tarsi trūksta Takeshi Kitano patirties ir išmonės “samurajiškų” filmų terpėje, tarsi sunkiai sekasi įvairinti siužetą (todėl rodosi, kad ritminiai motyvai įvesti ko ne dirbtinai), bet mus apgauna žinių trukumas. Todėl, kas matė, ar nematė tikrai vertėtų paskaityti pačio režisieriaus komentarus: omni.lt/?i$9359_69111$z_188497ore.lt/article.php?id=586 Oi kaip daug paaiškėja, netingint perskaityti Zatoiči atsiradimo priešistorių - nauda lyg Twin Peakso priešistorę “Ugnie sek paskui mane” pamačius 
O kas nesivargins skaitydami, pranešiu - galą Kitano padaro kaip ir pridera puikiam meistrui. Filmas tampa tikra jėga Žiūri sulaikęs kvapą. O superritmo šokis ir jo aidai titruose, tiesiog “prikala” prie krėslo - kažką panašaus savo karo šokyje “kalė” tik Ruslana iš Ukrainos… Primygtinai rekomenduoju absoliučiai nykioje vasaros kino paletėje “nepamesti” šio filmo. Toks lygis dabartiniame kine tampa gan retu reiškiniu…
Siandien paziurejau jau 3-a Kitano filma - Sonatine (1993), kaip ir tikejausi, paliko labai stipru ispudi. Super filmukas apie gangsterius niekada nematytu stiliumi. Pabaiga irgi puiki, net sypsena sukele (nebutu tai Kitano 
). Dabar esu pasiryzes artimiausiu metu pamatyti visus likusius Takeshio filmus (ar bent jau tuos, kurie bus prieinami p2p)
dekoju, bet su p2p vargo dar neturejau, ekonomine prasme CD kur kas labiau nuvargintu
Lėlės (The dolls) “LĖLĖS - filmas, neleidžiantis atgauti kvapo savo spalvomis bei vaizdo plastika, Yoshi Yamamoto sukurtais kostiumais. Filmas žiūrėti. Filmas kontempliuoti. Filmas tam, kad projektuotum save į aktorius-marionetes (arba atvirkščiai). Man Azijos kino triumfuojančio tapybiškumo erdvėje “Lėlės” atsiduria kažkur tarp “Akiros Kurosawos sapnų” ir Lietuvoje jau matyto Zhango Yimou “Bevardžio”, kurio plastinis rafinuotumas neatrodo labai motyvuotas, o pats pasirodymo motyvas verčia įtarinėti net naiviu noru “nenusileisti” Kitano.” Tokius žodžius parinko Saulius Macaitis. Vienintelis kino kritikas per Lietuvos kino raidos laikmetį tapęs žinomu Europoje. Geriau “pasakyti”, tiksliau, vizualiai pademonstruoti galėtų tik vienas – TAKESHI KITANO. Arba dar aiškiau apibrėžus, – filmo LĖLĖS pagrindinis herojus. O kas jis? Spalvos. Šiuo atžvilgiu filmas užmušantis. Jau vien pažvelgus į foto nuotraukas mūsų galerijoje, jų spalvingumas pribloškia… Žinodamas, kad lėlės diametraliai suskaldė Venecijos kino festivalio žiūrovus į absoliučius filmo šalininkus, ir tuo pačiu į priešininkus, abejojau , ar ras savo žiūrovą neordinarus režisieriaus kūrinys. Skaičiuojant tiesmukai, kokiems 87% dabarties statistinių kino filmų žiūrovų, kurie neišvengiamai auklėjami forum cinemas, toks kinas turėtų visai nepatikti. Dėl siužetinio “suveltumo”, absoliutaus estetinio grožio akcentavimo. Šiandien taip nebegalvoju. Daug yra šaunių žmonių, kurie stengiasi žinoti kur eina, yra tolimi JAV “greito dorojimo” kino madoms, užkrėtusioms visą pasaulį. Jie kliedi Andrejumi Tarkovskiu, jo pasekėju Aleksandru Sokurovu bei panašiais į šiuos. Filmą, aišku, jie su džiaugsmu atras. Nes jame nėra analogiškų neapibrėžtinės orientacijos motyvų, kurių “persunktas” ZATOIČI. (trokštantieji tradicinių Rytų kovų, nusivilia – intuityviai “lenda” filmo intelektualumas, kas jiems maišo. O ieškantys dabar retų intelektualių apraiškų kine, sunkiai TAI mato Zatoičyje per kraujuotas samurajų kautynes). Taigi tie, kas beveik metus “marinavo” juostą neišleisdami į ekranus, tikėtina, apsiriks – žiūrinčiųjų turėtų būti… Iš tikrųjų, stebint absoliučiai neįprastą TAKESHI KITANO kūrinį, neapleido įspūdis, jog – autorius “ne savo stichijoje”. Kūręs vien įsimintiną, persunktą lyriškumu, kurį per žiaurumą sunku pastebėti, gangsterinį kiną, Kitano pasineria į perdėm autorinį, arthauzinį audinį. Pradžioje netgi atrodo, kad “audžiasi” jam sunkokai, “nelimpa” prie jo manieros. Neslėpsiu, intuityviai matydamas, jausdamas filmo grožį ir jėgą, “nepagavau” kas darosi siužetine prasme. (Tai dabar aišku po aprašymų, kokios ten žmonių istorijos pasakojamos!). Tvirtai nutariau, kad eisiu dar kartą. Nes dėl to kaltinu tas 15-a minučių, kurias pavėlavau į festivalio VILNIAUS PAVASARIS seansą. Ne įprotis, bet didžiai pateisinama priežastis kalta. Pažiūrėjęs gerą gabalą, išpuoliau į kitą salę, kurioje turėjo pradėti rodyti “LĖLES” nuo pradžių. Kurį laikas palaukęs vedėjos Gražinos, supratau, jog visai likau ant ledo – filmas čia pakeistas. It musę kandęs grįžau tęsti susipažinimo su įpusėjusiu filmu. 
Ir greitai, mano nuostabai, maestro Kitano, “parodė jėgą” – filme pasakojamus herojų likimus, rytietišką siužetą ėmiau suvokti, filmas ir šia prasme tapo įstabus. Todėl ir nesutinku su pasirodžiusia nuomone, kad pabaiga nekokia – man finalas panašus į grožio ir gėrio stebuklą. Taip, neišvengiamai žingsniuosiu žiūrėti dar kartą, nepraleisdamas nė akimirkos. Neprisimenu, kad tą būčiau kada nors daręs anksčiau – dar ir dar kartą žiūrėdavau tik per TV, video. Ir tik gerus filmus. Tokius, kur vis gali užčiuopti kažką naują, neįsisąmonintą. TAKESHI KITANO – pirmasis, kuriam prižadu žiūrėti kino salėje jo kūrinį antrą kartą…
Nuejau i isankstini Leliu seansa. Tiesiog ne filmas, bet meno kurinys. Pradzioj kazkaip neisikirtau ir jau maniau, kad filmas visiska nesamone, bet tiesiog reikejo laiko nusiteikti ir isijausti. Tikrai grazi istorija, nors ir labai liudna. Pasirodzius titram visi liko sedeti sustinge… Filmas tiesiog uzbure. Ir primine kazka seniai pamirsta. Verta pamatyti.
kitano - nerealus rezisierius. butinai i jo “leles” eisiu
Kaip prižadėjau, taip ir ištesėjau - nuėjau antrą kartąį Lėles Esu baisiai nustebęs, kaip gali pakeisti žiūrėjimo kokybę tie “gabalai”, kurių nemačiau per festivalį. Tiesiog KAPITALINIS filmas, be jokių priekaištų, kuriuos bandžiau “išspausti”! Siužetas nepriekaištingas! O meno lygis toks, jog džiugiai galvoji, jog mirus tokiems grandams kaip Tarkovskis, Fellini, nebekuriant Bergmanui - Kitano sugeba pakilti iki anų klasikų lygio! Didžiai retas reiškinys šiuolaikiniame kino pasaulyje…
“Leles” lelemis,sutinku,kad filmas butu irasytas i kinomeno istorija,taciau nereikia pamirst ir kitu Kitano filmu…vakas gal trecia karta perziurejau “Fejerverka”…reikalas irgi arti estetinio tobulumo…kraujas ir geles.
“Fejerverkas” ir iki šiol pristatomas, kaip sėkmingiausias TAKESHI KITANO filmas. Pažiūrėkime, iš taško, kuris, deja, tarp daugumos kinomanų iškyla virš visko - siužeto. “Fejerverko” pasakojimo pagrindas - taip pat tragiška meilės istorija. Tačiau jos pakylėjimas, moralė, kur kas labiau koncentruota, įsimenanti. Kada panašūs faktoriai jaudina, priverčia ilgam susimaąstyti, matyt, laikoma, jog yra vertingiau, negu iškeltas vizualinis kaloritingumas. Netgi ir tuo atveju, jei “Fejerverko” meilė “įvilkta” į labai žiaurią aplinką…
Visai nesinori ginčyti šių minčių, nes žavi autorės gebėjimas daryti išvadas ir apibendrinimus. Gaila, kad - ne kinomanė. Sprendžiu iš to, kad “Lėlės - pirmas jos Takeshi Kitano matytas filmas. Gal Kikujiru"pralaužtų ledus” į Kitano mąstymą? Taip, jis liūdnas. Ir teisybė, reikia tik sutikt su sandra, kad šedevrai kuriami ne iš džiaugsmo, laimės, o iš stresinių, tragiškų žmogaus situacijų - tokių gerų filmų, kaip “AMELIJA” , Emiro Kusturica, Pedro Almodovaro komiški darbai, žymiai mažiau, negu Lars von Trier tipo šedevrai. O Rytų kine dažnai europiečiams iš viso “sunku plaukti”. “Tipiškame” Kitano kine meilė, jautrumas įvelkamas į kraujo upes, kas labai gali gniuždyti. Praktiškai su tuo susidūriau, kada žmona ėmė piktintis, kad verčiu žiūrėti tokias baisybes, kaip FEJERVERKE, geriausiame Takeshi Kitano filme. O aš visai pasiutau dėl tokio požiūrio, kada didysis japonas rodo nenusakomai pakylėtą meilę mirtinai sergančiai žmonai, ir galima to “neįžiūrėti”… Manau, kad T.Kitano man suteikė ir nemažą pamoką, kad… pasiųsti, pikti ir nepsveika, ir negražu. Jeigu tik norės, protingas žmogus “susigaudys vertybėse”
Jei jau kalbat apie Fejerverką (Hana-Bi), tai ir aš truputį prisidėsiu… Neseniai teko pažiūrėti. Jau buvau girdėjus, kad tai geriausias, įspūdingiausias ir visaip kitaip -iausias T.Kitano filmas. Tiesiai šviesiai sakau: nesupratau, kas ten TOOOKIO gero turėjo būti (kai užaugsiu, reikės pažiūrėti dar kartą 
Gal kitaip įvertinsiu ). Ta pagrindinio veikėjo meilė sergančiai žmonai atrodo kažkokia nenatūrali Gal dėl dialogų trūkumo? (Šį Kitano kūrybos bruožą jau imu įsidėmėti). Plius emm… Sėdėti mašinoje ir žaisti kortomis? (Na, gerai, gal jie taip reiškia savo emocijas). Beje, pats pagrindinis veikėjas atrodo psichiškai sutrikęs. Ir ne tik dėl žiaurumo priepuolių (Kam reikėjo taip pridaužyti nepažįstamąjį ir dar pamurkdyti vandens telkinyje? 
Na, ok. Čia, matyt, irgi meilės išraiška). Turbūt jam pagalbos labiau reikėjo nei jo 
. Žmogžudystė ir savižudybė pabaigoje, kaip supratau, turėtų viską vainikuoti (kadangi aš esu griežtai prieš tokį pasitraukimą iš gyvenimo, tad privalau pasmerkti šį poelgį)… Tačiau juk čia kinas. O be to pamąstant apie savižudybės reikšmę japonų kultūroje (prisiminkime charakiri) susiprantu, jog tai buvo idealiausias būdas įprasminti veikėjų gyvenimą ir jų 
. Tai va, nors nesuprantu, kodėl visi taip labai vertina šį filmą ir kur rasti ypatingąją jo reikšmę, bet turiu pripažinti, jog pabaiga yra viena geriausių iš visų matytų 
. Jau turiu baigti savo svaigimus. Gal kitą kartą sugalvosiu, ką dar pridėti 
(Labai nepyk, kertuk Aš ir pati žinau, kad mano ribotam mąstymui sunku perprasti visas tas …ee… Kitano genialybes )
tai ne “ribotas mąstymas”, V, o greičiau, sakyčiau, tam tikras žinių trūkumas apie Takeshi Kitano, jo kūrybą, apie japonų kultūrą ir pan. vienas keisčiausių dalykų Kitano filmuose ilgai nedavęs ramybės, kodėl ir kam to reikia, yra, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, beprasmis žiaurumas. bet, pasirodo, Kitano sako, esą jis tik atkuria filmuose tikrą gyvenimą, tokį, koks jis yra - žiaurus ir negailestingas, nereikalinga vaizduoti mirtį romantiškai, jei ji anaiptol tokia nėra. ji yra reali, o ne iliuzinė rožinė vizija. Mirtis Kitano - išsilaisvinimas ir atsakymas į visus klausimus. taip, sudėtinga jį suprasti. neveltui genijus 
nenatūrali meilė? o kokia būna “natūrali meilė”?..
Argi galima pykti skaitant TOKĮ tekstą?! Internetas per gerą penkmetį Lietuvoje apvertė visą media veidą, papročius, galimybes - kiekvienas tipas laisviausiai pasijaučia žurnalistu, komentatoriumi, rašinėja dienoraščius. Būtų l.gerai, jei nebūtų mūsų tos galimybės taip “iškrypusios” - klesti chamizmas, vulgarumas, neįtikėtinas seklumas… Taigi, kada skaitai “ant kitokių principų” suformuluotą nuomonę, yra tik smagu… Ką galvoju apie “reikalą”? Amžius visose situacijose “deda antspaudą” ant elgsenos, mąstymo ir pan. Nesunku įsivaizduoti ir prognozuoti, kad vienaip LNK Bare elgtųsi, bendrautų 13-15 chebrytė, kitaip 23-25, kuri skiriasi nuo 33-35, ir taip po dešimtmetį - visi skirtingai. Taip ir kino suvokime galima vesti paraleles - mano 12-ametei dukrai vaidybinio kino viršūnė HARIS POTERIS, šalia animacijos. Ir kada viskas priešakyje, tai yra ko gero geriau, negu, kada taip jau nebėra. Po vidurinės patekęs į tada “neoficialių” kino peržiūrų nestokojantį Kauną, keletą metų žiūrėjęs ir šedevrus ir šiaip gerus filmus per TVP1, vėliau kokius 6-ius metus tikrai intelektualių vaizdajuosčių peržiųrėjimo bumą, supratau, kad iki tolei buvau nieko nematęs. Todėl, kada dar laukia “pažinimo džiaugsmas” yra geriau, negu taip, kaip atsitiko kritikui S.Macaičiui, kuris “turėdamas kišenėje” Kanų 2004m akreditaciją, taip ir nesugebėjo ten nuvykti dėl ūmios ligos. O būtent jis pradėjo propaguoti Rytų kiną, aiškinti, kad krizės apimtame civilizuoto baltaodžių pasaulio kinematografe įdomumo kur kas mažiau, negu aziatų ar arabų. Ir daug prisižiūrėjęs, įvertinęs, šiandien jis teigia: “Rytų kinas iškyla kaip iš pirmo žvilgsnio statiška, stojiška paprastumo ir minimalistiško grožio alternatyva. Nesistengiu, nes manau, kad tai neįmanoma, suprasti paslėptos tų vaizdų prasmės. Tiesiog pasiduodu jų tėkmei.” Va, čia po nevienodos patirties, įpratimo yra paslėpta antra sąlyga, žiūrint tos kitos kultūros filmus. Mums tiesiog negalima tikėtis, kad 100% JŲ menas bus suprantamas ir priimtinas. Mane pvz. Kitano tylėjimas “užvedė”, mačiau tame vyre, “galingą vidinę valios jėgą, koncentaciją”. Filme jo vaidinamas policininkas mūsų suvokimu yra SUPERMENAS. BET KAIP TAS JAPONIŠKAS SUPERMENAS SKIRIASI NUO MUMS ĮPRASTŲ!!! Toks pat jo “Kikujiru.” Jei tai būtų europiečių kinas - būtinai sakytume - mažai veiksmo. O japoniškame išpildyme - pats tas. Dar daugiau negu “Fejerverke”, tylintis ir nieko neveikiantis Beat Kitano, tiesiog “prilipdo” prie ekrano. Kai žiūrėsi “Lėles”, būsi nustebinta, kaip viskas, kas ekrane skiriasi nuo “Zatoiči”… O “Lėlės” ir man iškrėtė neįtikėtiną šposą. “Prisivalkiojęs” po peržiūras, kada per dieną žiūrėdau 4-5 filmus, o video 2-3 paras, dažnai matydavau filmus “nuo vidurio”, ar “be pabaigos”. Ir viską, ką norėdavau gauti (informaciją), turėdavau. Galų gale perskaitai recenziją, ir aišku, kad užteko 2/3 filmo pamatyti, kad išvados tokios pačios būtų. Aišku, tai nėra gerai - bet tokia “festivalininko duona”. Ogi Takeshi Kitano “pastatė mane į vietą” - seniai nebuvo, kad kankinamai bandytum suprasti kas vyksta, nes ypač norėjosi apčiuoti siužeto gijas, bet labai nesisekė… Ir tik “tvarkingai”, nuo pradžių žiūrint antrą kartą, pasirodė filmas VISAME PUIKUME… Dar “bjauresnį” pasityčiojimą aziatai iškrėtė daugiau patyrusiam ir mačiusiam mūsiškiui MrFroidui. KINO PAVASARYJE parodytas korėjiečių tikrai geras fimas (aišku, be Kitano talento sentencijų) “OAZĖ.” Ten taip įspūdingai ir įtaigiai vaidina poliomelito susuktą invalidę, kad “baisu”! Žiūrėti ir taip nemalonu į šitaip Dievo nuskriaustą asmenybę, o čia pagal siužetą turintis debiliuko bruožų, nepritampantis normalioje visuomenėje vaikinas kaip tik toje bejėgėje būtybėje, atsiprašau, merginoje, kuri dėl iškreipto veido net kalbėt nesugeba, o tik mykia, randa savo gyvenimo prasmę, pradžioje tik rūpindamasis, vėliau draugaudams, o po to prabudus meilei, ir santykiaudamas. Atrodo kraupiai. MrFroidui geriau nepriminti . Tačiau, kad ir ne režisieriaus žvaigždūno padarytas reginys, bet jis stiprus! Profesionalus… Korifėjus honkongietis Kim Ki DUKAS, japonai Takachi Miike, Sabu ir kiti daug prikūrę nesuvokiamo mums žiaurumo, kraujo ir tokių švelnumo, grožio santykių viename kadre, jog amą užima. Iš čia išeina ir dar vienas būtinumas - nebandyti iki galo suvokti detales, elgesio esmes, siužetą nelaikyti vieninteliu kino prasmės dalyku. Su tuo senai kovoju. Bet nesėkmingai. Kokiame “Terminale” aiškinasi chebrytė “kas su kuo ir prie ko”. O esmės, kurią nusakė Steveno SPIELBERGO žmona: - “Nekurk komedijos, brangusis! Tu neturi jumoro jausmo” nematoma. Atrodo aš nagrinėju filmo “karkasus”, o iš tikrųjų tie, kurie “knibinėjasi” siužete, elgiasi lyg ateitų į Akropolį, ir nagrinėtų iš ko ten padarytos “nešančiosios” konstrukcijos. NEMATOMAS BENDRAS ĮSPŪDIS. Taip ir KITANO - būtiniausiai reikalauja apibendrinančio žvilgsnio, o ne “kankinimosi viduje” ką jis darys, kokia jo režisūros, vaidybos elgesio motyvacija. Tuo ir žavus tas egzotiškas kinas. Ir toliau laikausi nuomonės, jog tamstelei reikėjo eiti žiūrėti taip įtraukiančiai simboliškos, klasikinės “Kelionės į Narajamą”. “Persilaužus” kalbos nemokėjimas taptų nereikšmingu trukdžiu… Grįžtu prie pradžios. Gerai, kad dar viskas priešakyje P.S. Gaviota - jūs