gaviota, gal ne taip išsireiškiau su tuo “ribotu mąstymu”… Dabar sugalvojau tikslesnį apibūdinimą - stereotipinis. Štai, pavyzdžiui, dėl to man pagrindinė siužeto linija apie meilę atrodo nenatūrali, tokia… hm… nenormali netgi. Klausei, kokia būna “natūrali” meilė… Net neįsivaizduoju 
Bet žmonės bent jau turėtų kalbėtis 
Va dabar kaip tik į galvą atėjo mintis, kad “tyla būna iškalbingesnė už 1000 žodžių”, tačiau vis tiek toks jų bendravimas man neatrodo, kaip kertuko išgirta “nenusakomai pakylėta 
”. Nishi’s net nesugebėjo apsikabinti žmonos fotografuojantis Ir apskritai susidaro įspūdis, kad ta jų bendra kelionė įvyko tik dėl to, jog daktaras pasiūlė. Nors žvelgiant iš kitos pusės, tokia meilės istorija žymiai geriau negu muiluoti meksikietiški apsiseilėjimai. Kažkas išskirtinio… 
Nors ir nelabai suprantamo… 
O dabar apie kitą dalyką. Paveikslai šiame filme (teko pasiskaityti, jog tai paties T.Kitano darbai po vos mirtimi nesibaigusios avarijos). Kokia jų prasmė? Tiesiog pademontruoti savo kūrybą iš kitos meno srities? Ar už šių gražių intarpų to slypi kažkas daugiau? Na taip, turiu pripažinti, jog T.Kitano apdovanotas ne vienu talentu. Paveikslai pasirodė originalūs, plius labai įdomi įdėja (gėlės žiedo ir gyvūno sintezė). O po piešinio su hieroglifu “savižudybė” parodymo, turbūt visi, žiūrėję šį filmą, pamanėme - “vargšas invalidas, neištvėrė negalios, nusprendė nusižudyti 
”. O režisierius tik vedžioja žiūrovą už nosies - ne, invalidas nenusižudo… Greičiausiai tai buvo tik nedidelė užuomina apie tai, kas laukia pabaigoje…
Išėmiau iš konteksto atrodytų logiškas, analizuojančias mintis… Bet čia ir esmė, manau! Reikia vengti TAIP žiūrėti vien ant simbolių, tradicijų, poteksčių “stovinčio” meno analizavimo ir bandymo VISIŠKAI suprasti… Tik tada atneš šie filmai “pilną” malonumą… Tą, būtent ir norėjau pakomentuoti savo netrumpame rašte…
Oho, kertuk, kokią paklodę nuaudei 
Dabar nebeturiu daug laiko atrašymui, tik pora dalykų, kuriuos noriu paminėti. Apie Kitano tylėjimą. Tai dar viena priežastis (be žiaurumo protrūkių), dėl ko jo herojus man pasirodė truputį psichiškai nesveikas. Toks manijakiškas Tai vis mano “stereotipinio” mąstymo, kurį formuoja daugiausia holivudinis kinas, išdava. Štai prisimenu vieną X failų seriją, kurioje dingo berniukas, vėliau jis atsirado, bet buvo nebenormalus. Įtarimą pirmiausia ėmė kelti jo įkyrus tylėjimas. Visai kaip ir Kitano veikėjas Tad ir atrodo toks “trenktas”. Negaliu pastebėti jo dvasinės stiprybės ir valios jėgos, kai mintyse sukasi - “tuoj jis ką nors užmuš” 
O dėl visų simbolių, metaforų analizavimo, tai… Dar negaliu atsikratyti įpročio išnarplioti viską iki galo. Mokykloje analizuojant kūrinį jis išnagrinėjamas iki paskutinės raidelės, viskas turi būti aišku ir žinoma. Tad man sunku palikti klaustukus filme ir rūpi, ar už vaizdų slepiasi gilesnė prasmė Įsivaizduoju, jei tektų mokykloje rašyti šito filmo analizę ir interpretaciją, užsikapstyčiau negyvai Beje, prisiminiau tavo, kertuk, teiginį, jog mano pažymiai už rašliavas turėtų pagerėti. Deja, ne 
Daugiau 8 negaunu
Deja, gyvenimas tuo ir įdomus, kad pilna nelogiškų dalykų… Bet susumuosim, kai “dugną dėsim”. Tik blogai, kad mokytojus irgi užvaldo stereotipai - jie pagerėjimo gali organiškai nepastebėti, nes susidarę “aiškią nuomonę”… Beje, dėl lėkštoko “visko išaiškinimo”, dirbtinumo, netapau “X failų” šalininku - kiek mačiau, nesusižavėjau…
Hm… Man paprastos X failų serijos kaip tik todėl patinka, jog paslaptis lieka iki galo neatskleista… (bent jau dažniausiai). O štai filme “X Files: Fight the Future” viską išnagrinėjo ir netgi ateivių skraidančią lėkštę parodė 
Sugadino visą X failų “dvasią” 
. O dėl “Kelionės į Narajamą”, manau, kai pasitaikys proga pažiūrėsiu 
Jei dar kada rodys Žilinsko Galerijoje… Beje, apie “Lėles”. Ten irgi viskas taip nesuprantama? Man verta žiūrėti ar vėl teks užsikapstyti su neaiškiomis prasmėmis? Na, jei žiūrėčiau, tai stengčiausi taip labai nebenagrinėti, tik nežinau, ar pavyktų… Ir apskritai tie Kauno kino teatrų filmų atrinkinėtojai - ne žmonės 
Va, rodo visokias nesąmones - “Operacija: Baltosios pupytės”, o nei Zatoichi, nei Dolls neįmanoma pažiūrėti Jau ir taip neatleisiu, kad “Hero” nesugebėjo parodyti…
LĖLĖS - garsiojo ruso A.Tarkovskio mentaliteto filmas. Tarybiniais metais šis ujamas režisierius buvo nesuprantamumo, “pablūdimo” simboliu. Vėliau, apskelbtas, aišku, genijumi. Taigi, “Lėlės” tavo kelyje į pažinimą - bus “kietas riešutėlis”. Ne tai, kad “meįmanoma suprasti”, o bus keblu apčiuopti, paaiškinti personažo elgesio logiką kiekvienu atveju… Stenkis, patogiai atsisėsti, atsipalaiduoti , ir grožėtis vaizduojamuoju menu, kaip aiškino čia koks tai atklydėlis sandman. Jeigu išsikelsi sau uždavinį “sumotyvuoti kiekvieno herojaus elgseną” - prapuolęs reikalas…
Nedrisciau statyti Tarkovskio i viena eile su Kitano. Frazes netaikau menkinancia prasme nei vienam nei kitam, nors… ‘Dolls’ gali suzaveti Euroziurova savo vizualumu: spalvos + egzotika. Tarkovskis sia korta nezaide.
aš tai žiūriu ir nesikankinu. Jei po filmo pasidaro gera ant širdies, tai zjbs. O pasidaro ir nuo lėlių, ir nuo foresto gampo, ir nuo ruskų filmų …
Kiek įžiūriu, apie kankinimus ir kankinimusis čia ir nkalbėta
kertuko 35 postas
Tai puiku: sakau, kad nereikia “kelti uždavinių” - atsiduoti žiūrėjimui ir mėgautis
o ash po filmo pasijauciau nei shiap, nei taip - nes jo neperpratau… turbut reikejo shi pusmeti pasiimti japonologijos ivada, nes tik po indologijos pradejau suprasti indu filmus, gal tas pats ir shitu atveju butu padeje… 
Zatoichi maciau ir labai patiko. O Leles dar nespejau paziuret, bet labai noriu, girdejau atsiliepimus, kad tikrai geras filmas.
Stepokas Strolia: "Prie meno kūrinių priskirtina, kad ir žiauri, japonų Sonatina" (STB, 23.20 val.). Matot, aną savaitę teisingai įspėjau, kad nutylimos “Lialki” bus Takeshi Kitano, vieno madingiausių dabartinio japonų kino kūrėjų “Lėlės”. Gal ukrainiečiai sumanė visą Kitano ciklą? “Sonatina” - ne tokia metaforiška, kaip “Lėlės”, ji - dar iš gangsterinių režisieriaus, aktoriaus (jis čia ir vaidina pagrindinį vaidmenį), dailininko, muzikanto juostų. Kita vertus, jakudzos (japoniškoji mafijos atmaina) žmonių veidai - ir “Sonatinoje” nejudrūs, marionetiniai, be rodomų emocijų. Ką jie galvoja iš tikrųjų, tie klanų vadai ir eiliniai, negi jie tikrai nevertina gyvenimo, ar tik taip meistriškai maskuojasi, seną muzikinę sonatinos formą užpildydami visai nauju turiniu?