Graziausias MEILES eilerastis tavo gyvenime
Kažkaip netyčia pakliuvo į rankas Š.Navickio eilėraščių reklam.bukletas,labai patiko ir dabar vis po ranka turiu ir,kai svajinga nuotaika,pasiskaitau.Autorius - toks įdomus žmogus (mačiau jį asmeniškai),iš išvaizdos niekad nepagalvočiau,kad rašo tokius eileraščius.
Iš realybės pasitraukėm į sapnus.Tačiau
Net jie prasmės ir žavesio neteko-
Tam pačiam guolyje,kuriam kadais glaudžiau,
Dabar tiktai įsivaizduoju tavo odos kvapą.
Nebesapnuok manęs,vienintele,neverta.
Nebesapnuok ir bus abiems lengviau.
Nereikia šimtas pirmo paskutinio karto-
Te viskas būna žymiai paprasčiau.
Aitrioj tyloj kamuojuos meile tau.
Man tebeskauda,tik meluoju,kad praėjo.
Te praeitis pavirsta patirtim greičiau-
Ne mano valioj sulaikyti vėją.
Tu niekad niekad šito nežinoki.
Gyvenimas išėjo toks nepanašus į šokį.
Š.Navickis
Naktis šviesi…Taip tyliai sninga…
Ir balta balta už langų…
Paklydusi vienatvės labirinte
Tau baltą pasaką seku…
Naktis šviesi…Ir snaigės krinta…
Aš tyliai ranką joms tiesiu.
Ant delno leidžiasi…ištirpsta…
Jausmai, prisiminimai tų dienų…
Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome baltais keliais…
Naktis šviesi…Tik kelias tuščias,
Žinau, juo niekas neateis…
Nudegina man delna svelnios krutys
Ir smeksteli mintis:sventa?baisi?
Kitam tu tik eiline prostitute
O man mieliausia zemeje esi
Nebesvaigina zvilgsniai is po skraisciu
Tkrai zinau - stebuklo nesulaukt
Daug moteru myleta ir mergaiciu
Daug selta buvo ir kvailiota daug
Iseisi tu ir nesugrysi…tartum
Kaip ir nebuvo moteries is vis
Bet pasirdziu kamputyje slapciausiam
Skausmu pasizymes keista naktis
Grazu… neveltui dinges rase
O man tai dar mokykloje vienas bicas sukure dvieili
Tavo akys mane vilioja,
Tavo ausys mane uzkloja
Na nelabai man tos ausys patiko, nu vis tiek zavu, nes tai man ir tik man buvo sukurta
Grazu 
. Miela ant dusios, net nuovargis issisklaide. Parasykit kas nors dar, a? 
Čia ne iš mano bibliotekos.Prisirankiojau valentinkei
Be tavo meilės-aš lyk aklas,šviesos išvysti negaliu.
Be tavo žodžių- aš lyg kurčias,girdžiu,tačiau nesuprantu.
Be tavo lūpų- aš lyg šmėkla,nežinanti,kas tai aistra.
Aš be tavęs-liūdna žuvedra,viršum bangų klajoju alkana.
Išgirsk,suprask,mylėk mane,tikėk ir visad būk šalia.
Aš jūroje savo minčių nuskendau,
Kad perlų iš ten tau pririnkčiau baltų.
Kiautelį po kiauto nedrąsiai dariau,
Kad vėrinį puošnų suverčiau iš jų.
Į mišką minčių neramių keliavau,
Kad puokštę priskinčiau iš žodžių švelnių,
Apie svajones,apie meilę tik tau,
Žodelį po žodžio taip kruopščiai rinkau.
Priimki mane su keistom dovanom,
Nuo šiol noriu viską dalintis pusiau.
Duok ranką ir eikim kartu su dienom,
Dviem kelią į laimę surasti lengviau.
Kai tavo sieloj stūgaus sausio vėtros,
Aš pasiversiu spinduliais gegužio saulės.
Kai tavo širdį gąsdins šalčio šmėklos,
Aš pražydėsiu žibute melsva palaukės.
Jei tau pastotų kelią abejonės,
Aš,tapęs viesulu, nusviesiu jas į tolį,
Tik neapvilki mūsų sukurtos svajonės,
Mylėk mane ir niekad neišduoki.
Neprisiekineki amžinąją meile,
Ji ilga,o aš taip laikina.
Nežadėk man nukabinti saulę,
Aš opi, o ji tokia karšta.
Neįtikinėk,kad primenu tau deivę,
Aš gyva,o ji jau legenda.
Tu geriau padovanok man meilę,
Tą,kuri žmonėms nesvetima
Tau širdį-raudoną rubiną,
Pulsuojančią meilės audringu krauju,
Tau jausmą-saldžiausiąjį vyną,
Kuris nesibaigs,kolei būsim kartu.
Svajonę-lyg kelrodę žvaigždę-
Įteiksiu šį vakarą tau dovanų,
Atverk man duris užrakintas
Į savo pasaulį,ten tiek daug spalvų.
Avyt,reik paieškoti jo eileraščių knygutės,net nežinau,ar yra išleista.Aš turiu tik kelis eilėraščius.
Sakiau,paliesiu rankomis tave ir būtinai suduš tas luobas,
Apdengęs širdį uždanga geležine.
Gyvenimas vistiek nėra toks blogas,
Kad nenorėtumėm gyventi,ar ne?
Aš laukti atėjau tavęs ir lauksiu čia
Per niūrią,liūdną ir lietingą naktį.
Toks lėtas laikas. Tik delčia
Neleidžia man tamsoj apakti.
Bet viskas trunka amžius,ne dienas-
Tavasis veidas virsta kauke,
Suskyla laikas į akimirkas trumpas,
Iš atminties išsitrina,ko lauki.
Paliesiu rankomis,sakiau…Nors niekas šito ir neprašo.
Už lango lyja.Pagaliau tai tik lietus ant stiklo šlapią laišką rašo.
Atleiskit,kad ištraukiau šitą temą.
Gal kas prieš miegą paskaitys…
Na… jei jau ištraukei… Nors prieš miegą, gal ir nelabai tinkamas… 
Su apmaudu sklaidau
Aš mūsų meilės knygą.
Žinojau ir anksčiau,
Kad ji – ne pramoga.
Bet visgi nemaniau,
Jog alins kaip liga
Ir vietoj džiaugsmo teiks
Tik nuobodulį nykų.
Dažnai ruošiuosi ją
Užverst, padėt į šalį.
Bet visada širdis
Palieka nerami:
O galgi dar išpuls
Vietelė įdomi,
Bent skyrius malonus
Arba šviesi detalė!
(Vincas Giedra)
Minkšti žolynai ir takai gėlėti,
Kuriais praėjo mano mylima,
Ir tu , žalia laiminga lyguma,
Kuri galėjai balsą jos girdeti;
Laukai, žibutėm liūdinčiom nusėti,
Gaivi lapotų girių tankuma,
Kur saulė, tyliai guolin žengdama,
Raudonus savo apdarus išmetė;
O, upių vandenys, kurie iš tolo
Švytruojant - ir į jos giedrias akis
Meilingai žiūrit pro bangų krištolą,
Jei aš galėčiau pasiverst jumis,-
Sujaudinčiau pakrantės šaltą uolą,
Kad ir jinai liepsnotų kaip širdis!
F.Petrarka
Aš parduotuvėje pirkau širdies - juk kartais reikia?
Pasvėręs mėsininkas tarė: "Rublis dvi kapeikos".
"Tik tiek?" Išgirdęs klausimą ilgai stebėjos,
Mat nežinojo jis, kad už kiaulės širdį aš daug brangiau esu mokėjus…
N.V.
Nežaisk Žaibais. Prašau tavęs nereikia
Šią naktį vėl paversti ugnimi
Tu nesuvaldoma ir nenusakoma kaip vaikas,
O tarp žaibų velnioniškai rami.
Bet pajuntu kad nuo manęs ramybė nusisuko.
Meluoju sau, meluoju tau, kad pailsau.
Matau įstringa tavo akyje nulaužto žaibo šukė
Ir pjauna, pjauna ašarą pusiau.
Gal vieną pusę sau paliksi, kitą atiduosi
Tik man? Ir būsi tu teisi ir neteisi.
Aš su Tavim klumpu ir su tavim keliuosi
ir ačiū Dievui, MEILE 
, kad esi.
Neprisimenu, kas parašė, bet užteko vieną kartą jį perskaityti ir liko jis mano atmintyje ir širdyje
Vėjas, tas vėjas,dieną ir naktį
Lieknają pušį vis glamonėja,
Vėjo glėbiuos baigia jėgos išsekti
Myli ir bijo pušis tokio vėjo.
Bet jis nurimo, miške gal užmigo?
Stovi pušis kiek palinkus,vienplaukė…
Žino - jai ilgesį vėjas paliko
Žino ir myli. Ir vėliai jo laukia.
Gali buti netikslumu, nes iš atminties. Tik gaila, autoriaus sia minute nepamenu.
Rudeniu kankinasi gamta
Ji nemoka abejingai mirti
Dziaugsmas budi, jis cia pat - greta
Tik sunku nuo skausmo ji atskirti
Tik sunku atsisakyti to,
ko galbut is viso neturejai.
Pakartok, dar syki pakartok
kaip mane mylejai, nemylejai…
Kaip arti buvai. Labai arti
Taip arti, kad net sunku tiketi
Zmones tampa viens kitam kiti
ir be dulkiu pradeda pilketi.
Tu mane nuprauski savimi
Savo lupom tu mane pagirdyk
Ir paverski laika ugnimi
dangui matant, zemei viska girdint.
Just.Marcinkevicius
cia bus rusiskai
liubov prichodit i uchodit
a zrat vsegda chocetsia
lietuviskom raidem
o man visada labiausiai patiko šis eilėraštis. Keik pamenu, A.Jonyno:
Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu
Mano meilė šviesi kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių
Ar mylėjai mane nežinojau
Ar mylėsi paklausti bijau
Eisiu eisiu rugsėjui lašnojant
Į tave kaip lyg šiolei ėjau
Tylų vakarą rudenį pilką,
Kai žvaigždės nuo šalčio virpės,
Ves į kelią per tolimą ilgą
Pasitiks ir per naktį lydės.
Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu,
Amžina ir plati kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.
Nuostabios eiles…o jau ta daina Aktoriu Trio… Ech… nu dabar niuniuosiu visa diena…
O cia,jei papuolėt į laidą "Atleisk"
Taip paprasta ištart:"Atleiski".
Geriau paklaustum :"Ką dabar jauti?".
Aš atsakyčiau:"Liūdesį ir skausmą,
Dar žaizdą,sopančią giliai širdy".
Ly ledo adatos tavieji žodžiai,
Netirpsta jie,nes manyje žiema.
Ramiai,vienodai ir nuobodžiai
Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką.
Kažką brangaus ir tyro,to,kas nesuspėjo
Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu.
Kažką švelnaus ir mielo,to,kas taip tikėjo…
Na,o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų.
Tad neprašyk manęs tuoj pat suprasti,
Tikėtis,kad į glėbį pulsiu tau,nereik.
Aš pažadu surast jėgų atleisti,
Tik ne taip greit,tikstai ne šitaip greit.
Siuos posmelius parasiau zmogui vardu ******* , su kuriuo maniau radusi laime…
Zinau, kad tu tasai esi,
kurio taip mano siela lauke.
Tu - tai svajone nuostabi.
Tu man - gyvenimas be kaukes.
Kasdieniskam dienos ritme
esi stebuklas is svajones,
tamsios nakties lengvam ruke,
lyg laumes kerincios viliones…
Manos sirdies giliam skausme
esi gyvybes saltinelis.
Tu mano laime, ne kancia.
Tu mano amzinas seselis.