Vyresnelio pavydas
Na, gal ir banalu, juk tiek visur lyg ir rasyta, kad buna toks reiskinys gimus naujagimiui. Bet mano naujagimis ne uz kalnu, pirmajai treji ir kuo toliau tuo labiau nerimauju, ka reiks daryt.
Laukiam abi to leliuko, bet paskutiniu metu ji taip mane saugo, taip "prilipo", kad baisu. Net su teciu ar mociute nebenori bendrauti, tik retsykiais. Jau isgirdau pranasysciu, kad oi, kaip pavydes. O as taip noriu, kad viskas butu neskausmingai ir su meile…
Mielieji seimyniksciai, pasidalinkit, kaip iveikti ta vaiko savininkiskumo jausma. Juk zinau, kad bent jau pirma menesi nei laiko, nei jegu tiek nebus vien su vyresniaja uzsiimti. Ka reiks daryt?
nieko nereikia įveikinėti - elkis kuo natūraliau, ir padalink dėmesio po lygiai pagal galimybes. ta konkurencija bus vistiek, ką bedarytum, tik reikia apsieiti kuo švelniau pirmu periodu, kol apsipras. mano bichui užtruko apie 1 mt. 
SVarbiausia, neleisk pajusti, kad naujagimis nuo šiol yra svarbiausias, visa, kas gera, skirta jam, ir pan. Nedaryk tokių klaidų, kaip "šitas skanumėlis skirtas ne tau - čia broliukui/sesutei" 
Būtent tokią klaidą darė mano uošviai - tai mano vyras savo jaunesnį broliuką net bandė turguje parduoti 
Sėkmės 
manau, kad tavo dukra dabar prie tavęs prilipo todėl, kad nujaučia, jog kažkas bus. Vaikai turi intuiciją 
O tu nebandei jai papasakoti, koie būna kūdikiai ir kaip jiems reikia priežiūros? Aš savam sūnui besilaukdama antrojo nuolat pasakodavau, kad mažiukai dažnai verkia, dažnai nori valgyti, kad nemoka vaikščioti ir "daro" į kelnytes,kad reikeia prausti, supuoti - jam buvo labai įdomu ir jis labai laukė brolio. Kai jis atsirado, nepastebėjau jokio pavydo (jam buvo 4 su trupučiu) - prašydavo duoti jį ant rankų palaikyti, padėti maudyti ir. t.t Dabar vyresnėliui jau tuoj 9 ir abu dažnai pešasi, bet tai juk natūralu. Tiesiog nepamirškit abiejų savo vaikų, stenkitės vienodai su jais bendrauti ir viskas bus gerai 