vis del to tai tikra…
galvojau,kad pogimdyvine depresija-fifocku isgalvota liga ir t.t.,bet ji istiko mano viena drauge 
jos sunui jau trys menesiai, bet ji jo nei matyt nenori 
nors vaikas buvo laukiamas, bet,kaip sako psichologas,labai sunkus gimdymas,pakenke gal kas zino,kiek trunka ta depresija? bijau,kad ir jos vyrui pasidarys su tokia isterike,taip nekencencia savo sunaus…
Na cia rimtai mano zm prasidejo stogo vaziavimas pries pat gimdyma ji susirinko smutkes ir isejo kai jau ryt turejo gimdyt.Man sokas na nerealus kol suradau ji jau buvo ligonineje.Lyg sutereme viskas cool.Bet vaikui jau 9 men ir negaliu pasakyt kad jai viskas gerai.Tiesa ji vaikus myli bet gyvenimas jai ne mielas .Tai va as kartais isvaziuoju is namu kokiai savaitei po to pasiilgsta griztu 14 kokiu dienu pagyvenam kartu po to vel tas pats tai va taip ir gyvenam.
Labai uzjauciu tavo drauge… As taip pat esu netiesiogiai susidurusi su sia skaudzia problema. Palaikyk savo drauge visais imanomais budais, jai to labai labai reikia, nors ji gali to ir neparodyti. Jai BUTINA gydytis nuo depresijos, jai labai reikia visu aplinkiniu meiles…kiek tai truks, tai individualu, bet tai uztrunka
ivairiai trunka ta depresija…
jei nieko nedarant gali ir uzsitesti.
mano ankstesniame darbe viena moteris del sios ligos gulejo ligonineje, kol vaikui suejo ~5men. tada su vaikiuku lengviau, galima kosytes duot. pasieme atgal. bet vis bijojo, kad jis bus neramus ir mama vel "atkris".
dabar jau gerai, augina.
(tas vaikiukas irgi buvo lauktas).
tikiuosi tavo draugei padeda psichologas, draugai, vyras
liūdna, kad taip atsitinka Manau, kad be psichologo pagalbos tai nepraeis.
Ojei, kaip liudna
reikia rimtai gydyti…dazniausiai guldo i psichiatrine ligonine… Arba namie, antidepresantais… Ir nepalikt vienos su vaiku…
bet ji vaika priziuri,o mano drauge, kau Lukas pradeda verkt iskeikia ji visokiais zodziais… kai buvo pabandyta vaika nuvesti pas mociute-tai isvis paselo specialiai eidavo pas mama.kai vaikas miegodavo,zadindavo ji ir t.t. 1 men ji buvo psichuskej,bet daktarai sake,kad jai reik but salia vaiko,nes viena diena pabus ir supras,kad myli ta vaikuti…bet ar taip buna…tiesa,ji neliecia vaiko,tai fiziskai nieko jam nepadarytu
Garbes zodis galiu tik uzjausti is visos sirdies .Patarti cia manu niekas isskyrus kompetetinga specialista btikrai negali.Na vyrui manu jei jis gyvena dar su ja tikrai linkiu stiprybes ir kantrybes.As tai senai paimciau vaika ir kokiai auklei atiduociau.
pskritai tas zodsi depresija, tiems, kurie su tuo reiskiniu nera susidure, atrodo kazkas labai netikro, o istiesu taip nera
Tai rimta liga, o ne kas kita… Psichine liga.
Pogimdyvine depresija buvo mano draugo ex zmonai. Sake ilgokai tesesi i rvisiskai atsalde ju tarpusavio santykius… Jam reikejo dirbti ir dar vaikuciu rupintis (gaminti valgi, skalbti drabuzelius ir pan.). Ji, sake, nieko nedirbdavo… Nebuvo 
… Po to ta depresija kaip ir praejo, bet ju santykia nepagerejo…
Nzn ka reikai daryti… kreiptis i specialistus pagalbos…
tik pas psichologus - psichiatrus, kiatip sugrius seima (geriausiu atveju) ir reikia ieskoti patikimo zmogaus, o ne pas atbukusius (teatleidzia man uz tiesmukuma) psichuskes daktarus.
Aš tai tokio net nepasiilgčiau
. Kaip tam anekdote:
Vyras po sunkios darbo savaitės (žmona juk atostogauja su N vaikų namie) išsiruošia savaitgalį pailsėti (pas draugus, grybauti, medžioti, žvejoti, nesvarbu), o namie su vaikais liekančiai žmonai iš visos širdies palinki: ilsėkis
.
Būtų juokinga…
ne juokas su ta depresija
is viso prie vaiko neleisciau - kol nepasveiktu
Liudna
depresija ilgai neturetu testis, jei vaikas buvo is tikruju laukiamas ir mylimas dar negimes, tai depresija tikrai turetu praeiti, vienu ar kitu atveju…
- Moteriai kazkas turi nuolat padeti namuose - dabar ir neatideliotinai.Taigi pirmiausia randat pagalba. Jei nera artimu zmoniu - samdykit aukle. I motinos kalbas apie tai, kad ji pati kalta, kad ji bloga mama, kad ji beviltiska - nekreipti demesio. Gydantis tai praeis, o kai sveikata sustipres, aukles nebereikes.
- Prie kiekvienos poliklinikos yra psichikos sveikatos centrai. Ten reikia ir nuvykti. Ir ne pas psichologa, o pas psichiatra. Jei tai is tiesu depresija - butini vaistai. Su keliais naujos kartos antidepresantais moteris gali ir maitinti vaika. Jei nera savizudybes ar vaiko nuzudymo pavojaus, i ligonine neguldo (tai vertina TIK gydytojas, o ne draugai ir seimos nariai).
- Pradejus gydyma vaistais, busena pagereja per 2-4 savaites. Taciau ir po pagerejimo vaista butina gerti dar puse metu. O jei anksciau buta depresijos epizodu - ir metus ar du.
Vizito pas specialista atidelioti NEGALIMA.
Depresija (ir pogimdymine) yra liga. Tokiu sneku, kad "gal pakenke sunkus gydymas" neuztenka, snkekos tokiu atveju nieko nekeicia, kaip ir analizavimasis apie vaikystes nuoskaudas.
Del to sergant depresija ir reikia eiti pas gydytojus, o ne pas psichologus. Geriausia, kai gerdamas vaistus zmogus dar lankosi ir pas psichologa.
Be vaiko nepasveiks , reikia ne vien psichologo pagalbos , bet ir vyro.
kaip liudna.
be abejo reik gero specialisto pagalbos.
bet nemaziau svarbus vyro supratimas ir visakeriope pagalba is jo puses. Nes buna kad po gimdymo, atsiranda vaikas, motina ten turi apsiverst aukstyn kojom kad ir ji priziuret ir dar vyra primaitint apipraust ir viska padaryt ir dar sulaukia priekaistu kad ten kazkas nedatvarkyta ar marskiniai neislyginti… ot cia tai baisu irgi… reik pasistenkt darbus pasidalint… o kai dar nervai pashlije…
bet buna toki zmogu sunku priverst ir gydytis…
ir pagalvoji kad cia ir kiekvienam taip nutikt gali…
Visko BUNA.
Bet galima galvoti apie tai, kaip buna
ir daryti, kad taip nebutu.
Ir man taip buvo.Iki pusės metų nemylėjau savo dukters.Bet vieną naktį,kai jai buvo pusė metų, susapnavau, kad ji mirė.atsibudau rėkdama, išpilta šalto prakaito.Nuo tol pradėjau mylėti savo dukrą