trečiadienio lyrika
užmerks dangus dienos akis, į žemės slėnius slinks naktis, sapnų šaly ant debesies klausysiu aš tavos širdies… gerų minčių linkėsiu…
… siaip mintys buna kartais tyros ir tai stebina… uzkietejusius paklydelius…matyt klausymasis ir linkejimas buna labai tyri
būna kartais išimčių… kai paklydus siela prie ištakų grįžta… suvokia, kas yra tikra, suvokia, kas yra tuščia… ir stebisi kitų nesusivokimu ir tuštybe…
jaja
o kas sako, kad prie “krušimosi” blogai sugrįžti ar net niekur neišeiti vopshe
? tik va matai su ištakom tai drįsčiau ginčytis… kažkaip netempia manęs prie bezdžionių… kažkodėl aš nesugebu suvokti, kaip gyvūnui gali “užaugti” siela… taip va vieną rytą bezdžionė ėdė sau bananą, ir staiga susivokė, kad turi sielą??
mm… 