Toks finalas
prognozuojama eiga, tik “apšildančios grupės” vardu Ukraina turbūt jau nebebus
Skaitant Pietų Rusijos anarchosindikalistų grupės (toliau PRAS; 1906-1908 m.) istoriją, kurią parašė vienas iš jos kūrėjų, Jakovas Novomirskis (Kirillovskis), negaliu nustoti galvoti, kad priešais mane visiškai nepažįstamos civilizacijos istorija. Tačiau veiksmas vyksta Odesos mieste vos prieš šimtmetį. Jau tada tai buvo didžiulis uostas, kapitalistinis pramoninis miestas, kur gyveno rusai, ukrainiečiai ir žydai – negalime pasakyti, kad tai buvo visiškai kita, svetima ir nesuprantama mums socialinė tvarka arba kita nežinoma tauta… Revoliucinis sindikalizmas užgimė XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Prancūzijoje, Italijoje, Amerikoje, kaip spontaniškai protestuojančių prieš prastas darbo sąlygas darbininkų ir nedidelių grupių politinių aktyvistų – anarchistų ir kairiojo sparno socialistų – sąveikos rezultatas. Priešingai kai kurių šiuolaikinių rašytojų nuomonei, jis beveik neturi nieko bendro su tuo, ką šiuolaikiniame pasaulyje vadiname profsąjungomis. Revoliucinis sindikalizmas tapo radikalaus sparno darbininkų judėjimo protestu prieš profesinių sąjungų pareigūnus, kurie į savo rankas perėmė pagrindinius svertus, reguliuojančius darbininkų kovą Tautiniai judėjimai Europoje, kilę dėl nepasitenkinimo demokratine santvarka, negebančia susitvarkyti su iškilusiomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, praėjus truputį daugiau nei dešimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo tapo autoritarinių ir netgi totalitarinių režimų pagrindu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kurios turėjo pagrindo reikšti nepasitenkinimą demokratine santvarka. Tose valstybėse, kur tautiniai judėjimai nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje, jie vis dėlto išliko gana svarbia jėga, su kuria negalima buvo nesiskaityti. Jų nuolat keliamas pavojus versdavo imtis tiek pokyčių šalyje, tiek ir represijų prieš pačias organizacijas. Bet, nepaisant persekiojimų, jos vis dėlto išliko labai įtakingos iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios ir netgi jo metu. Kai kuriose valstybėse, tapusiose Molotovo-Ribentropo pakto aukomis, tautiniai judėjimai įgavo visiškai kitokį – ginkluotos kovos su okupantais pobūdį. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Šios organizacijos buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškus resursus toms organizacijoms likviduoti. Ukrainos nacionalistai išbandė politinį kolaboravimą su Vokietija 1941 metais, ir tai jiems nepavyko. Šimtai ukrainiečių nacionalistų prisijungė prie Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą kaip skautai ir vertėjai. Dalis jų padėjo vokiečiams organizuoti žydų pogromus. Ukrainiečių nacionalistų politikai bandė atsiimti skolą 1941 metų birželį paskelbdami nepriklausomybę. Hitlerio tokia perspektyva visiškai nedomino. Daug ukrainiečių nacionalistų lyderių buvo nužudyti ar įkalinti. Pats Bandera didžiąją likusio karo dalį praleido įkalintas Sachsenhauseno stovykloje.
