Natūralu, kad lietuviams su komedijos žanru striuka. Suprantame, kad mes ne tokie trykštantis juokais tauta, kaip kokie sakartvelai, čekai ar prancūzai. Ir mūsų scenos juokintojai dažnai nėra aukščiausio lygio.
O komedijų žiūrovas trokšta. Suprasdami tai mažų ambicijų kino gamintojai ėmė kurti daugybę vadinamųjų komercinių komedijų, kuriose lėkštybės ir banalumai bado akis, tačiau, gaila, būtent tokie filmai susilaukia komercinės sėkmės, nes jaunimui dažnai nesvarbus lygis, svarbu, kad juokina.
Džiugina, kad puikių humoro intarpų atsirado ir solidžių autorių, kaip antai Andriaus Blaževičiaus, Marijos Kavtaradzės, Emilio Vėlyvio, Donato Ulvydo, Ernesto Jankausko filmuose. Tai teikia vilties. Tarp tokių buvo ir trumpo metro debiutanto Tito Laucio komedija „ŠEIMA“. Todėl, kai dabar plačiai reklamuojamas jo naujas pilnametražis filmas „PARADAS“ , pvz.: Kultūros savaitė. LEGO architektūra, bežodės knygos, feminaloginė kuprinė ir rinkiminiai pažadai - 2023.03.04 - Radioteka - LRT, nuo 39 min., tikėjausi pilnavertės komedijos, t.y. naujai lietuvių įvaldyto žanro. Ar tą gavau? Matyt, reikėtų atsakyti – ir taip, ir ne.
Esminis „Parado“ siužetas apie exporą, įsipynusią į bažnytinio teismo kanonų pinkles yra šaunus. Išties tie kanonai gal nekito ir šimtmečiais, todėl šiuolaikiniame gyvenime jų pritaikomumas kelia problemas. Reikia pagirti Titą, kad jis įsigilino į šio teismo niuansus ir sukūrė ironišką jo pavaizdavimą filme. Šauniai išvengia išjuokos ar tyčiojimosi gaidelių (prisiminkim, kaip nevykusiai tą praktiškai atliko vieno aukščiau paminėto režisieriaus aktorių kolektyvas) ir sklindantis humoras išlieka pagarbus bažnyčiai.
Tačiau vis ėmė kliūti veiksmo ritmo netolygumas, kai besijuokančiai žiūrovų salei tenka šiaip stebėti lietuviškam kinui būdingus dialogus, ima kelti pagrindinei temai šalutiniai siužetai mintis, ar jie yra būtini? Sakykim pagrindinei veikėjai Miglei (kaip visada puiki Rasa Samuolytė) įsitraukiant tarsi į antrą siužetą filme – dramos mokyklos dūdų orkestre? Ima rodytis, kad Titas Laucius sėkmingai sukuria atskiras anekdotines situacijas (be orkestro, tai ir vakarėlis su iš Anglijos grįžusia kartu su anglu kavalieriumi dukra ir kt.) ir stengiasi jas sujungti į vieną kumštį. Tam reikia prisigalvoti ir su logika sunkiai besiderinančių kadrų, iš kurių ypač užkliuvo pasipuošusių moksleivių net su paradinėmis valtornomis, kurių šiaip mokyklinis orkestras dėl kainos vargu ar gali turėti, įmurkdymas į pelkę. (beje, Rasa Samuolytė kur kas silpniau dirigavo už Kino pavasario filme TAR demonstravusią įgūdžius Cate Blanchet. Tuo ir skiriasi Oskarų gavėjai…) Dėl to filmas sudaro gana nelygaus filmo įspūdį. Kai kurie ne tokius ir menkus vaidmenis turėję aktoriai, pvz. puikusis Valentinas Novopolskis kaip reikiant ir nesugebėjo pasireikšti filme. Pritempta atrodė ir kitos dukros (akt. Barbora Bareikytė) drama.
Žodžiu, Titas Laucius vėl sukūrė šaunią anekdotiškos situacijos interpretaciją, vertą trumpametražio kino. Tačiau bandymas įvilkti ją į pilno metro kiną, netapo labai įtikinamas.
P.S. pasidžiaugiau, kad bažnytinio teismo notarės epizode tik veido išraiška vaidinančia vedančiąja Lietuvos teatro, taip pat ir dokumentinio kino kritike, rašytoja Rūta Oginskaite. Tai buvo man dar viena šypsena filme, nes kai bandydavau jai „Kino pavasario“ salėje pareklamuoti kokį labai patikusį filmą, griežtai atsakydavo – „vaidybiniu kinu nesidomiu!“. Dabar jau to pasakyti, matyt, nebegalės…
Antrą šypseną sukėlė vestuvių 2 sekundžių epizode pamatytas batmenas iš LNK laidos KK2. Jo aktyvumas, sakyčiau, įkyrumas, pasirodo, padeda patekti ne tik į televiziją, bet ir į kiną…