Tikriems romantikams. Gal padesit.
Man labai reikia idomiu filosofiniu ir ismintingu sakiniu apie meile draugyste ir pan. Gal kas zinot neblogu. Is anksto dekingas…
Oi oi cia ne mano kryptis. Galiu pablevyzgot 
internete paiekok… aforizmu… 
tu gal geriau sita tema kokiam noriu susipazinti ar girls lt sukurk… itariu daugiau pesi…
Sapnuose ir meilėje nėra negalimų dalykų
Tikri romantikai zmogau patys tokius dalykus sukuria. Zinok cia yra tikra tiesa
Merginai ar vaikinui tikrai yra beprotiskas malonumas gauti zinutes, parasytas is taves, negu nukopijuotas is kur nors kitur. Jeigu sugebesi parasyti tokia zinute, tai zinok pats busi ne ka blogesnis romantikas uz kitus
Sekmes!
P.S. Tikiuosi merginos sutiks su mano nuomone… 
Tikri romantikai zmogau patys tokius dalykus sukuria. Zinok cia yra tikra tiesa
Merginai ar vaikinui tikrai yra beprotiskas malonumas gauti zinutes, parasytas is taves, negu nukopijuotas is kur nors kitur. Jeigu sugebesi parasyti tokia zinute, tai zinok pats busi ne ka blogesnis romantikas uz kitus
Sekmes!
P.S. Tikiuosi merginos sutiks su mano nuomone…
myleti-tai nera del kazko gyventi.tai yra gyventi kazkam
http://www.rasyk.kitoks.lt/
http://www.lizdas.lt
cia reix atsirinkt
Daug vandenų prabėgs upeliais
Daug nuvys baltų žiedu.
Išsiskirs gal mūsų kelias
ir mane pamirši tu.
Prabėgs tos laimingos dienos
Svajonės prabėgs,kaip sapnai
Kaip rudenį pageltęs lapelis
dairysies,kur dingo draugai!
Po dangum tuo pačiu,ta pačia lemtimi,
Vienas kito ieškosime,rasime,lauksime.
Visada-tolimi,niekada-svetimi,
Mes lyg paukščiai vis tiek susišauksime…
Tyliai už lango rauda mėnulis,
Man daros kažko taip ilgu.
Norečiau mėnulio paklausti,
Ar neušmiršai manęs dar tu?
Aš norėjau pagauti snieguolę
ir paklausti ar matė tave
Bet nespėjau ištart tavo vardo,
kai ji tyliai ištirpo delne!
Gal bus laikas žydes sodai
Ir debesys slinks savais keliais,
Kai susitiksim, tai pakalbesim,
O šiandien kalbėsimės laiškais.
Tyli naktis, visi jau miega, sapnai ramina tūkstančius žmonių. Tai aš viena seniai nemiegu, rašau tau laišką ir liudžiu. Atleisk, kad taip ilgai tylėjau, kad taip ilgai tau nerašiau laiškų. Neužmiršau, rašyt kasdien norėjau, bet vis pradėti budavo sunku. O tu rašyk man viską, viską. Aš tavo žodžiu laukiu nekantriai. Rašyk kaip dienos miesto žiburiuose švinta, kaip sle nka vakarai. Galbut ši laiška tu skaitysi su šalta šypsena veide ir nusijuokęs pasakysi be reikalo prisiminei mane.
Bus pavasariai, skleisis alyvos
Ir sodai pasipuoš baltai
Bus laikas mes kalbėsim žodžiais
O dabar mes kalbame laiškais.
Buk švelni ir tyra
Kaip pirma žaluma
Kaip pavasaris buk,
Tu visų laukiama.
Jei purvu aptaškys,
Tu pabuk lietumi
Jei suklupsi kely,
Tu pabuk savimi.
Jei teks skausmą patirt,
Tu pabuk viltimi,
Jei nebus kuo tikėt,
Patikėk savimi.
Jei tau sunku paimki mano džiaugsmą
Paimki jį ir liūdesio nebus.
Jei liudna tau, paimki mano skausmą
Juk mes viskuo dalijamės perpus.
Kaip norėčiau tave pamatyti
šia minutę dabar, kai rašau,
Ir viską, ką jaučiu pasakyti
Gal žodžiais būtų ir lengviau.
Kiek kartų norėjau ištarti
Norėjau ištarti "myliu"
Bet kai mačiau tave tylėjau
Ir jutau, kad ištarti negaliu.
Mylėk, kol meilė tau liepsnoja
Mylėk, kol kupina jėgų
Ateis diena, ateis žiaurioji
Ir pravirksi be draugų
Ne kas kartą, dieną bus šviesi
Ne kas kartą krutinėje vasara
Bet pasulyje tam ir esi,
Kad pajustum ir džiaugsmą ir ašaras
Mėnulis nuliūdęs į žeme žiurejo.
Girioj svyravo svyruokliai beržai,
Bet mano širdis kažko taip ilgįjos
Pasakyčiau, bet ir tu pats žinai.
Nebuvo nei tau, nei man žiedu ant rankų
Nebuvo priesaikos mylėti amžinai.
Bet tu žinai, kad aš tavęs ilgiuosi,
Kad nepamiršiu tu žinai.
Nėra akių, kurios nematytų saulės
Be žydrų plaukiant debesų.
Nėra širdžiu, kurios nejaustų meilės
Be ilgesio ir be kančių.
Paprašysiu aš drugelio
Kad nuskristų pas tave
Prisiglaustų prie veidelio
Pabučiuotų už mane.
Skrisk, laiškeli, ilgą kelią
Tu atrasi, aš tikiu.
Pasakyk, kad pasiilgau,
Bet matyti negaliu.
Tik tu nepyk !
Aš dar ir šiandien daug kartu klystu
O paskui kenčiu.
Tai vis todėl, kad tau buvau lyg šventė,
Nors suteikiau Tau begalės kančių
Tik tu nepyk,
Atleisk už blogi,
Kuri gyvendamas netyčia padariau
… Tavoj saulėkaitoj prisirpo mano uogos,
ir sirpsta ju kas dieną vis daugiau.
Tai mintys
- Tu gi jas pasėjai
Tai darbas - Tu ji auginai.
Aš tuos daigus nešiau per šimtą vejų,
Užauginau jau nebe Tau vienai
Ir Tu džiaugies
Matau kaip šypsais pro ašaras … pro ašaras mielai.
Nereikia, kad širdis iš skausmo plyštų,
O gal iš džiaugsmo …
Aš cia pat, šalia …
Tik tu nepyk.
Visą laiką reikia, kad tavęs lauktų,
Kad būtų pas ką skubėti iš toli,
Kad kas paglostytų, vardu pašauktu,
Kad akys, o ne žvaigždės šviestų Tau kely.
Vėl vasara žydi laukinės rožės
Balti žiedai sakys: "Myliu tave"
O kai rudens šalna nuskriaus jų švelnų grožį
Ieškosim jų mes širdyse
Jei meilė pasiliks - žydes laukinės rožės
Ilgai, ilgai tik tau ir man.
žinok, kad meilė - tai auksinis perlas.
žinok, kad meilė - graži ateitis.
žmogus be meilės tampa tartum vergas,
O jo jaunystė, kaip naktis.
Tu neliūdėk pažvelgus į pasaulį,
Kur yra daug liudnų veidų.
Visada šypsokis toškį laimės
Ir niekad nepamiršk gerų draugų…
Nuo šiaurės vėjų, nuo šaltų,
Gražiausi gėlynai nuvysta.
Tik lieka žydet amžinai
Gražiausia gėlelė – Draugystė.
Netikek veju-jis pažada ir negrižta…
Netikėk žiogų daina-ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu- jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile,draugyste,tikek tuo kas amžina!
Netikėk veju-jis pažada ir negrižta…
Netikek žiogu daina-ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydejimu- jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile,draugyste,tikėk tuo kas amžina!Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Pajausk, Taves kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur ner Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr Taves,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi
Suakmenėja pakelti sparnai…
Gęsta žiburelis lūšnoj tylią naktį,
Blėsta danguje žvaigždutė lyg kokia žara.
Niekad neišblėsta, niekad neužgęsta
žmoguje draugystė, jeigu ji tikra.
Neik priekyje manęs - galiu nesekti iš paskos.
Neik už manęs - galiu niekur nenuvesti.
Eik šalia manęs ir buk mano draugu.
Draugystė kaip sapnas - ji džiugina, migdo
Pavargus ramina, nusilpus užmigdo…
Ji tartum plaštakė, ir jei nemylėsi
prarasi, tikėki, paskui jos gailėsi…
ženkit saulėtu gyvenimo taku,
Skinkit pačius gražiausius žiedus,
Neškit džiaugsmą ir laimę vienas kitam
Ir būkit neišskiriami draugai - a m ž i n i d r a u g a i!
Draugystė - tai baltas drugelis,
Draugystė - tai žiedas puikus,
Draugystė gyvenimo kelias,
Kuris supažindino mus
Kaip dažnai mus vadina nevykėliais,
Kaip dažnai mus vadina kvailiais,
O mes einam keliais ir klystkeliais
Ir vienas kitą vadinam draugais.
Kur tu butum
Kur bebutum
Ar Berlyne ar Maskvoj
prisimink mane drauguže,
kad draugavom Lietuvoj
Būk linksmute,
Kaip saulute,
Kaip pavasario diena,
Tegul tavo kelia lydi
Džiaugsmas, laime, šypsena.
Gyvenk, gyvenimu naudokis,
Kol dar širdis pilna jausmu.
Mylėk pasauli ir šypsokis,
Kol akys spindi dar džiaugsmu…
Nešokau su tavim ne vieno karto,
Nesvaigau tavųjų lūpų svaigume,
Bet tavo vardą artimą ir brangų
Nešioju aš paslėpus širdyje.
Gyvenk ir saugok tą draugystę
Nes ji tokia tiktai viena
Sustok, jei širdis sako "klysti"
Nes klaida gali buti amžina!
Tegu kiekviena tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
kad kaskart vis labiau suprastum save,
kad kaskart vis labiau tikėtum draugais,
kad kaskart vis labiau norėtum gyvent ir mylėti.
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lupytes
Aš sapnuoju sapnuose
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesų.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių 
Kai akys spindėjo,kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių bučinių,
Buvai Tu šalia- nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu
Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritruks gėlių,
Kad butum tu laiminga.
Pro žalius žalius lapus,
žeri mėlynas dangus.
Pažiurėjęs Tu į jį,
Prisimink mane širdy…
Gyvenimas mus supažindino,
Gyvenimas mus ir išskirs,
Bet drauge praleistos dienos,
Visalaik man Tave primins.
Ar žinai ko beržai verkia,
Ar žinau ko ramunė vysta?
Tai yra todėl,kad draugas draugo kartais nepažysta.
Aš pabūsiu lietum,
Kai tau širdį skaudės,
Kad galėčiau nuplaut
Dalį tavo rimties.
Aš ateisiu išryt,
Jei reikės ir nakčia,
Kad galėtum mylėt,
Kad liktum šalia.
Aš ateisiu.Tu lauk
Ir jei niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus
Ir truputį nakties…
Mes draugai nuostabių svajonių
Mes draugai nuostabių sapnų
Gal išskirs mus gyvenimo likimas
Bet širdyje gyvensime kartu!
Galbūt likimas taip norėjo,
Kad leido mums susipažint.
Tad pats likimas ir parodys
Draugaut, mylėt ar išsiskirt?!?!?!?
Kai vėjas bučiuos tau išvargusias lūpas,
Nuliūdusi saulė paskęs Nemune,
Miglose užmigs mus teviškes pievos,
Rasoti žiedai lai primins tau mane…
Gyvenimas mus supažindina
Gyvenimas mus ir issikrs
Bet kartu praleistas dienas
Man tave primins…
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikėk žmonemis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pačios Laimės, Meilės ir Sekmės!
Draugystė - tai baltas drugelis
Draugystė - tai žiedas puikus
Draugystė - gyvenimo kelias
Kuris supažindino mus
Gyvenimas-tai juokas
Gyvenimas-daina
Gyvenime kas juokias,
Laimingas visada!
Buk laimingas-
visada!
Kaip dažnai mus vadina nevykeliais
kaip dažnai mus vadina kvailiais
O mes einam keliais ir klystkeliais
Ir viens kitą vadinam draugais
Ne tas laimingas,kuris turtingas,
Ne tas laimingas,kuris gražus,
Tik tas laimingas,kuris suranda
Tikrus gyvenimo draugus!
Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia ne aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, iškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant – vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš del tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranka tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užsikariauji vis
didesni ir didesni patraukluma.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
tik leisk bent akimirkai nušvisti
tuo ką turiu, ir ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Mums ne tiek reikia draugų pagalbos, kiek žinojimo, kad jos sulauksi.
Negailėkit gerų žodžiu -
Ju taip dažnai gyvenime stinga,
Taip dažnai mes nemokame buti draugais.
Negailėkit gerų žodžiu -
Jie išmoko mylėti
Ir gyvenimo vėjuos išlikti tikrais.
Niekad nebus per daug gelių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėju glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .
O tu gražus! Daug kas įsimylėtų.
Ir akys spindi nuostabiai gražiai
Bet aš žinau iškart jos glamonėtų,
Paskui paliktų šaltos, kaip ledai.
Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikek. aš ne pykti tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Patikėsiu -
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Sunku mums būtų be vilties !
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištverme varge gamintu?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi !
Ji mūs stiprybė, mus drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!
Sunku surasti gyvenima,
už kurį atiduotum draugą,
Bet dar sunkiau surasti draugą,
už kurį atiduotum gyvenimą.
Surask kelią - kuris Tau mielas,
Surask sėkmę, kuri tuo keliu palydėtų
Uždėk savąją žvakutę
Kuri šviestų ir dieną ir naktį.
šviestų ir niekados neužgestų.
Turtas - tai nedraugas, o draugas - tai turtas
Ar žinai ko beržai verkia ?
Ko ramunė vysta ?
Tai todėl, kad draugas - draugo
Kartais nepažįsta.
Ateik! Nekalbek, būki rūstus, -
Aš džiaugsiuosi tavimi ir tokiu.
Gimtinės oro man trūksta,
Sauleleės tavo akiu.
Aš prisimenu ta tamsią naktį,
Kai žvaigždes žibėjo aukštai Kai prispaudęs mane prie krūtinės
Apie laimę dainas dainavai.
Ir kaip su meile aš klausiaus
Apie laimę skambiųjų dainų
Man taip norėjos sušukti
"Brangusis aš tave myliu"
O tu lyg visą tai supratęs
Mane suspaudei glėbyje tvirtai
Ir spindinčiom akim pažvelgęs
Mane pabučiavai karštai, karštai.
Aš čia tik vieną akimirką.
Ir dovanoju ją Tau. Prisimink
tą, kurį kaip ir tu myli gyvenimą,
juoką, draugus.
Aš žinau, tu žodžio nepratarsi,
Nepaduosi rankos išdidus …
Vien tik akys pasakys be garso
Pyksti, džiaugiesi, ar sunku.
Tu neprimeni man to, kas jau praėjo
Ir neliesk užgijusių žaizdų,
Ir aš ir tu ilgai dėl to kentėjom,
Jei šiandien liūdna tau, tai man sunku.
Balti žiedai nuvys rugsėjy,
Balti žiedai ir vėl pražys
Naudokis tų dienų jaunyste,
Jaunystė nueis ir nebegriš.
Blogai, kai mylimas nemyli,
Blogai, kai myli per karštai
Nors blogiausiai kada tyli
Tada ar myli nežinai.
Bučinys - tai dangiškas nektaras !
Lyg ugnis, naikinaiti, baisi,
Lyg dvi stygos užgautos gitaros,
Susijungę džiaugsmo skambesy.
Buk gėle, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama !
Draugystė - galinga pasaulio duktė
Pas mus ji netyčia užklysta.
Draugystė - tai laimės gėle
Nuo menko vėjelio nuvysta.
Draugystė - tai dvieju draugu bendravimas.
Del meilės nesvarstyk. Kokia iš to nauda ?
Gyvenk. Akimirka gyvenk. Gyventi - pareiga.
Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą
Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, -
Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno:
švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį.
Dabar jų nematai, o jūroje audringoj,
Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga,
Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ?
Gal draugauti aš nemokėjau
Juk meilė buvo mums karti,
Bet juk šitaip jau išejo
Vadinasi buvome šalti
Negaila man, kad tavo akys melsvos
Negaila man, kad skiriasi keliai
Tik gaila, kad aš tave mylėjau
O meilės tos tu vertas nebuvai.
Manai aš seksiu, jei paliksi
Manai sakysiu "neik"
O ne, keliauk, geresnę radęs
Mylėk, nes dienos bėga greit.
Gal bus laikas, žydes sodai
Ir debesys slinks savaisiais keliais,
Kai susitiksim, tai pakalbėsim,
O šiandien kalbamės laiškais.
Gal viena kartą vakarui atėjus
Tu toli nuklysi parko takeliu.
Tu palenkus galvą prie balto beržo
Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.
Geri draugai didžiausias turtas
Nes jų draugystė visuomet gera
žmogus gyvenime viską pamiršta,
O draugas draugo niekada.
Gyvenk ir saugok tą draugystę
Nes ji tokia, tikrai viena,
Sustok, jei širdis sako "klysti"
Nes klaida gali buti amžina.
Gyvensi,
Ir Tau patiks ne visos spalvos.
Ne visos kalbos ir ne visos žilos galvos,
Ne visos dainos ir ne visos rožės,
Ne visas džiaugsmas ir ne visas grožis.
Gyvensi ir mylėsi gal tik tai,
Ka širdimi palietus supratai.
Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Iki pasimatymo !
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo -
Dangus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kita matome,
Bet iki pasimatymo !
Ir buk rami.
Kartus likimas man ne svetimas -
Tu ta žinai
Išsiskyrimas man ne svetimas -
Keliai suves.
O skirta dalia rasime tik patys mes
Tad iki pasimatymo !
Ir lauk manęs.
Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai
O mylėt išmokė saulė ir žiedai,
Bet aš nežinojau ir nesitikėjau,
Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.
Ir dar viena diena -
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės,
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
- Gyvenimo pagunda !
Sapnuojame kas laumės, kas gyvatės.
Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką
Praradęs …
Mes einam nematydami veidų,
Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų.
Neturim laiko niekam, -
Užtenka vien tik nevilčiai …
Pasiimam sau viska, -
Kitam palikt nereikia !
Po viso šito stebimės,
Kodel sapnuojam klaikiai?
Pabuskim, na pabuskim pagaliau,
Juk reikia ir gyventi,
Ne vien tik egzistuoti.
Pradėsim skirti mes spalvas
Ir šypsena nors vieną dovanosim
Viens kitam,
O retsykiais ir ašara nubrauksim …
Gyvenkim ! Pakilkim iš tušcios, pilkos
Kasdienybės …
Kiekvienė minutę, valandą širdy laikykim !
Sapnuose statykim svajonių pilis!
Kad siela šypsotus, kad juoktųsi veidas,
Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko:
Tai – Meilė !
Ir tavo langas - vis dar uždarytas
Man spindi mūsų vasaros ugnim
Tavim prasideda kiekvienas rytas,
Ir visos naktys baigiasi Tavim.
Išsiskiriant
širdi nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė -
Ant begių …
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
Į saulę skubėti
Ir …
Jos nepasiekt.
Juos regime, kada ramu ir saulė žiba.
O kad galeciau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu ,- nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tų nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.
Kaip dažnai mus vadina išdykėliais
Kaip dažnai mus vadina keistais.
O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm
Ir vadinam viens kita draugais.
Kam gyventi, jei viskas praeina.
Kam mylėti, jei jei meilė – kančia.
Mūsų dienos, jaunystė gražiausia
Skuba bėga, išnyksta iš čia.
Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei
Ir staiga nuleki … "pasivyk" šauki
Balto sniego gniužti į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis
Ka jaučiu svajose, lūpos pasakys
Paveju, sugaunu, ir apkabinu.
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu
Ir balta alėja, einam mes vieni
Lūpos susilieja meilės bučiny.
Kur tu miela …? Praverk šia naktį grycią
Surask ta pačią žvaigždę ant dangaus.
Gal aš ten tavo pamatyčiau
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.
Leista mylėti - tik neilgai
Leista bučiuoti, tik atsargiai
Leista naudotis meilės jausmais
Bet tik su vienu, o ne su visais.
Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžiu
Viena pačia ryškiausia,
Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų
Viena pačia saldžiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių
Vieną patį karščiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio naktų
Viena pačia ilgiausia.
Naktis !
Sidabro į marias pripylė
Lyg pat akiračio
Mėnulio takas
Kaip jūros bangos tavo žodžiai
Ir mano širdis menesienoj plakas
Aš juos renku,
Aš noriu juos atminti
Tegul jie mano būtyje gyvena
Juk tu gali išeit,
Kitiems juos išdalint
Gal ir niekados nebusi mano
Man šie žodžiai liks
Aš jais tikėsiu
Juose keistu iliuzijų ieškosiu
Jei tu užmirši juos
Ar prisimint noresi
Ateik aš juos tau pakartosiu.
Nebijok žaizdų - jos užgyja
, Nebijok skausmų …- jie praeina
Nebijok mirties - ji neišvengiama.
Nebijok meilės, ji būtina.
Netgi usnys žydi, kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnia ir gražia
Gal tokios ir tikrovėj nera.
Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk
Ir išsaugok gerumo nors laša
O tada jau praeik ar mylėk.
Prabėgs vaikystė ir jaunystė,
Pralėks ir metai mūs jauni,
Bet mes ilgam išliksim dviese,
Ir nepaliksim praeity.
Prabėgs pavasariai saulėti
Ir vasaros žydės baltai,
Pralėks ir rudenys audringi.
žiemuže mus apklos šiltai.
Tegul tik šviesios ramios svajos
Te lanko mus, kol mes šalia.
Su gandrais ir su lapais kartu
Išėjai tu tada išėjai
Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia
Nežinau, kur ieškoti tavęs.
Ir paklausiau aš tyliai gandrų
Ir paklausiau aš tyliai klevų
Gal matė gandrai, gal regėjo klevai
Vėlų rudeni, kai tu išėjai.
Ir atsake man tyliai gandrai,
Sušlamėjo man tyliai klevai
Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy
Tau kam ieškai tu jos taip toli
Vai aš eisiu, nueisiu prie upės
Prie upelio šaltinio giliausio
Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgesiuos tavęs
Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši.
Tu suprasi kas tai yra laimė,
kas yra džiaugsmas, šypsena.
žinok, kad žmogui reikalinga meilė,
kaip draugas, kuris oras ir daina.
Tad džiaukis nesugrižtančia jaunyste,
laikykis laimę rankoje tvirtai.
ir meilę saugok, nes ji tik vienakart
pražysta - ir amžinai.
šiandien būkit paukščiais,
Dideliais, baltais, laimingais paukščiais,
Ir į saulę skriskite mylėtis
žemėje nepurvinkite sparnų.
šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusiu ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapna akių melynų -
Menesienų sidabro prisemta
Meilė sauganti langą menų ?
Ir visur aš matau šita langą
Užsimerkiu - sužiura jinai
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
štai ir vėl mes kartu
Tu žiuri , o aš tyliu.
štai raktas nuo mano širdies. Pasinaudok juo, kol dar nepakeičiau spynos.
Yra dienų, kurios neužsimiršta
Yra veidų, kur amžinai gyvi.
Pro užgyvento metų migla tiršta
Draugų veidai išlieka Tau amžinai gyvi.
Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara
Ir tas kažkas vadinasi draugystė
Jei ji švelni, tyra, gera …
Tikėjau aš, kad sniegas baltas,
O žemės žmonės - mylintys, geri,
Tikėjau aš, kad tiktai ledas šaltas,
O saulės spinduliai šilti…
Bet supratau:
Ne toks jau sniegas baltas,
Jis turi purvinų dėmių,
Ir supratau -
Ne toks jau ledas šaltas,
Yra pasauly šaltesnių širdžių…
Medžių lapai kaip varis paraudo,
visos gervės įšskrido toli,
Išsiskyrėm…Ir nieko apkaltint
negaliu aš,ir tu negali…
Išsiskyrėm…Pasakėm neverta to gailėt kas atgal nepareis,
o vis tiek man sapnuosis ne karta
menesienoj bendri vakarai.
štai dabar sunkus debesys plaukia
atsisėdus prie lango liudžiu,
o atrodo matau tavo plaukus, tavo sodrų balsą girdžiu…
Ir man norys mokytis, įdėti visą širdį į mokslo dienas
vien dėl to, kad tu negailėtum, jog dar taip neseniai mylėjai mane!
Aš žinau, tu jo nemyli
Ir nemylėsi niekados
Bet jisai naujas
Nuostabus lyg rytas
Susižavėjai juk tu juo…
Jis švelniai glosto tavo plaukus
Meiliai žiuri į akis…
O tu - laiminga, užsimerkus
Eini, kur veda jis…
Bet aš žinau, jog tu pabusi,
Pramerksi kerinčias akis
Bet pas mane tu jau negriši
Kaip iš stoties išvykęs traukinys…
Išeini…
Į kitos gražesnį pasaulį -
kaip žaislas,
spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis,
kuri šildė mano geliančias rankas…
Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus…
Ir pabūsiu aš kukčiodama -
ir vėl nieko nėra…
Tik pagalvės ir lubos,
tik stalas ir knygos.
Išeini…
Bet sugriši…
Gal rytoj, gal po daugel metų…
Sugriši…
Bėga metai,
Bėga laikas,
Kai tave pamilau,
Buvau dar vaikas…
Bet dabar as supratau…
Kad laikas judėt toliau…
Ir nesakyk ,
Kad viską ka aš sakiau melavau,
Netiesa, aš tikrai tai jaučiau.
Bet jausmai išblėso …
Dingo akyse ugnis,
Pamačiau aš kitą,
Ir vėliai pražydo širdis.
Kai tave pirmą sykį pamačiau,
to dar nesupratau,
bet būdamas su tavim,
Tave pamilau.
štai bėgo laikas,
Aš prisipažinau,
tavo akys liko šaltos,
O aš norėjau kažko daugiau.
Pasijutau lyg laivas kuriam aš plaukiau,
paskendo kažkur tarp vandenyno gelmių.
Bet štai išaušo nauja diena,
Ir tavęs jau neliko mano širdyje.
Gyvenimo laivas pakilo iš gelmių,
Ir nuplaukė toliau,
Tolimuoju reisu.
Didžiausias skausmas ne tada
Kai durklas perveria krūtinę.
Didžiausias skausmas tik tada,
Kai žuva meilė pirmutinė.
Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.
Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ja pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.
Tau paliksiu obelų žydėjimą-
Te jis džiaugsmą neš.
Viską, viską, ką abu kentėjome,
Pasiimsiu aš.
Būsiu aš tiktai akmuo, ir tiek.
Metai plauks ir plauks.
Bet ir tas granitas-patikėk-
Vis kažin ko lauks.
Neateisi. Neateisiu jau ir aš.
Iš niūraus pavėsio.
Lai tau dienos žydra laimė neš.
Aš nepavydėsiu.
Ne, ateisiu. Aš tikriausiai dar ateisiu.
Tuo tik niekas netikės.Galbut piene išsiskleisiu…
Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo
patikėti, tikriausiai čia kalta mano durna galva, pats laikas butu jau
pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manes tu nemylejai niekad, tada
aš savo širdi sudaužiau…
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lūpytės
Aš sapnouju sapnuose
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesų.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių
Kai akys spindėjo,kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių bučinių,
Buvai Tu šalia- nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu
Dabar vistiek…
Daugiau kartu nebūsim,
Nesidalinsim rupesčiais, džiaugsmais…
Ir tavo lupos neberas jau mano lupu,
Ir nebežaisi tu manais plaukais…
Dabar vistiek…
Daugiau jau tavo rankos
Neglostys mano skruostų ir pečių…
Gal susitiks,
Gal susitiks dar mūsų akys…
Bet mums bus nejauku.
Tos ilgos naktys be mėnulio
Padangės, pilnos debesų
Ir aš niekad negalvojau
Kad be tavęs man bus taip sunku
Kaip norėčiau tave dar kartą pamatyti,
Tiesti ranką, žvelgti į akis.
Ir tyliai tyliai pasakyti,
Kaip kenčia be tavęs širdis…
Mus atskyre ši vasara. Lietus.
Ant plaukų, ant širdies, ant minčių.
Atmintis lyg siubuojantis lieptas
Mus atskyrė nuo mūsų pačių.
Atminimai sugrižta į uostą.
Ir suvokti kas kartą skaudžiau,
Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau,
O tavęs- tiek dienų nemačiau…
O tavęs nesulaukiu,
Nes – liūtys
Monotoniškai, nykiai, lėtai,
Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins
Ištuštėję vėjuoti krantai…
Nes kažką nesuvokiamai brangu
Vėl matysiu užmerkus akis:
Kaip nuo kranto nutolstančią bangą
Grakšcios pušys šaknim sulaikys…
Vakarais nepaiilstantis vėjas
Skaudžiai blaško šlapius lapus…
Kur esi?
Akis pražiurėjau-
Nesulaukiu
Tarp mūsų - lietus.
Lik sveikas, artimas bernioke,
Pasiilgau juoko ir laišku, brangus.
Aš esu mergaitė ir mylėti moku.
Tačiau meilės niekas nemaldaus.
Jeigu myli pagal grožį
Tai verčiau mylėki ožį
Turi barzdą ir ragus
O svarbiausiai mandagus.
Gėlės nužydėjo,
Sniegas ėmė snigt,
Aš tave mylėjau
O dabar eik šikt.
Nekenčiu,kaip kalbi su manim ,kaip nešioji plaukus.
Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane.
Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis.
Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eileraščiu.
nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenciu kai meluoji.
nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų.
Nekenčiu, kad nepaisai manęs.
Nekenčiu, kad neskambini.
Bet labiausiai nekenčiu to, kad neistengiu tavęs nekęsti.
Nė trupučio, ne visų mažiausiai.
Jei žinai kas aš,
Kam ši laišką rašau
Tai esi tas šiknius,
Kuri aš palikau!
Kaip verkiau aš skaudžiai,
Bet argi tu žinai?
Jei tu dar ne lavonas,
Tai busi juo tikrai!!
Naktis, aplink tiktai juoda naktis
Tik žvaigždės danguje
vienatvė truputi užgožia
dabar tokia aš vieniša
ir skausmas drąsko man krūtine
dėl to, kad… galbut jau nesvarbu
nebesvarbu kas buvo,
dabar mes niekas viens kitam
tikriausiai niekas ir tebuvom
širdis ne elgeta, kad išmaldos prašytų
Ir rinktu trupinius jau paliktus kitų.
Ji išdidi, nors alkana bastytūs,
Kaip šuo per audrą išvarytas iš namų.
Sunku susipažinti, dar sunkiau mylėti,
Sunkiausia išsiskirti ir meilę nugalėti.
Tos ilgos naktys be mėnulio,
Padangėj pilna debesų
Ir niekada aš netikėjau,
Kad be taves man bus sunku.
Laiškas Tau
Ar tu tiki, kad žemėj yra meilė
Ir žmonės alpsta vasaros naktim,
O aš tikėjau, kad atneši laimę man
Tamsus berniukšti, mėlynom akim.
Manai kad verksiu, jei mane paliksi
Manai sakysiu aš tau "neišeik"
O ne ! Keliauk, jei tinkamą surasi
Tamsus berniukšti, mėlynom akim.
Eik, eik pas ją, aš nepavydžiu !
Mylėki ją ištikimai,
Ir neški, neški jai draugystę,
Tik daug tvirtesnę, negu man nešei.
O man atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau.
Atleisk, bet aš tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime, juk visko būna,
Bet aš nedaug tau blogo padarysiu.
Todėl skubu iš kelio pasitraukti,
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau.
Aš tavo vardą smely užrašysiu
Jis su pirma banga išnyks…
Bet aš tau nieko nesakysiu
Nors gal širdis kaip juroje žuvėdros klyks…
šypsausi aš, ir tu manai, kad aš laiminga.
Ir tu manai, kad gera man širdy…
Apsirinki ! Kaip daugelis taip apsiriko.
O aš laimės neradau gyvenimo kely.
Atleisk !
Atleisk, kad aš Tave mylėjau.
Atleisk, kad taip ilgai trukdžiau
Atleisk, kad visada tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime juk visko buna,
Bet aš ne daug tau blogo padariau,
Todėl sunku iš kelio pasitraukti
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau,
Vėl tavo veido nematysiu aš ilgai likimas vėliai nebeleido,
Kad laimė būtų amžinai.
Tavęs prašau užmiršti viską
Neverta to apgailestaut !
Sudie ! Kas buvo nebegrižta
dėkoju tau už buvusią draugystę
Ir už žodžius kuriuos tu melavai.
Juk pasitaiko, žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kai tu kad suklydai.
Draugai - kokie jie būna žiaurūs,
O kartais švelnūs ir geri
Draugai - kokie jie būna brangūs,
Kai kažkodėl jų netenki.
Draugystė niekad neišdyla br>Kaip tas mėnulis ir dangus
Draugystė niekad neapvylė nei vieno mylimo žmogaus.
Ir jei tave paliktų kartais
Kai tau sunku, labai sunku br>žinok nes tai žinoti verta
Nebuvo jis ar ji draugų.
Dėkoju tau už buvusią draugystę
Ir už žodžius, kuriuos man melavai
Juk pasitaiko, kad žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kaip tąsyk suklydai.
Gal nesu tokia, kokia norėčiau būti,
Bet prisiminki tokią, kokią pažinai.
Kam baltuoja alyvos šakutės,
Jei manęs tu mylėt negali !
Kam tos niekšiškos priesaikos tavo
Jei tu kitą merginą myli ?
Kam gyventi, jei viskas praeina ?
Kam mylėti, jei meilė – kančia ?
Kam pasakius
"Karštai myliu tave",
Po kiek laiko atšauti
"Jau ne".
Kokia skaudi šia naktį pilnatis
Į šventa upė brenda nuodėmingos eglės
Nėra kaltų, arba visi kalti
Kad lūžo meilė pažymėtas medis
Na ir gerai, kad palikai mane
Juk kiekvienam tiktai po vieną saulę duota
Galbūt vėliau ir mano širdyje
Kas nors įpūs ugnelę naują
Dabar nereikia nieko
Patylėk!
Nėra kaltų arba visi kalti
Palieka žingsniai tiktai aidą kitą
Virš medžių spindi skaudžiai pilnatis.
Laiškai suplėšyti , gražintos nuotraukos,
Net veido bruožai dingę atminty
Kodėl tada prisiminimu nuotrupos
Taip skaudžiai sujuda širdy.
Man reikėjo Tavęs kaip žmogaus,
Kurio gal niekad nesutiksiu,
Man reikejo Tavęs kaip kalbos,
Kurios gal niekada neišmoksiu
Aš tikėjau Tavimi kaip žvaigžde,
Kurios gal niekad nepasieksiu.
Aš tikėjau Tavimi, kaip mirtimi,
Kurios gal niekada neapgausiu …
Nes aš mylėjau Tave …
ir tiek …
Neklausinėk, kodel širdis atvėso
Nebetekau linksmosios meilės jau
Ir jokiai meilei nebetikėsiu
Mylėjau kartą, nemylėsiu daugiau.
O mano meile!
Supratęs tave,
Pažinęs tave,
Nugalėjęs tave …
Aš nesuprantu savęs išeidamas.
O ta žiema. Tas šaltas vėjas
Tos baltos snaigės kaip žiedai
Man primena akis, kurias mylėjau,
Mylėjau aš labai karštai.
Pasibučiuokim , ir geros kloties
Manęs nelauk; užmirški, jog buvau,
Ir aš džiaugiuosi iš visos širdies,
Kad taip sėkmingai: laisvę atgavau.
Sudie, - nebeminėkim pažadų
O jei kada ir susitiksim mes,
Tebus išdildęs laikas iš veidų
Visas tos meilės buvusios žymės.
Tegul pamišus aš pati žinau,
Kad man netinka būt laimingai.
Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys,
Ir tuštuma
Ir dar kažkas daugiau
Kažkas labai prasminga.
Tai bus mirtis
Tokia pati kaip ir visos kitos
Mirs veidrodis
Ir liks
Tik tavo atspindys
Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes,
Bet Tu gyvensi
Tu stiprus
Gal but todėl
Tave taip myliu …
Sudiev …
Aš dužtu į stiklus …
Aš veidrodis
O Tu - žmogus …
Bet aš nenoriu mirt taip tyliai …
Tu gali sau apie meilę aikčiot
Su kita praeidamas gatve,
Gal tik aš išejus pasivaikščiot
Sutiksiu skersgatvy tave.
Į mane pažvelgsi tu vis vieną
Primerktom, kaip tą syk akimis
Pasakysi tyliai " Laba dieną"
Atsakysiu " Labą diena" vis
Ir praeisiu sau ramiai pro šali
Atsiminimai paskui nebeseks
Kas mylėjo, tas mylėt negali
Kas jau degė, tas jau nebedegs !
Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės,
Tik perėjome kartu kelias gatves.
Aš noriu grižti paimti tavo ranką,
Priglausti ją prie degančios kaktos.
šiame niūriame name
Prabėgo mano jaunos dienos
Mes susitikome drauge
Bet gaila, išsiskirti laikas!
Malonu mums buvo susipažinti
Malonu mums buvo kartu,
O jeigu reiktu išsiskirti
Gal butu per daug sunku.
Atleisk, kad aš tave mylejau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau,
Atleisk, kad aš tavim tikėjau,
Atleisk, tik šiandien tai supratau
Daug ka širdis jaučia
Nors lūpos tyli
Gal kada suprasi
Kad tave kažkas tai myli.
širdis man verkia : tavo siela
Suprasti vienas aš galiu,
Bet skirtą eit man, mano mielą,
Kitu gyvenimo keliu.
Tu netiki, kad aš prasta
Ir mintyse tu vėl mane atrasi.
Tik aš jau būsiu gal kita
Ir tu kitaip mane suprasi!
Tu sakei, kad gyventi sunku
Netiesa - man gyvenimas – laimė
Jos ne visad turiu, sutinku,
Bet ji juk neateina savaime.
Tad daugiau nesakyki sunku
Nieko gero nebuna savaime …
Jeigu mudviem lemta išsiskirti br>Išsiskirkime gerais draugais.
Kam be reikalo drąskyti širdį
Smulkmenų ir priekaištų nagais.
Jei priėję mus draugystės krantą
Kai jau niekas mūsų neberiš
Nenutepkim to kas buvo šventa
Nors jau niekad tai atgal negriš !
žiemos naktys už lango verkia
Ir vejelis medžių šlamesy.
Leisk ištarti padėką už laišką
Ir laimės palinkėt gyvenimo kely
Ir kam tu mane pamilai
Ir ištarei žodį "Draugausiu"
Juk žodis skambėjo kitaip
Tas žodis skambėjo "Apgausiu".
Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu
man buvo gera eit rytojaus pasitikti
Kada šalia manęs ėjai ir tu.
Mes ėjom ten kur vedė mus likimas…
Tave aš pamilau,tik vieną iš visų…
O ką žada ateitis,to niekas dar nežino,
Gal tikrai ne veltui suitikom-aš ir tu?
Netikėk vėju-jis pažada ir negrįžta…
Netikėk žiogų daina-ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu- jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile,draugyste,tikėk tuo kas amžina!
Mėnulis pašvietė pro langą
Į tavo spindinčias akis,
Tau savo širdį dovanoju…
Tešviečia ji tau per naktis!!
Tavo vardas gražesnis už saulę
ir už tūkstančius aukso žvaigždžių
Tavo vardas man vienas pasaulyje,
Kuri aš taip širdy branginu…
Myliu tave labai labai.
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi visi visi,
Ten kur mes lakstome basi.
Tikėk, kad vietoj stovi saulė.
Tikėk, kad žvaigždes - ne liepsna.
Tikėk jog tiesa - tai apgaulė,
Bet mano meilė Tau - amžina!!!
Kol saulė dar nenusileido
Kol dar širdis pilna liepsnos
Mielasis, man reikia tavo veido
Ir balso tavo, lyg dainos!
žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Tų – obelų žiedai mažyčiai,
Tu ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!
Meilė - tai žodis šventas,
Meilė - galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!!!
Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau
tai, ka tu ir taip senai žinai
Noriu, kad žinotum: aš mylėjau,
tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.
Jau naktis… o blakstienos nelimpa…
Ir sapnai neaplanko manes…
Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta…
Gal todel, kad ilgiuosi tavęs…?
Prieblanda, aplink tylą…
Tavo lūpos, jos jau čia…
Prisiglaudžia, nuramina,
Vel užkaitina, vėsina…
Tam nera jokiu ribų -
Tai lyg jūra be krantų…
Pasaulis butu per žiaurus,
per daug klastingas ir klaikus,
jei tarp gyvenimo audrų
nebūtų meilės valandų.
Kažkas man pasidarė
Tikriausiai aš sergu
Nes vos tave pamačius
Iš karto paraustu
širdelė smarkiai plaka
Ir seilės ima tyst
Tave pašaukt norėčiau
Bet negaliu išdrįst
Buvau net poliklinikoj
Del šitų sopulių
Ir daktaras nustatė
Kad aš tave myliu
žinok kad meilė - auksinis perlas,
žinok kad meilė - ateitis,
žmogus be meilės - lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Meilė - tai mažytis paukštelis: per daug suspausi - mirs; per daug atleisi – išskris.
Ka myli - paleisk.
Sugriš - bus tavo.
O jei ne - tuomet tavo niekada ir nebuvo…
Pražydo gėlės,
gamta atsigavo,
pamačiau tave,
ir širdis suprato.
Nereik man kitu,
merginu gražių,
Man reik tavęs,
noriu būti kartu.
Kas jaucia meilę,o kas ne!!!
Priprask, pasaulyje jau taip yra…
Kad žmogu nugali aistra,
Bet jei jo meilė amžina - nenugales jo niekas niekada!!!
Mylek tada, kada verta
Ir meilė tegu buna tau karšta.
Saugok,kad ji neužgestų
Kartu su menulio šviesa…
Velyva meilė
skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs
jos svaigus medus,
dažnai jau ji trumpa
ir paskutinė-
o lauki, trokšti jos
jaunatviškai godus.
gaivina jį,
šviežia žole padvelkus,
ir net - pirmos - lakštingala girdi…
Bet židiny ne tokios degios malkos
ir nerimas -
kaip kirmėlė širdy,
kad meilės tai delčia,
kad pilnatis pralaimi…
Ta nuojauta -
per dieną ir pernakt…
Gal tai ne meilė jau,
o deginanti baimę
jos, paskutinės,
amžinai netekt…
Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.
Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ja pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.
Galiu priskinti lauko gėlių,bet tu gražiausia tarpe jų!
Galiu įteikt tau kvepalų,bet svaigini kvapu savu!
O šypsena ir švelnu balsą tavo aš širdyje ilgam turiu…
Myliu tave kaip bangos myli krantą,
kaip žiedas-kvapą,mėnulis-naktį,ruduo gi-saulę.
Myliu tave aš taip,kaip garsas myli ausį,kaip spindulys,kad myli akį,plakimas-širdi,
aš taip myliu TAVE…
Tavo didelįs akytes
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabios lupytės
Aš sapnuoju sapnuose
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesė.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydruju akiė
Kai akys spindėjo,kaip saulę,
O lūpos ištroško saldžių būčinių,
Buvai Tu šalia- nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu
Daug kartų Tu mylėsi,
Patiks Tau akys, lūpos, šypsena.
Bet vieną kartą patikėsi,
Kad ju tiek daug, o Meilė tik viena.
Tu, mano laimė, džiaugsmas ir svajonė
Tu, mano meilės nuostabūs sapnai.
Myliu Tave dabar ir amžinai,
Tau visos mintys, Tau visi troškimai.
Tau visas darbas, ir visi sapnai,
Aš nežinau, ką ruošia mums likimas,
Myliu Tave dabar ir amžinai…
Parašyti daug žodžių galėčiau,
Bet ne žodžiuose meilė tikra.
širdis širdį supranta be žodžių,
Jeigu myli - suprasi ir Tu mane
Meilė - reiškia gyventi - ne būti:
Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūti,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…
Daina susideda iš žodžių ir melodijos
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos
Daina užpildo laiko tuštumą
O meilė – ilgesį šviesosDaina - poezija ir gaidos
O meilį - išsipildžiusi svaja
Daina nuo laiko blunka, mainos
Tikroji meilė - niekada.
Amžinos meilės nėra.
Net visu didžiausia aistra trunka kurį laiką.
Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė.
Kaip tik todėl meilė nemirtinga.
Ji nuolat atgimsta.
Aistra užgęsta, bet meilė lieka.
Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina.
Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą,
stiprėja.
Myliu Tave, kaip jūra myli smėli,
Myliu Tave, kaip debesį dangus,
Myliu Tave, kaip saulį myli gėlę -
Esi žmogus be galo man brangus…
Kai tamsią naktį kris žvaigždutė
Paimk į delną drąsiai ją,
Nes vietoj jos bus ta širdutė,
Kuri mylės ir trokš tavęs.
Kai bus tamsu, tik žvaigždės švies,
Kai kris i žemę ir spindės,
Miegosi tu, miegosiu aš
Ir mūsų norus vėjas neš…
Aš pabūsiu lietum,
Kai tau širdį skaudės,
Kad galėčiau nuplaut
Dali tavo rimties.
Aš ateisiu išryt,
Jei reikės ir nakčia,
Kad galėtum mylėt,
Kad liktum šalia.
Aš ateisiu.Tu lauk
Ir jei niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus
Ir truputį nakties…
Tu eini per gyvenima platų
Ieškai meilės, sauletų dienų
Tau mylėt baltos obelys sako
Nes tik mylint gyventi smagu
Mylėk tą kuris myli
Nesvarbu,kad lūpos tyli
Svarbu, kad meilė yra karšta,
O ne žavinga šypsena!
Gražu kai pugos žiema siaučia
Ir vėjas neša snieguoles,
Tuomet svajoju aš prie lango,
Gal ir Tave kartu atneš.
Daugiau aš neklausiu baltosios ramunės,
Myli ar nemyli žiedas nesakys,
žiedas neatsako baltas žiedas tyli,
Atsakyti gali tik tava širdis.
Kilnių geismų ir apmaudo siautimas
Keista būtybė gimusi iš nieko
Džiugi vergovė, saldanti liepsna
žavingų formų mišinys kraupus
švininis pūkas, dūmas spindulingas
Ligota sveikata, bemiegis miegas,
Išmintinga beprotybė
Medus saldžiausias ir nuodų kartybė
Meilė žvelgia ne akimis o širdimi,
Todėl sparnuotas Kupidonas - neregys.
Oru siuntei man bučinį – jį pagavau ir saugau.
Ir ta trumpą minutę jau į metus išaugo.
Tegul Tau spindi saulį!
Ir žydi vasaros žiedai.
Su Tavo miela meile
Aš neišnyksiu amžinai!
Bučkis, tai toks jungiklis,
Kurio nesustabdo,
Nei vienas saugiklis!
Aš ir Tu
Mes kartu
Aš tau bučkį
Tu man du
Myliu myliu aš be galo
Mama tėtį ir kitus
Myliu myliu aš be galo
šokoladinius ledus
Meilė ragana pikčiausia
Kaušas verdančios smalos,
Skausmo jūra kuo giliausia
Išmislas kvailos galvos.
Gyvenk ir mylėk,
Bet nuo meilės nebėk,
O jei pamilai,
Mylėk amžinai.
Paprašysiu aš drugelio,
Kad nuskristų pas tave,
Prisiglaustų prie veidelio,
Pabučiuotų už mane!
Sunku susipažinti, dar sunkiau mylėti,
Sunkiausia išsiskirti ir meilę nugalėti.
Bučkis vienas, bučkis du,
Su trečiu ai kaip smagu
štai ketvirtas ai laimingas
Penktas šeštas pražūtingas
O septintas gal lemtingas
Meilės burtais stebūklingas
Tos ilgos naktys be mėnulio,
Padangėj pilna debesų
Ir niekada aš netikėjau,
Kad be tavęs man bus sunku.
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikek žmonėmis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pacios Laimės, Meilės ir Sekmės!
Mano noras begalinis,
Stoviu aš su apatiniais,
Siela skęsta alkoholy,
Mano kūnas tavęs nori!!!
Draugystė - tai baltas drugelis
Draugystė - tai žiedas puikus
Draugystė - gyvenimo kelias
Kuris supažindino mus
Meilė buvo
Meilė bus
Meilė varo į kapus
Kur tu būtum
Kur bebūtumv Ar Berlyne ar Maskvoj
Prisimink mane drauguže,
Kad draugavom Lietuvoj
Meilė kalba bučiniais.
Kunas iš pradžiu ieško,paskui prašo, maldauja, galiausiai reikalauja ir priverčia. Kaip perdžiuvusi žeme šaukiasi lietaus, taip išsiilges kūnas šaukiasi aistros. Audra priarteja ne graiustiniu dundėjimu, o žaibais. Užtvenktame vandenyje ramiai sau plaukioja kurkdamos varles, bet kai vanduo pralaužia užtvanką, jis nubunda, isibėgėja, užriaumoja gaivališka, naikinanti, žudanti jėga.
Kūno jėga!
Drąskyti, skverbtis ir numirti!
Aš ieškau tavęs! Aš noriu tavęs!
Noriu tavyje sudegti ir išnykti…
Daugiau aš neklausiu baltosios ramunės,
Myli ar nemyli žiedas nesakys,
žiedas neatsako baltas žiedas tyli,
Atsakyti gali tik tava širdis.
Gražu kai pugos žiemą siaučia
Ir vėjas neša snieguoles,
Tuomet svajoju aš prie lango,
Gal ir Tave kartu atneš.
Kai vėjas bučiuos tau išvargusias lūpas,
Nuliudusi saulė paskęs Nemune,
Miglose užmigs mus teviškes pievos,
Rasoti žiedai lai primins tau mane…
Kilniu geismų ir apmaudo siautimas
Keista būtybė gimusi iš nieko
Džiugi vergovė, šaldanti liepsna
žavingų formų mišinys kraupus
švininis pūkas, dūmas spindulingas
Ligota sveikata, bemiegis miegas,
Išmintinga beprotybė
Medus saldžiausias ir nuodu kartybė
Meilė,neverčia pasaulio suktis ratu,
Ji suteikia sukimuisi prasmę.
Meilė,žvelgia ne akimis, o širdimi,
Todėl sparnuotas Kupidonas - neregys.
širdis ne elgeta, kad išmaldos prašytų ir rinktų trupinius jau paliktus kitų.
Ji išdidi, nors alkana bastytus, kaip šuo per audrą išvarytas iš namų.
Tegul Tau spindi saulė!
Ir žydi vasaros žiedai.
Su Tavo miela meile
Aš neišnyksiu amžinai!
Sunku susipažinti, dar sunkiau mylėti,
Sunkiausia išsiskirti ir meilę nugalėti.
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikek žmonėmis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pacios Laimes, Meiles ir Sekmes!
Gyvenime buna tikraraugystė, meilė, neapykanta
O kartais tik prisiminimas.
Yra širdis kuri tave myli
Ar plaka vien tik del tavęs
Tik tu pažvelk į kietą širdį
Tuomet galbūt suprasi kas?..
Nepasakiau aš Tau myliu,
Ir tu man meilės nežadėjai,
Bet šianakt man sapnu tyliu
Apie Tave praošė vėjai…
Ir supratau - Tave myliu,
Nors Tu man meilės nežadėjai.
Meilė tyra,
Grožis mielas,
Pyktis kietas,
Nesantaika skausminga.
Būkime kartu dabar ir visada!
Kai Tu miegosi,
Aš galvosiu apie Tave,
Kai Tu eisi,
Aš svajosiu eit šalia,
Kai Tu verksi,
Aš būsiu ašara tava,
Kai Tu džiaugsies,
Aš busiu džiaugsmo dalelė…
Kiek kainuoja tavo lūpos ir nors trečdalis akies?
Aš verkiu kvailai parklupus penkta naktį iš eilės…
Kiek kainuoja tavo pirštai, tavo rankos, tavo kojos?
Kad vėl dangus taip skardžiai juoktus,
Primindamas jog tu šalia esi,
Kad neštu man mintis sparnuotas
Ir leistų jausti kaip šiltai mane apkabini…
Draugystė tai žvaigždė, o meilė… meilė- tai žvake.
žvaigžde nenustoja žibet net ir tada kai žvake sudega…
Tu, mano laime,džiaugsmas ir svajonė
Tu, mano meilės nuostabus sapnai.
Myliu Tave dabar ir amžinai,
Tau visos mintys, Tau visi troškimai.
Tau visas darbas, ir visi sapnai,
Aš nežinau, ka ruošia mums likimas,
Myliu Tave dabar ir amžinai…
Ryte nevalgiau - galvojau apie tave.
Diena nevalgiau - galvojau apie tave.
Vakare nevalgiau- galvojau apie tave.
Naktį nemiegojau… nes norėjau… valgyti!
Paliesk mane žvilgsniu - ir aš pamilsiu tas akis,
O lūpas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis.
Paliesk mane, į savo sapną panardink,
Ir švelniai švelniai apkabink…
Kas jaučia meilę, o kas ne!
Priprask, pasaulyje jau taip yra,
Kad žmogų nugali aistra,
Bet jei jo meilė amžina,
Nenugalės jos niekas, niekada!
Nebijok žaizdų - jos užgyja.
Nebijok skausmo - jis praeina.
Nebijok mirties - ji neišvengiama.
Nebijok meilės - ji buūina…
Meilė - geras išradimas
Meilė - velniškas žaidimas
Meilė myli, meilė daro
Meilė į kapus nuvaro.
Dabar atsisėsk…
Atsipalaiduok…
Nieko nieko negalvok…
Jauti?
Kažkas švelniai paliečia tavo lūpas…
Nebijok, tai aš tave bučiuoju prieš miegą…
Nenusimink, kad rožės jau nuvyto,
Kad jas pakando rudenio šalna
žinok, kad rožės bus dar kitos,
O mylima širdis viena.
Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino,
Ilgesiu apdovanojo,
Naktimis aš jas sapnuoju.
Tavo rankos apkabino apsvaigino…
Meilės receptas:
č00g šviežių jausmų;
ą00g aistros.
Pridėti kuo daugiau bučinių ir sumaišyti su apkabinimais.
VARTOTI DVIESE LOVOJE!
Kiekvieną naktį aš tave sapnuoju.
Nors neseniai tik pažinau Tave !
Kiekviena naktį lūpas išbučiuoju,
Bet gaila, kad tiktai sapne.
Tos nuostabios tylios naktys
Amžinai mano sieloj gyvens
Ir tos nuostabios mėlynos akys
Liūdna ilgesį širdžiai sukels.
Kada naktis apgaubia žemę
Ir gęsta namuose šviesa,
Tave matyt ir jausti noriu,
Tu mano džiaugsmas ir aistra…
Leista bučiuotis, tik ne dažnai
Leista mylėtis, tik ne karštai
Leista dalintis meilės jausmais
Tik ne visada, ir ne su visais.
Kad iš dangaus aš gaut sparnus galečiau,
Ir neštų jie kaip nerami dvasia,
Plasnočiau aš audras įveikęs, lėkčiau,
Kur tavo nuostabių akių šviesa…
Iš žiedelio bursi: myli ar nemyli
Tagul visą tiesą žiedas pasakys,
Bet jisai nesako, baltas žiedas tyli
Atsakyti gali mylinti širdis
Geležis rudija, marmuras dužta,
Tik tikra meilė niekad nežūsta.
Kur vargas - ten aš,
Kur laimė - ten tu.
Kur vargas ir laime -
Abu mes kartu.
Nuvys darželyje narcizai,
Verks lelija rudens belaukdama.
Bet tavo veidą visą laiką
Tepuoš švelni, tyli, žavinga šypsena…
Mes visi trys kartu:
Aš, meilė ir tu!
Meilė - pavasario duktė.
Pas mus ji netyčia užklysta.
Meile - švelnumo gėlė,
Nuo menko vėjelio nuvysta…
Kai mamyte bara,
Tu ant jos nepyk,
Kai berniukas pabučiuos -
Niekam nesakyk.
Nors blaškys tave audra,
Būk laiminga ir dora!
Neskubėk gyventi, neskubėk mylėti,
Netikėki meilės apgaulingu veidu.
Nors paskui ir teks labai gailėtis…
Bet - patirki meilės svaigulį!
Būk linksmutė ir gerutė,
Kaip pavasario saulutė.
Aš esu ne karalaitė,
Neturiu pilių,
Bet galiu aš pasakyti,
Kad tave myliu!
Aš ne karalaitė,
Turtų nevartoju.
Turiu vien` širdi,
Tau ją dovanoju.
Jaunystės svajonės - vien sapnas nakties,
Linkiu tau, mieloji, šviesios ateities.
šiandienos vyną reikia gerti šiandien,
Rytojaus liūdesį - rytoj.
Vienas švelnus žodis šildo ne mažiau kaip tris žiėmas.
Atmink pavasario dienas,
Atmink pavasario naktis.
Atmink, kad greitai pravažiuos
Jaunystės meilės traukinys!
Kas rašo mažiau,
Tas myli labiau.
Duodu aš tau šias gėles,
Prašau jas priimti:
Jos tave išmokins,
Kaip mane reikės atminti.
Nors aš tave mažai pažįstu,
Jausmu tavųjų dar nežinau,
Rašyt žodeli vienokį šdrįstu
Ir neužmiršti manęs prašau.
Meilės ir kosulio – nepaslėpsi!
Meilė - ne svarstyklės, o supuoklės: jai rūpi ne svoris, o apsvaigimas.
Prisiminki mane
Nors svajonių vakare.
Kai užeis ant proto rūkas,
Prisiminki su anukais.
Batukai lakuoti,
Suknelė trumpa,
Berniukai nemyli
Nes dar per maža.
Nedažyk tu lūpų,
Nelakuok nagų,
Nevaryk iš proto
Lietuvos bernų.
Kai įsimyli - ir beždžionė atrodo graži,
Kai nemyli- ir nuo rožės nusisuki.
Daug svarbiau mylėti pačiam, o ne būti mylimam.
Dažnas, manantis, jog yra geros širdies yra tik silpnu nervų.
Dievas pavydi žmogui tik vieno – meilės.
Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užsikariauji vis
didesni ir didesni patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.
Meilę retai prisimintume, jei nereikėtų dėl jos kentėti.
Meilė - moko mylėt ir kentėti!
Meilė - saldi, bet apgaulinga.
Meilė - tai apysaka, kuria skaitai ir bijai, kad nesibaigtų !
Meilė - tai gelė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis !
Meilė - tai ne žaidimas, todel su niekada neverta žaisti !
Meilė - tai nežinomas kelias, kuriame gali pasiklysti !
Meilė - tai perlas, kuri su radus reikia saugoti ir branginti.
Meilė - tai siūlas, ant kurio visi pasikaria.
Meilė - tai teorema, kuria reikia įrodyti.
Meilė panaši į … sriubą. Pirmi gurkšniai degina, kiti tik šilti, o paskutiniai visiškai šalti.
Mylėk mane daugiau negu vakar, bet mažiau negu rytoj.
Mylek ta, kuris tave myli,
O ne ta, kuris gražus.
Gražiam veide atrasi gyli,
O jo širdyje nuodus.
Mylėk, nes pats į pasauli atėjai per meilę.
Mylėti reikia taip, kad
nereikėtų sakyti atleisk.
Ne, aš negaliu gyventi be kaukės,
Ir nenoriu būti su kiekvienu nuoširdi.
Man reikia tik trupučio Tavo meilės,
Kad sugebėčiau dar išlikti žmogumi.
Negalim pamilti antrą kartą tų , kuriuos nustojai mylėti.
Nera akių, kurios matytų saulės
Be žydraspalvių dangaus debesų,
Nėra širdies, kuri pamirštų meilę.
Be ilgesio ir be kančių.
O tu gražus! Daug kas isimylėtų.
Ir akys spindi nuostabiai gražiai
Bet aš žinau iškart jos glamonėtų,
Paskui paliktų šaltos, kaip ledai.
Pasaulyje nėra nieko brangesnio, kaip
pirmoji meilė. Ir nieko nėra žiauresnio,
kaip jos netekimas.
Patikėk, aš ir vetroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikėk. aš ne pykti tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Patikėsiu -
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprast mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liudesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Pirmas sniegas virsta vandeniu,
Pirmoji meilė - ašaromis.
Pirmoji meilė iėtringa į širdį, o paskutinioji greit pamirštama.
Po meilės - kaip po gaisro.
Meilė tampa moralinė nuodėmė kai virsta svarbiausiu užsiėmimu. ji tuomet susilpnina valią ir priverčia degraduoti sielą.
11.
Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose.
10.
Meilė nuteikia kaip Saulės spindulys po lietaus.
9.
Meile mus moko ne žavetis vienas kitu, o abiem žiureti ta pacia kryptimi.
8.
Geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti.
7.
Už tai, kad žmones myli, gravitacija nėra kalta.
6.
Viskas, ka žinau apie meilę yra tai, kad ji yra.
5.
Manoji naktis tapo aušra - tavo dėka.
4.
Meilė regi širdimi ir todėl sparnuoti meilės angliukai užsimerkę.
3.
Meilė parodo, kiek daug didžių dalykų prarandama. Bet jei nemylite, tai visai nesvarbu, kas dar yra - visa to vis tiek nebus pakankama.
2.
Sunku mums būtų be vilties !
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi !
Ji mus stiprybe, mus drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi
atsiu geguziuke butent to m an ir reikejo. O ce ojojojoj kaip daug