Tėvas ir sūnus - kuris kurį.
Tik praėjus daugiau nei metams nusprendžiau visa tai truputėlį paviešinti. Tiesiog įdomu, kaip visa tai vertintų žmonės iš šalies. Taigi prabėgo daugiau nei metai, kai nemačiau savo tėvo, nebendravau su juo. Viso to atsisakiau pats, nenorėdamas sau toliau gadinti gyvenimą, gerą nuotaiką ir kovoti su savo nuostatomis. O situacija atklydus iš gilios vaikystės. Vaikystėje beprotiškai mylėjau savo tėvą, kadangi tėvai gyveno atskirai (aš su motina), laukdavau, pasiilgdavau. Tiesiog buvo autoritetas, idealas, atrodė labai protingas, stiprus fiziškai ir dvasiškai žmogus, tačiau visa tai mačiau tik vaiko, berniuko kuris dievino vyriškumą akimis. Metams bėgant aiškėjo kiek kitokie vaizdai, sužinojau, kad motina už du vaikus gauna alimentų 200lt/mėn. Tėvas nebent kartą į pusmetį nupirkdavo ką nors vienam iš mūsų: striukę, batus ar kažką pan. Tuo tarpu motinai iš pedagogės atlyginimo teko auginti 2 sūnus ir išlaikyti 3-jų kambarių butą. Kiek pamenu netgi paauglystėje nauji batai ar koks rūbas būdavo tikra šventė. Tuo tarpu tėvas gyveno tik su savo tėvais. Santykiai ten taip pat begalo įdomūs, viskas yra skaičiuojama: jeigu sūnus nuėjo į parduotuvę, tai paskui centas į centą atskaičiavo tai iš savo motinos ir atvirkščiai, bute stovi 2 šaldytuvai, kuriuose maistas surūšiuotas atskirai…ar tai normalu? Beja tėvas visada drįsdavo aiškinti kas yra kas, skelti moralus už blogus pažymius, netinkamą elgesį ar pan. Ar turi tokią teisę tėvas, kuris iš tiesų neišlaiko savo vaiko? Nevardinant dar begalės situacijų, ilgą laiką taiksčiausi su tai, nueidavau, lankydavau, padėdavau darbuose, bendravau su atitinkama pagarba, užsklęsdamas tikrąją nuomonę savyje, netgi kartais tada, kai būdavo burnojama prieš mano motiną. Beja tiems kas pamanys, kad jis sunkiai verčiasi, atsakau dirba chirurgu, profsajungos pirmininkas. Taigi jo žodžiais aš buvau tik “patrankų mėsa”, bet štai kai buvau pagerbtas kaip geriausias bataliono karys, įsižeidė, kad nepakviečiau į ceremoniją. Dabar apie situaciją dėl kurios trūko visiškai kantrybė ir atsisakiau bendravimo su nuosavu tėvu. Metai atgal, manęs paprašė pagalbos, nes mat nusipirko visiškai naują šaldytuvą, tad reikia išnešti senąji (beja prieš tai sekė naujas kompiuteris, skaitmeninis fotoaparatas ir pan. pirkiniai) tada prisiminiau, kaip broliui kažkada buvo žadėtas nupirkti kompiuteris, reikėjo jo siekiant įgyti specialybę, tačiau pažadas liko neįvykdytas. Galbūt esu kerštingas ir principingas, bet pažado tada neįvykdžiau ir aš, specialiai. Paskui susilaukiau žinutės, kad pasielgiau labai niekšiškai. Tuo ir padėjau tašką. Nes ar turi teisę tokius žodžius sakyti toks tėvas savo sūnui? Ačiū už išsakytas nuomones. o čia, kad galbūt pavyktų labiau suprasti situaciją, pateikiu prieš pusmetį vykusį pokalbį internetu:
Kas paskatino paskelbti tokią temą - šiandien iš brolio rankų gavau vokelį nuo tėvo, atseit jo žodžiais tai niekuo neįpareigojantis vokelis su 100lt. Netikiu tais žodžiais. Šeima vis dar nelengvai verčiasi. Didžiąją dalį savų pinigų nesenai atidaviau motinai, parėmiau jos mokslą, kad neprarastų darbo ateityje. Tas 100lt man nemaži pinigai, kadangi savuosius centus uždirbu gan kruvinai. Praverstu. Tačiau to priimti neleidžia principai, priėmęs jausčiausi lyg nupirktas. Kaip turėčiau pasielgti?
Manau elgeisi teisingai, daugiau nei nebezinau ka pridurt…
Visų pirma, tai kaip supratau, abejoji, ar turi teisę išvis turėti priešišką nuomonę prieš tokius žmones, kurie yra tavo tėvai. Manau, kad turi. Todėl, kad nebesi vaikas. O tėvus gerbti neišeina vien už tai, kad jie - tėvai. Pirmiausia jie savo vaiko akyse turi būti žmonės, kurie nusipelno pagarbos savo elgesiu. Antra, kaip suprantu, yra konkrečios situacijos, kuriose tau nepriimtinas tėvo elgesys. Čia, manau, kaip ir santykiuosi su visais žmonėmis - svarbiausia kalbėtis. Nusprendei, kad jis nesąžiningai elgiasi ir todėl nenori padėti jam nešt šaldytuvo, taip ir išdėstai tiesiai šviesiai. Jei jis turi bent kiek sąžinės, tikrai nevadins tavęs niekšu, nes puikiai jaus, kurio pusėj tiesa. Be to, kalbėjimas tiesiai dar suteikia šansą ir jam keistis - jei jam bus svarbu, ką apie jį mano jo sūnus. Sėkmės 
Apie pokalbį su juo…atsakė mano papildymas. Aš bandžiau. Taip man sunku, kadangi esu pakankamai senamdiškų pažiūrų, tvirtų moralinių nuostatų apie šeimą. Sunku negerbti savo tėvo… o tų situacijų begalės…deja.
ir ką dabar patarti…? 
jei jau pats nesprendei nebendrauti su tėvu…
Man tiesiog įdomi žmonių nuomonė, anksčiau turbūt negalėjau apie tai kalbėtis, tai žinojo labai labai mažai žmonių. O didžiąją dalį tik aš vienas. Buvo per skaudu. Dabar praėjus kuriam laikui, tai jau nebežeidžia, galbūt dėl to, kad tapau nuo jo nebepriklausomu žmogumi. Anksčiau man tas jo ~100lt alimentų kainuodavo duonos kąsnius. O visuomenėje jis gerbiamas žmogus, sugebantis pasižymėti savo džentelmeniškumu, mandagumu, kova už kitų teises. Kaukė. Sprendimus priimsiu tik aš pats, tai puikiai žinau.
Ka gi, bet koks jausmas geriau, negu absoliutus abejingumas O jums neiseina pasikalbeti vienam is kito absoliuciai nieko nereikalaujant? Nes jau per velu reikalauti, manau tiek vienai, tiek kitai pusei. O ka tavo brolis mano apie savo teva?
Man perskaiciaus visgi matosi sviesa tunelio gale. Juk tu to susirasinejimo metu papriekaistavai, kad jis reme ar remia jus per mazai. Tai stai, gavai vokeli. Be abejo, neskanu, kai jis apraizgytais visokiomis mintimis. Bet gal deretu jo paties paklaust, ka tas vokelis reiskia? Beje, tevas minejo, kad savo klaidas stengiasi istaisyt. Na stai, leisk jam tai bent pasistengt daryti dabar. Zinai, kokios isvados priejau kai suaugau? Kad vaikai momentais pasidaro protingesni uz tevus. Tada labai norisi juos niekint. Bet juk tai naturalu, kad vaikai kazkada praauga tevus. O kai tai suvoki, supranti, kad kartais tu turi buti uz ji kantresnis ir leisti jam mokytis ir tobuleti, kad ir taip letai ir negrabiai, kaip kad jis daro… Bet siulau neatstumt. Kazkada jis jus atstume. Dabar jei tu ji atstumsi, liksi be tevo galbut visada. Juk zinai, kaip nesaldu be jo… 
Taip, viešas žmogaus įvaizdis ir tikrasis jo veidas gali skirtis kaip diena ir naktis. Bet mums artimiausi žmonės reiškia tai, ką iš tikrųjų reiškia, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo per TV.
Aš bandžiau viską išsakyti. Tačiau viskas būdavo nukreipiama į praeitį, į jo santykius su mano motina ir pan. Paprasčiausiai nesupranta arba nenori suprasti. Prasideda kaltinimai, įžeidinėjimai, jos atžvilgiu, o aš to pakęsti negaliu, nes puikiai žinau kas mane užaugino, maitino, rūpinosi. Negaliu nusileisti iki tiek, sunkus gyvenimas išmokė stovėti pačiam už save ir už žmones kuriuos gerbi. Brolis, jis kitoks žmogus, augęs iki 14m. pas tėvą, na kalba, kad lankosi ir bendrauja tik šiaip (lankosi retai). Tačiau aš nesugebu nuėjęs apsimetinėti, kad viskas gerai ir gražu, kalbėti apie politiką ar pan. dalykus, nesugebu veidmainiauti, pakankamai jau tai slėgė tais laikais, kai nedrįsau atsisakyti bendravimo su juo.
As manau, kad skirtingas elgesys tai ne kauke - toks jo suvokimas pasaulio. Nesakau, kad uz tai ji reikia gerbti, bet juk taip ir daroma karjera, argi ne? Bandau save isivaizduoti tavo kailyje. Svarbiausia - neatrasti jo paties blogiausiu bruozu savyje. Genai yra genai. Ir jei nenesi saldytuvo ar atsisakai padet- tai pasakyk, kad neateisi is anksto ir pasakyk kodel 
Nors, tai isprovokuotu tikriausiai koki barni 
O kadangi as barniu nemegstu, tai visokiais budais stengciausi isvengti. Nors is tikruju klaikiai sunku bendrauti su zmonemis, kuriu negerbi.
Tada viskas aisku - beprasmiska 
Tik panasu, kad tu vis stengies ir stengies tuos santykius issiaiskinti. O save kaltinti del praeities klaidu visada labai sunku. As zinau kaip atkersyciau: atleisciau, bet tas zmogus man pasidarytu niekas 
Man rodos, tai ir butu pati ziauriausia bausme
manau, kad pinigai čia ne prie ko. ypač jei brolis mokosi ir sunkiai verčiasi. juk jie neįpareigoja jūsų nenorint bendraut su tėvu ir pan. tiesiog juos išleiskit maistui, knygom ir pan, o ne pramogom. kas iš tų principų, kai pats apskuręs, o skrandis tuščias? nors aš… asmeniškai… niekada neimu, kad ir kaip blogai būna
mano situacija galima sakyti analogiska. man taip buvo su mama nenoriu gilintis ir draskyti atsiminimu tik pasakysiu, kad zmones nesikeicia, gali pakeisti tik savo poziuri i juos. as kaskart sugebu atleisti savo mamai uz tai, kad vis “netycia” isterisko priepuolio metu ji mane kokia kekse pavadina ar siaip stengiasi paesti man nervus. siaip esu principinga, taciau nezinau is kur turiu jegu jai atleist uz viska
Na matosi , kad tu stiprus zmogus.Norisi tau palinketi ir toliau islikti tokiu, o jusu santykiai manau susitvarkys taip kaip turetu buti, nes gyvenime kartais taip viskas apsivercia aukstyn kojom 
Sekmes tau 
Brolis perdavė žodžius, kad vokelis atseit nieko neįpareigojantis ir pan. Čia tipo man parama prieš studijas ir pan. Dėl paramos, nenumirsiu aš nuo 100lt, išsiversiu ir pats, užsidirbsiu. Stengiuosi prisidėti prie šeimos biudžeto pats, kiek leidžia galimybės, motinai nebereikia rūpintis mano rūbais ar pan. išlaidomis. Pilnai išsilaikyti savęs dar nesu pajėgus t.y. gyventi savame bute. Beliko meteliai, po kurių turėtų daug kas keistis. O jo paramos nenoriu priimti vien dėl to, kad netikiu, jog ji yra nuoširdi. Tikriausiai nebetikiu juo, kaip žmogumi, tuo labiau kaip tėvu. Pasitaisyti, manau visų pirma tai turėtų būti atsiprašymas, ne manęs ir ne mano brolio, bet mūsų motinos, kuri užaugino jo sūnus, maitino, išleido į mokslus, rėmė. Atmintyje vis dar išlikę tokie vaizdai, kai gryžus po darbo, motina puola siūti ar kepti tortus žmonėms, papildomas uždarbis. Išvargus, išsekus. Man tai daug reiškia, net ir praėjus nemažai laiko, kai nemažai kas ir pasikeitė. Neatstumiu visiškai, nutikus nelaimei būsiu šalia, jau toks esu, bet vis dar abejoju dėl dabarties…
Taip, stengiuosi, bent jau stengdavausi anksčiau, nes beprotiškai trukdė gyventi. Dabar aprimau. Keista, bet net prabėgus metams nejaučiu jokio ilgesio, galbūt jau jis ir tapo man nieku. Nejaučiu pykčio, tačiau turbūt ir trinu jį iš savo gyvenimo, nors visgi tai yra tėvas, kurį anksčiau labai mylėjau ir gerbiau.
Būtent ir man asmeniškai per sunku priimti tai. Gal dėl to, kad per daug tikiu savo moralės nuostatomis ir nenoriu jų peržengti pats. Pinigai skirti asmeniškai man. Brolis vyresnis, gyvena iš savų pinigų, aš dar tik pusiau.
hmmm hmmmm o jei tuos pinigus paimsi ir atiduosi mamai? Pasijusi nenusizenges moralei is vienos puses, is kitos- mamai gi reikia pinigu… as daryciau taip. Ir pinigu negrazinciau-jei dave, reiskias galejo duot.