Tema apie nieka
zinoma,kad
,bet ir kalakutas ilgai galvojo tupedamas ant tvoros…Labai poetiska.
O,Romeo,kam taip garsiai?
ilgai negaves vaikinas…
Tai kad čia lygtai Tave deive pavertė 
…įskrendi pro langą…
Visa gyvenima svajojau tapti deive
Ką Meilė nepadaro
, viską 
ir žiaurų 
palaidūną gali paversti tiesiog 
angelu…
Mielas Romeo,net budama deive,negaliu padeti visiems tavo draugams nes jie turi savo deives ,bet tau pasistegsiu padeti,duok man savo ranka
Būdamas vaikas svajojau užaugti… pavyko
Turėtų ir Tau pavykti … o dar tokie gerbėjai
P.S. kol "strėlių" negavau lendu kiton bangontemon
Mes su Romeo pasishalinom.Tikiuosi greit negrishim
Tikiuosi cia ne monserat pati su savim toki audringa dialoga parase mums 
Nea,aš su savim tik prieš veidrodį kalbuosi ir tai tik per pilnatį
oj, na… man tai per saldu cia truputi…
nujauciu pavoju nepajausti ugnies…
Neatspejai 
Gi mano antrasis vardas Romeo
monserat
butau ash diedas… dar netakojie po tavo langu giedotau
Choko
,ir tu man patinki.Atsibodo tie diedai,tafai keiciam orientacija
Dar buvo tamsu, bet keli paklydę saulės spinduliai jau lakstė probrėkšmiais. Rasa ant lapų dairėsi, kur minkščiau nukristi. Ryto gaiva sklaidė užuolaidas ir lindo po antklode. Sužvarbę kūnai dar tvirčiau įsisuko į antklodes. Kambaryje tvyrojo vaško kvapas, iš varinės vonios palengva tekėjo vanduo, kuris jau kėsinosi lipti per aukštą slenkstį ir nuplauti dviejų žmonių pėdsakus paliktus vakar… šešėliai žaismingai judėjo vėsioje prieblandoje, tarsi norėdami išsklaidyti budimo tingulį. Tylus alsavimas susiliejo su vėjo šnabždesiu, lengvai sukosi virš paskutinių ramybės akimirkų, virš artumo svaigulio… Sieninis laikrodis tiksėjo laukimo ritmu, rodos, daug lėčiau nei bet kada. Prisimerkusi šviesa pamažu tekėjo viską stebinčiomis sienomis, žingsnių pasiilgusiomis šaltomis grindimis, liesdama nerūpestingai išmėtytus daiktus ir ieškodama kelio į mieguistas sielas. Seniai pabudusio paukščio balsas iš sodo švelniai leidosi ant palangės, nepaliaujamai krito ant lovos, nepermaldaujamai smelkėsi į susipynusias mintis, sveikino dar likusius sapnų vaizdus, glostė prasidedančią dieną… Tyla ėmė vis labiau garsėti, paskutiniai tamsos atodūsiai nuvarvėjo į kampus ir ten pasiliko. Visa aplinkui troško judėti… Maloni įtampa leido Jiems dar arčiau prisiglausti prie sugrįžusios meilės, Jų svajonėmis nuvilnijo drebulys, Jie atsiduso paskutinį kartą, atsuko vienas kitam nugaras ir prabilo…
2003-03-18
sukuriau, bet ne MONSERAT
Rokkai,fon Romeo,tu tikrai zavus,bet is taves nesitikejau
ash seniai apie tai svajoju, tik va bijau kad gali pernelyg patikti
o kas tada