Pradėsiu nuo aplinkinių duomenų apie filmą, nes pradėti gilintis, kas bus ekrane detektyve, būtų negražus dalykas nusprendusių pamatyti filmą atžvilgiu. Pradedant nuo šviežiausių žinių, tai filmą JAV Kino akademija įtraukė į 15 filmų, sukurtų pasaulyje ne anglų kalba, nominuotų OSKARO statulėlę gauti. Nevertinant galimybių patekti jam į finalinį šešetuką, verta pabrėžti, jog tai didžiulis įvertinimas, atsižvelgiant kiek filmų per metus sukuriama ne anglų kalba. Kur kas anksčiau, gegužės mėn. filmas prestižiškiausiame kino festivalyje, Kanuose, apdovanotas už geriausią scenarijų. Nuostabu tai, kad „KAIRO SĄMOKSLAS“ Švedijos metų kino apdovanojimuose pralenkė išliaupsintą Kanų Auksinės palmės šakelės laimėtoją „Liūdesio trikampis“.
Iš režisieriaus pavardės galima įtarti, jog jo kilmė – ne švediška. Išties, kino kūrėjo tėvas tikras egiptietis ir ilgus metus gyvenęs tėvynėje. Sūnus Tarikas gimė Švedijoje, bet visada pabrėžė artumą savo šaknims. Deja, 2015 m. slaptosios Egipto tarnybos „suuodė“ kokį filmą „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ rengiasi Egipte filmuoti T. Salechas ir uždraudė jam įvažiuoti į šalį, paskelbdami jį persona non grata. Reikia sutikti, kad jie nesuklydo – pasirodęs 2017 m. šis policinis detektyvas „netinkamas“ žiūrėti nedemokratiškos šalies visuomenei – korupcijos, klanų, neteisėtumo demaskavimo reginys. Logiška, kad filmas uždraustas Egipte. Belieka apgailestauti, kad Scanoramoje debiutavęs, vėliau pasiekęs kino teatrų repertuarą „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ netapo Lietuvoje kino įvykiu ir lankėsi jame kino žiūrovai ribotai…
Norėtųsi, kad į „Kairo sąmokslą“ būtų daugiau atkreiptas dėmesys, nes Holivudo patirties turintis penkiasdešimtmetis scenaristas ir režisierius tikrai sugeba įtraukti žiūrovą į siužetą. Kritikai jo pasakojimus lygina su garsiojo britų detektyvo korifėjaus John le Carre kūriniais. Filmas prasideda pagrindinio veikėjo Adamo trumpu pristatymu, kai jis žvejoja su tėvu. Gavęs stipendiją, religingas jaunuolis atvyksta į Kairo garsų Al Azharo universitetą, įkurtą dar nesukakus mūsų eros tūkstantmečio, studijuoti Alacho mokymą. Universitetą filme „vaidina“ Turkijos XVI a. mečetė, nes režisierius juk neįleidžiamas į Egiptą. Atvežęs Adamą taksistas palinki jaunuoliui tapti šeichu. Sunku tuomet patikėti, jog palinkėjimas bus ne vien mandagumo apraiška…
Toliau paliksiu būsimam filmo žiūrovui aiškintis ar paprastas vaikinas pajėgs išsisukti iš korupcijos ir manipuliacijų raizgalynės, neišpainiojamai supynusią dvi galias – valstybę ir religiją? Pamačiusieji sako, kad jaunąjam žvejui padeda protas. Negalima prieštarauti. Tačiau padeda, kaip nekeista, ir kaimietiškas naivumas…