Kaip cia risliau ir suprantamiau…?As cia apie abejones…Buna momentu,kai net kai esi tikras visu simtu procentu-vistiek islenda abejones,kai tau ka nors pasako ir esi tikra,kad prisiminsi tai-po kurio laiko vel abejones-o gal pamirsau.Tuoj sakysit,kad tai skleroze,bet as ne apie tai.Kai matai zmogu akis i aki-matai jo akis,lupas sakancias zodzius-girdi ka jis sako ir tiki tuo,o veliau kai nematai-vel abejoniu kirminas-o gal mane durnele apgaudineja,gal saiposi?Jau pajunti,kad esi laiminga,jau…ir vel kirba kazkur ta abejoniu kirmele-pati nesupratau ka parasiau,bet gal kas is protingesniu isikirs?
nesu protingesnė,bet įsikirtauIr sutinku su tuo ką parašei…Kartais atrodo,kad viskas čiki,o kartais tiek daug abejonių,kad net nežinai,ar tikrai viskas buvo taipIr svarbiausia,kad tiki ir abejoji dėl tų pačių dalykų…
Daug zodziu, kol juos tik skaiciau ar girdejau, neturejo prasmes.
Viena diena pajutau tiesiog ramu pasitikejima rysiu su zmogumi. Nezinau kas bus toliau, nezinau kuo visa tai baigsis (keistas matavimas), bet… netikrumo neliko…
Manau, kad del zmogaus. Del to, koks jis yra ir kaip elgiasi.
Bendrauji ir taip puikiai jauciasi: tikras jis, tikras. Netgi tai, kas kituose skaudina ar kelia netikruma, jame matosi kitaip. Neteisi jo ir nepavydi, gali laukti ir tai neprailgsta. Sildo vien tik zinojimas, kad jis toks yra.
Bet tada ateina naturalus butinumas paciai buti tikrai, xika…
O tai reiskia - jam ir su juo. Ar ta istikimybe mums dar imanoma?
manau, tai ne sklerozė, o žmogaus tipas(psichologai tikriausiai moksliškai paaiškintų): vieni dažnai abejoja, kiti niekuomet - iki koktumo. Aš priklausyčiau prie pirmųjų. Todėl, kad ilgai nesikankinčiau,bandau išsaugoti pirmo įspūdžio jausmą. Pirmas įspūdis dažniausiai nemeluoja: kartais žodžiai būna labai teisingi, bet pašnekovo veidu praplaukia kažkoks debesėlis - žinok, kad kalba ne tai, ką mano ir pan.
Xika,
Gal tai "nudegusio" žmogaus apsauginis refleksas?
O gal tiesiog kažkur giliai pasąmonėje slypintis įspėjimas.
Kartais aš net tiesiai pasakau: "Rytoj pasakysiu, ar tikiu."
Ech jausmai, jausmai. Ir kodėl juos visada reikia patikrinti protu?!
Gin,tu mane supratai ir auksciau rasiusios moterys-vadinasi nenusisnekejau galutinai.Kaip man buvo sunku paaiskinimui rasti tinkamus zodzius,bet jus mergaites supratot ka turejau galvoj-kokia laiminga bebutum-tas abejoniu kirminas vistiek islenda-kas tai ir kodel?
Va dabar tai nesupratau.
Lyg ir mano postą quotini, bet kreipiesi į Gin (suprask Ginger). Ir dar mergaitėmis visus atsakiusius vadini…
Tai gal man jau laikas į moterų pirtį…
Atsiprasau-prakeikta banga taip letai veikia,kad nepastebejau-prasilenkem,nors kita karta tiesiog spjaunu i tai kas rupi-isjungiu kompa ir einu grybauti po gyvenima.O dabar pagrybavusi TAU ATSAKYSIU-tikrai ne apsauginis!Tai igimta!
ne,tai ne tai…tai turbūt negalėjimas patikėti,kad yra taip,kaip yra,nes iki tol taip niekad nebuvo…
įdomu,dabar mano mintį kas nors supras?
aisku kad supras juk taip yra buve jauciu kiekvienamjuk patiketi tuo ko negali apciuopt yra sunku,o siaip sunku but laimingaijei jau atejo laime tai dziaukis ta busena,nes ji greit praeina
Supykdėt, po velniais. O kur pasitikėjimas žmogumi? Toks senamadiškas, bet tebūnie jis toks.
Nejaugi viską abejonių askaridėmis reikia matuoti? Tiek to, aš geriau nusvilsiu, bet negyvensiu su išskaičiavimu.