Tačiau yra baisi vienatvė dviese…
…Kuri palaužia lyg liga sunki
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki
Kai tavo skundo liūdesy negirdi
Nemato sielos, aptrauktos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį
Kurį rinkais iš tūkstančių kadais
…darbas puikiai isblasko tokias mintis
nea, nieks tada nepadeda, tik laikas…
iš tūkstančių sunku išsirinkti - iš nevilties matyt čiupai pirmą pasitaikiusį
man labai patinka sis eilerastukas. Gal gali priminti autoriu? nes niekaip jo viso nerandu…
O ta vienatve dviese yra baisi - nezinos tas, kuris to nepajus…
Geriau vienam ant kalno, negu dviese ir baloj…
Autoriaus nepamenu, paauglystėj persirašiau ir išmokau, turbūt pranašiškas pasirodė. Nors tada labiau akcentavosi pirmas stulpelis:
Yra vienatvė, kai lieki be draugo
Kurio Tau niekas, niekas neatstos
Kai traukia medis, vieškelis, kur saugo
Atminimus draugystės prarastos…
Nepamenu, ar išvis yra dar stulpelis tarp šių dviejų…Jei rasiu namie tuos senus užrašus, parašysiu ir autorių, ir viską.
Bet kodėl mano gyvenimas staiga ėmė ir virto gyvu paskutiniuoju stulpeliu 
Galiu pasakyti kas tai yra: sedziu dabar gylioj baloj - o salia nera kas galetu paremti ir palaikyti. Lyg tai dviese - bet esu viena…
vienas blogiausių dalykų turbūt yra jaustis vienišam būnant dviese…
nesuprantu, kodel lietuviai yra tokie zmones, kad jiems viskas blogai? jus tik paziurekit: per telika vien pavojingos zonos ir graudzios istorijos…nejaugi jau neturim nieko, kas grazu ir gera?
taip, gyvenime visko nutinka, bet kol esame sveiki ir turim galimybe kazka pakeisti, ta ir reikia daryti, o ne verkslenti, kad gyvenimas blogas
nepykit, jei ka izeidziau, bet cia mano nuomone
Kaip laikas gali padėti "vienatvėje dviese"? Laikas gal veiksmingas, jei užtektų drąsos ir rįžto iš dviese baloj užlipti vienai ant kalno, kaip kažkas minėjo, o šitoj situacijoj laikas varo į visišką neviltį, į būseną, skambiai vadinamą beprotyste, afektu, kai nekontroliuoji ir nelabai pameni, ką darai, o geriausiu atveju- į visišką apatiją ir abejingumą.
Tai kad tokios mintys greičiau blaško darbą 
tamsta iš tokių 
jergutėliau… 
Bet gal ne kiekviena diena suzinai, kad virsinykas tau uz nugaros iesko kito darbuotojo tavo vietoj? Negi tai turi sukelti dziaugsma? O jei del to sokas - tai ka: negali pasakyti, kad dabar sunku? Jau ir taip jam sypsausi ir visiems aplinkiniams per prievarta - tai dar ir cia vaidinti?
Gal lietuviai tokie žmonės, kad kai jiems gerai, visada yra su kuo išjausti tą gerumą, išgyventi jį iki paskutinio lašo, ir tada nesėdi Bangoje, ieškodamas paguodos, gal greičiau- kažko, kas išgyvena ar išgyveno tą patį, kad galėtum kartu pasiguosti, suprasti ir palaikyti toje bėdoje.
Kažkoks lietuvių rašytojas-klasikas yra pasakęs: mžd džiaugmas- jis pas visus vienodas, o nelaimė kiekvienam skirtinga. Gal ne visai kiekvienam tokia vienintelė ir nepakartojama, bet siaurame rate, kuriame gyveni ir tiesiogia bendrauji, nebūtinai rasi "čia ir dabar" petį išsiverkti, kai būtent dabar ir būtent taip labai negera…
nea, nesakau, kad reikia vaidinti. puikiai suprantu, kaip kartais skaudu del visokiu dalyku buna…tiesiog kuo daugiau apie tai galvoji, tuo sunkiau. o kuo jei dar daug apie tai kalbi, isvis nepakeliamos mintys tampa.
as manau, kad reikia “durniu ijungti” ir apsimesti, kad tau visiskai dzin, ka apie tave kiti galvoja ar ka daro.
tada ir tiems kitiems kitiems ne tox noras tave skaudinti bus
Va- kelckas, sauluzhe, 8739739, kiti- ir jau nebe tokia viena, ir negalvoji, kad tokio padaro kaip pati pasaulis nematė ir nebesupras
geriau vienatve vienam…
kazkada jauciau ta jausma, kai lyg ir esi dviese, bet jautiesi vienisas…nesigailiu, kad atsisakiau tokiu santykiu
Labai yra gerai pasakes vienas zmogus: “Kai tu juokiesi - su tavimi juokiasi visas pasaulis…Kai tu verki - tu verki vienas”