7 meno dienų Kino kritikų, tyrėjų ir kūrėjų apklausa
Einame 25-uosius naujo tūkstantmečio metus, per kuriuos ir visuomenė, ir kino laukas išgyveno nemažai pokyčių. Sukuriama vis daugiau filmų, jie tapo labiau matomi tarptautinėje erdvėje ir pelno įvairius apdovanojimus. Tad norėtųsi pasiūlyti šiek tiek sustoti ir pagalvoti, kokie XXI a. lietuviški filmai (vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai) galėtų būti laikomi svarbiausiais. Paprašėme kino kritikus, tyrėjus, režisierius ir scenarijų autorius sudaryti savo asmeninius sąrašus (10–20 filmų).
Natalija Arlauskaitė
Situacija: gali užsiiminėti kinu, bet nebūti mačiusi viso lietuviško kino; turi interesų ir idiosinkrazijų – pagal tai svarba ir išsirikiuoja; sąrašas – visada žaidimas: šiandien toks.
1. „Aktas“ (rež. Janina Lapinskaitė, 2000). Režisierė, kiek žinau, neskuba tapatintis su feminizmu, tačiau jos filmas – ryškus žvilgsnio į modelį, į kūrėją, į kūrėjos vietą tarp kitų kūrėjų aktas. Ko gero, vienas pirmųjų Lietuvos feministinio kino pavyzdžių.
2. „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2005). Kinas yra ne tik ekrane judantys vaizdai, bet ir tai, kas vis dažniau vadinama kino ekosistema. Šis filmas nukreipia žvilgsnį į kino gamybos foną, į žmones, dalyvavusius procese ir, kūrėjams išvykus, likusius „lokacijoje“. Kartu jis apie „didžiojo kino“ mitą.
3. „Kolekcionierė“ (rež. Kristina Buožytė, 2008). Kaip ir pirmi du filmai, šis – metafilmas, filmas apie kiną. Kai pasirodė, galvojau, kad režisierė, sukūrusi tokią moters ir ekrano kritiką, turi arba nebefilmuoti, arba nueiti į grynąjį žanrą. Mokslinė fantastika su variacijomis laimėjo.
4. „Aldona“ (rež. Emilija Škarnulytė, 2012). Išeina, kad ir šis filmas apie žvilgsnį, tiesiogine prasme – apie ribotą regą, šiuokart – į praeitį, kurią vis viliamės apčiuopti. Be to, šis filmas, rodomas ir parodinėse erdvėse, ir kino salėse, yra vienas tų, kurie prisideda prie videomeno ir kino ribų perstūmimo.
5. „Sangailės vasara“ (rež. Alantė Kavaitė, 2015). Queer filmas, kurio reikšmė veikiau ne tai, kad atsiranda veikėjos, kurių anksčiau lietuviškame kine nebuvo, o tai, kad jos – dalis filmo estetikos: seksualumas toks pat pakibęs ore, kaip ir filmo temporalumas – pauzė (vasara) ar neapibrėžtumas (vargu ar pavyks sugauti veiksmo metus).
6. „Stebuklas“ (rež. Eglė Vertelytė, 2017). Pasirodęs istorinių filmų, kalbančių apie praeitį kančios, heroizmo arba abiejų iškart režimu, kontekste, šis filmas padarė du svarbius dalykus: atkreipė dėmesį, kad vertinga praeitis nėra vien politinės skriaudos ir pasiaukojimas, pasiūlė ir dabar retą humoro tonaciją – ties absurdu.
7. „Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, 2018). Žinomas kaip pasakojimas apie kormoranus, žvelgiančius į apačioje besibūriuojančius ir juos aptarinėjančius žmones, šis filmas išsiskiria, nes kuria ekoestetiką kaip kino pasakojimo, regos ir klausos struktūrą, sykiu stabilią ir įvairią.
8. „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (rež. Aistė Žegulytė, 2018). Tais metais netikėtai pasirodė du puikūs filmai „apie gamtą“ (žr. ankstesnį punktą). Abu galima papasakoti ir kaip filmus apie nykimą ir mirimą. Šis, mano akimis, itin retas kūrinys jungia įmantrų vizualumą, melancholiją ir šmaikštumą.
9. „Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradze, 2023). Žanriškai – melodrama, bet tokia, kurioje artumo kompleksiškumas, net nepriklausomai nuo vieno iš personažų aseksualumo, apvilktas į tokį sudėtingumą išreiškiančią kino kalbą – ieškančią būdų artėti ir lytėti kamera, šviesa ir ritmu. Apie haptinį (lytėjimo) kiną nemažai samprotaujama, bet ne taip dažnai aptinkama naujų jo kūrinių – štai.
10. „Purga“ (rež. Gintarė Valevičiūtė, Algimantas Skučas, 2023). Šis dokumentinės animacijos filmas svarbus ir atskirai, ir dėl to, kad aplink jo režisierę kuriasi animacijos, paremtos dokumento refleksija, mokykla. Filmas pasakoja apie tremties patirtį, nurodydamas sykiu į Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus ir Gintauto Martynaičio piešinius, ir taip kviečia mąstyti ne tik apie praeitį, bet ir apie atminties mediją.
Giedrė Beinoriūtė
Sąrašas labai subjektyvus, bet turi savą logiką. Privalėjau susikurti tam tikras taisykles, kurios padėtų sumažinti filmų skaičių iki dvidešimties. Taisyklė, kurios laikausi be išimčių – ne daugiau negu vienas vieno (-s) režisieriaus (-ės) filmas. Kita taisyklė – atsisakiau trumpametražių filmų (kai kurių – skaudama širdimi), tad liko tik ilgametražiai arba vidutinės trukmės filmai, nuo 30 min. Dar viena taisyklė – tik lietuvių režisierių filmai. O toliau – kova be taisyklių. Kriterijumi galėjo būti asmeninės simpatijos, naujos svarbios temos ar žanrai, įsivaizduojama įtaka kino laukui ir t.t. Buvo tikrai nepaprastai įdomus ir nelengvas procesas. Man patinka, kad sąrašas prasideda „Laisve“, o baigiasi „Akiplėša“ (kalbant apie slinktį tiek pavadinimuose, tiek autoriuose). Ko gero, naujumo kriterijus lėmė, kad sąraše labai daug debiutų. Ir dar supratau, kad 2018 metus galėčiau skelbti asmeniniais lietuviško kino metais. Bet apie viską nuo pradžių.
1. „Laisvė“ (rež. Šarūnas Bartas, 2000). Šis filmas man – kaip tiltas, jungiantis paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį su pirmuoju XXI a. dešimtmečiu tiek temos, tiek kino kalbos prasme.
2. „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis, 2005). Turbūt labiausiai tarptautiniu mastu pripažintas lietuviškas filmas, bet svarbus ir man asmeniškai, nes teko prie jo dirbti, taip pat ir tuo, kad tai turbūt pirmas didelio pripažinimo sulaukęs kino operatoriaus Audriaus Kemežio darbas, filmuotas, beje, su neaukštos rezoliucijos DV kamera.
3. „Ūkų ūkai“ (rež. Audrius Stonys, 2006). Filmas – kaip linkėjimas XX amžiui; regis, paskutinis Stonio filmas, nufilmuotas 35 mm juosta (operatorius – taip pat Kemežys), skirtas mūsų mylimam mokytojui Henrikui Šablevičiui.
4. „Zero“ (rež. Emilis Vėlyvis, 2006). Pirmi kartai nepamirštami. Chuliganiško lietuviško kino pradžia. Į kiną ateina režisieriai, nebaigę kino mokslų.
5. „Barzakh“ (rež. Mantas Kvedravičius, 2011). Dar vienas režisierius ne iš kino, o iš filosofijos ir antropologijos srities, atnešęs naujas temas ir naują – mąstantį, svarstantį – dokumentinio pasakojimo būdą.
6. „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, 2012). Buožytė sukūrė tai, ko Lietuvos kine „negalėjo būti“ visų pirma dėl ribotų finansų – autorinį fantastikos žanro filmą.
7. „Lošėjas“ (rež. Ignas Jonynas, 2013). Žiūroviškas autorinis ir kartu žanrinis kinas, nagrinėjantis aktualias ir universalias temas, asmeniškai jį labai mėgstu.
8. „Šaltos ausys“ (rež. Linas Mikuta, 2016). Tai vienas mano mėgstamiausių lietuviškų dokumentinių filmų – nuostabus filmo personažas, puikus kino operatorės Kristinos Sereikaitės darbas.
9. „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila, 2018). Filmas reiškinys, ne tik sumušęs dokumentinio kino lankomumo rekordus, bet ir peržengęs kino ribas – davęs pradžią „Sengirės“ fondui ir kitoms iniciatyvoms.
10. „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradze, 2018). Režisierė, prabilusi savo kartos balsu, atnešusi į kiną savo kartai svarbias temas.
11. „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2018). Svarbus filmas, bandantis megzti dialogą su sudėtinga praeitimi.
12. „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Absoliučiai unikalus, į nieką nepanašus kino malonumas.
13. „Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, 2018). Netikėtas, konceptualus dokumentinis filmas apie žmones iš paukščio perspektyvos.
14. „Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė, 2019). Žiūroviškas, įtempto siužeto, didelio biudžeto dokumentinis filmas su unikaliais archyvais ir pašnekovais. Tokio Lietuvos kine tikrai dar nebuvo.
15. „Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2019). Originalus ir svarbus filmas, pildantis vaizdų ir mąstymo apie tarpukarį spragas kine. Puikūs aktorių ir operatoriaus Simono Glinskio darbas. Ir koks kinematografiškas Kaunas!
16. „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša, 2021). Visuomenei, besigydančiai nuo įvairiausių praeities traumų, labai svarbus filmas, darantis įspūdį ir savita kino kalba.
17. „Paradas“ (rež. Titas Laucius, 2022). Filmas, išskirtinis ne tik puikiu humoru (būtina išlikimo bet kokiais laikais savybė), bet ir tuo, kad pagal jo scenarijų buvo sukurtas perdirbinys Lenkijoje.
18. „Roberta“ (rež. Elena Kairytė, 2022). Ilgo stebėjimo dokumentikoje metodas iki šiol nebuvo būdingas Lietuvos kūrėjams, Kairytė prisistato ne tik kaip kantri realybės stebėtoja, bet atveda miesto kultūrą į mūsų dokumentiką.
19. „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024). Tas džiaugsmas, kai geras literatūros kūrinys virsta geru filmu ir žiūrovų skaičiumi primena vaikystę, kai su tėvais ir seneliu, specialiai tam atvykusiu iš kaimo, stovėjom milžiniškoje eilėje prie „Tėvynės“ kino teatro, kad galėtume pažiūrėti „Skrydį per Atlantą“.
20. „Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė, 2024). Puikus šiuolaikinis filmas apie jaunąją kartą ir jos kino kalbą, kur nepasakojami įmantrūs siužetai, o tiesiog įelektrinama erdvė. Magiškas, melancholiškas ir šviesus filmas. Tiesa, dar ir pelnęs „Auksinį leopardą“ – pagrindinį prizą pagrindinėje Lokarno kino festivalio programoje. Bet tai jau ne taip svarbu.
Elena Jasiūnaitė
Daugiau nei du dešimtmečiai yra gana nemažai, kad išryškėtų bendros tendencijos, bet formuoti „svarbiausių“ (kaip to prašo iškelta užduotis) sąrašą vis dar labai nedrąsu. Atrodo – reikia didesnio laiko atstumo, kad galėtum įvertinti, kas įvyko ir vis dar vyksta lietuvių kine. Mėgstu žiūrėti lietuvių kiną, patikusių ir tiesiog širdžiai mielų filmų ne taip ir mažai, bet, nors dalis jų sutaptų su dabar bandomu sudaryti sąrašu (o ir jis kitą mėnesį galbūt jau būtų kiek kitoks), šį kartą – ne apie juos. Ir daugeliu atvejų net ne apie (geriausius) filmus, o apie XXI a. reiškinius ir jų kūrėjus, pastaraisiais dešimtmečiais formuojančius dabar jau labai įvairų lietuvių kino veidą. Supratau, kad dauguma mano sąraše atsidūrusių filmų – debiutai. Galbūt todėl, kad reiškinius sunku atsieti nuo asmenybės įžengimo į kino lauką.
1. „Prieš parskrendant į Žemę“. Tarptautinis pripažinimas nėra vienintelis ar net svarbiausias gerumo kriterijus, tačiau užsienio dėmesys lietuvių kinui neabejotinai svarbus. Nors būdamas „lūžio“ kartos atstovas, Arūnas Matelis tarptautiniuose kino festivaliuose buvo pastebėtas dar savo karjeros pradžioje, su solidaus tarptautinio pripažinimo sulaukusiu (tarp apdovanojimų – ir JAV režisierių gildijos skirtasis) „Prieš parskrendant į Žemę“ Lietuvos dokumentinį kiną jis sugrąžino į Vakarų kino erdvę.
2. „Diringas“ (rež. Ignas Miškinis, 2006). 2006 metais septyni jauni režisieriai pasirašė kino manifestą, kuriame kritikavo to meto lietuvių kiną ir, deklaruodami kūrybinius principus, tikėjosi jį atnaujinti. Miškinio „Diringas“ taip ir liko vieninteliu manifesto ilgametražiu filmu, o pačių režisierių kūrybiniai keliai labai skirtingi. Nuo to laiko lietuvių kino laukas gerokai pasikeitė, tačiau savu laiku manifestas (net jei iš dalies buvo parašytas siekiant tiesiog pamaištauti) gana tiksliai nusakė tuometinius jo simptomus.
3. „Zero“. Kartu su kitais dviem trilogijos filmais tapo naujųjų laikų ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kronika, beveik diagnoze. Pirmoji dalis atnešė tai, ko rafinuotame ir kultūringame, rodančiame išsilavinusius ar bent aukštesnio socialinio sluoksnio atstovus, lietuvių kine dar nebuvo – nenorminę leksiką, pyktį ir istorijas iš socialinio paribio.
4. „Kolekcionierė“. Šiuo metu aktyviai dirbančių moterų kino režisierių visai nemažai. Vis dėlto dar neseniai vaidybinį kiną kuriančios moterys buvo retenybė (aptariamu laikotarpiu – tik ilgą laiką dokumentinį kiną jau kūrusi Janina Lapinskaitė ir jos 2004 m. „Stiklo šalis“). „Kolekcionierė“ kaip filmas reprezentuoja turbūt pirmą savarankiškos šiuolaikinės moters psichologinį portretą. Kartu jis man simboliškai žymi jaunų moterų režisierių atėjimą į vaidybinį lietuvių kiną.
5. „Barzakh“. Būdamas ir režisieriumi, ir antropologu, Mantas Kvedaravičius atstovavo kiek kitam Lietuvos dokumentinių kino kūrėjų flangui. Jo filmai (taip pat ir abu „Mariupoliai“) anaiptol neprimena televizinių reportažų, juose netrūksta kasdienybės šviesos ir poezijos, vis dėlto jie pasauliui (tai liudija ir gauti apdovanojimai) neša svarbią žinią apie negailestingą karą, žmogaus teises, politiką ir primena apie šią ne mažiau svarbią dokumentalisto darbo pusę – skleisti žinią.
6. „Porno melodrama“ (rež. Romas Zabarauskas, 2011). Pirmas lietuviškas LGBT filmas, dar ir patekęs į Berlyno kino festivalį. Nuo savo debiutinio trumpametražio filmo Zabarauskas kaip režisierius gerokai patobulėjo, vis dėlto savo kūryboje išliko jautrus žmogaus teisių, korupcijos, homofobijos ir kitoms socialinėms šiuolaikinės visuomenės (ypač Lietuvos) problemoms. Tebėra pagrindinis šiomis temomis kalbantis režisierius.
7. „Man dvim keli“ (rež. Marija Kavtaradze, 2014). Čia galėjo būti ir debiutinis pilnametražis „Išgyventi vasarą“, ir „Tu man nieko neprimeni“ – svarbiausio nepriklausomo Sandanso kino festivalio apdovanojimas yra rimtas argumentas. Vis dėlto „Man dvim keli“, net ir būdamas trumpametražis, tapo ir riboženkliu, žymėjusiu naujos – kitos vizijos, patirčių, mokyklos – režisierių kartos atėjimą, ir reiškiniu tarp jaunų žiūrovų, lietuvių kine pagaliau pamačiusių save (kurį laiką egzistavo net ir taip pat pavadinta radijo laida).
8. „Sengirė“. Nežinau, ar šis filmas tiesiogiai patenka į antropoceno kino kategoriją, tačiau, žinoma, netiesiogiai paliečia vis labiau dėl žmogaus įsikišimo nykstančių sengirių klausimą. Fenomenalu, kad ši stebimoji ir poetinė dokumentika, kalbanti vien vaizdais, kartu tapo ir žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Lietuvos kino istorijoje. Be to, kad filmas savarankiškai gyvuoja toliau, jis tapo pagrindu įsteigti „Sengirės fondą“ ir edukacinį projektą „Sengirės kinas“.
9. „Piligrimai“. Puikus, universalus filmas apie piligrimišką skausmo ir atleidimo kelionę. Tad nors ir ne vienintelė priežastis, vis dėlto žinia apie „Piligrimų“ triumfą prestižinio Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje įrašė filmą į Lietuvos kino istoriją, kartu simboliškai sugrąžindamas vaidybinį lietuvių kiną į tarptautinių kino festivalių ir apdovanojimų žemėlapį (po to svarbius prizus vežti pradėjo ir Bareišos kartos kolegos).
10. „Pietinia kronikas“. Lietuvių kine vis dar retas žvilgsnis (ypač kai jis – ne sunkus, o jautrus ir kartu kiek ironiškas) į pirmuosius nepriklausomybės metus. Kino istorikams dar reikės atsigręžti į šio filmo fenomeną (būtų galima kalbėti apie nostalgiją, tačiau filmas surezonavo ir gerokai jaunesniems žiūrovams), bet jis jau spėjo tapti žiūrimiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kartu sugebėdamas išlaikyti kokybės kartelę.
Neringa Kažukauskaitė
„Kolekcionierė“
„Duburys“ (rež. Gytis Lukšas, 2009)
„Sutemose“ (rež. Šarūnas Bartas, 2019)
„Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2019)
„Išgyventi vasarą“
„Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius, 2016)
„Pietinia kronikas“
„Piligrimai“
„Akiplėša“
„Piktųjų karta“ (rež. Emilis Vėlyvis, 2021)
„Prieš parskrendant į Žemę“
„Dienoraštis“ (rež. Oksana Buraja, 2003)
„Viena“ (rež. Audrius Stonys, 2001)
„Pavyzdingas elgesys“ (rež. Audrius Mickevičius, Nerijus Milerius, 2019)
„Rūgštus miškas“
„Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė, 2014)
„Suokalbio antologija“ (rež. Arturas Jevdokimovas, 2015)
„Barzakh“
„Čia buvo Vilnius“ (rež. Eitvydas Doškus, 2022)
„Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys, 2017)
Bus daugiau!