sielos atgaivai
Einu pas tave
Ir laukiu, kol
Netyčia išgirsi
Už durų mano tyliai paliekamus žingsnius.
Pėdose palieku save visą:
Akmeninę, kurią galima greitai sudaužyti,
Silpną, kurią galima greitai prikelti.
Tu nejučia susižeri tas pėdas į save,
Apsimetęs, kad nieko neturi,
Vėjus pasikinkęs, dabar leki pas mane,
Elgetiškai prašydamas sugrįžti.
Tik kur
Yra pasaulyje jėga, sugebanti
Lėtai,
Iš tikrųjų neskausmingai
Atsiprašyti
Ir ištarti SUDIE?
Braškėmis pakvipo šaltas balandžio
Rytas,
Ir nesvarbu, kad sninga, nesvarbu, kad lyja, nesvarbu, kad viskas nesvarbu.
Elgeta, sudėjęs rankas ant širdies, paprašė meilės.
Duot negalėjau, nes mylėt taip ir neišmokau…
Žadėjau tik iš medaus nupiešti žvaigždes
Ir padovanoti vieną jam.
Ugninė žvaigždė pasiekė elgetos širdutę, sušildė ją…
Kažkas pajuto, kaip šaltas rytas kvepia braškėmis…
Briedžiuk, tu mano…
nu radau tokia visai nieko miniatiura…
siaip paskaitymui…
Tšč (arba arbatą išgėrus)
Tuščias puodelis
Tuščias gyvenimas,
Tuščias lyg žodis tuščiam kambary
Tuštumą tuščią
Tuščiai išdalinęs
Jauti tuščią erdvę tuščiausioj širdy.
Atiduosiu jums viską, ką turiu - savo liūdesį, nerimą, pagirias - ir išeisiu į naktinę miesto dykumą skaičiuoti elektrinių žvaigždžių. Atsisėsiu ten vienišo vilko poza ir seksiu asfalto kvėpavimą. Girdėsiu, kaip upe čiurlena krištolinės pamazgos, ir vienišos moterys balkonuose staugia mėnulio pilnačiai. O pro šalį trauks išdidūs beduinai ir darys iš mano kūno meno kūrinį. Bet aš nieko nejausiu, tik savo širdies plakimą ir didelę meilę gyvenimui, kuriame tiek daug laimės akimirkų. Po to susijungsiu su visatos protu ir sukonspektuosiu savo naują dainą.
M.K.
Seimoj jauciamas ryshkus pavasariniu temu ir nuotaiku pagausejimas
o kaipgi kitaip? juk taip meiliai sypsosi saulute… 
Kodėl gi rožiniai drambliai
Sau atsileidę skraido taip aukštai,
Kaip drozofilos musės mažos?
Tačiau jų iltys tokios žavios.
Padovanočiau dramblį tau,
Tačiau nesu toksai stiprus,
Kaip supermenas atkaklus,
Kad brangiajai sugaudyčiau dramblius.
Geriau padovanosiu tau gėlytę,
Kur toks drambliukas guli sau nukritęs
Ir lai lapeliai būna dideli,
Kad dideli vaikai po jais galėtų būt maži.
L.K.
pastaciau sau balta nama
langus pamirsau
ir dabar juodam patamsyj
Tau eiles rasau
ir juoda tamsa tirsteja
mano paakiuos
ir nezino niekas gyvas
raudu ar juokiuos
ir tegu visi sau mano
eidami zeme
kad tik sviesios eiles gimsta
baltame name
J.Strielkunas
Tu neištarsi nė žodžio,
Įėjęs pro atviras duris,
Ir aš bijosiu, kad tyla nedingtų,
Nors visada lauksiu atsakymo.
Kai paskutinis žodis, nukritęs nuo stalo,
Suduš į veidus ir garsus,
O laiškas išbluks nuo skaitymo,
Aš eisiu sapnuoti tavęs.
Laikas nuplyšusiais batais
Sustos prie mano durų,
Ir, palingavęs galva,
Nušlepsės tolyn.
I.P.
Aš vieną kartą mačiau angelą. Jis stovėjo prie mano lovos ir žiūrėjo į akis. Tai buvo ne girtas angelas, bet kai užsimerkiau, supratau, kad jis nuėjo ir nusigėrė. Jam labai norėjosi skristi. Bet tada jis jau buvo girtas ir negalėjo.
G.D.
Visai neblogai…
…
sublizgejo asaros…
isdziuvo jos nuo vejo…
Nezinomybej gyvenu…
Bet smerkti nepradejau…
Juk nezinia…
Gal tos tylos reikejo…
…
Yra tokiu kurie geri,net baisiai gailestingi
Ir sirdy tau parodyt laukia tik progos
Jie niekad rupintis tavim netigi
'vargseli tu’jie nebaigia kartot
Ju akyse ,kazkaip savaime
Esi ikunyta nelaime
visai gerai cia prirasiai… na bent vienas su gysla…
Mintys - kaip lašai lietui lyjant
Krenta, krenta, krenta…
Vis naujos, bet irgi tos pačios…
Iš naujo… Tos pačios… Krenta…
Ir kažkas, lyg nuojauta sapno
Lyg išdžiūvusi ašarų upė,
Man primena šypseną tavo
Ir keistą akių liūdesį.
Kai lietus pasaulį valdo,
Žiūriu pro atvirą langą,
Skaičiuoju dangaus ašaras,
Nes pats nebemoku verkti.
Beje, visus su kalendoriniu pavasariu!!!
nera danguj saulutes?
"Liek, liek, buoružele,
kada būs šėlta?
A ryt?
A poryt?
A nedielios dėina?"
Boružėlė nulėkė, palikusi mano delne saulutę.
Štai kodėl jos nėra danguje…
tai kad ir jums kiekvienam paslaptinga boruzele atnestu po saulute…
Ko noriu?
Nieko.
Gal tik pasinerti nebūties debesin
ir tylėti.
Tenoriu, kad mano mintyse kilsuotų
tuščiaviduriai voratinkliai,
o akyse žibėtų
nieko nepasiekiantys švyturiai.
Tenoriu, kad ausyse be nuoskaudos
skambėtų tyla,
o lūpose sustingtų
netikėtas: pati kalta.
Hic et nunc.
Suklupo beprašydamos
Besotės lūpos.
Hic et nunc.
Kartojo nesuprasdamos
Mieguistos akys.
Hic et nunc.
Šnabždėjo bučinys melagis
voratinkliais apraizgęs mano kūną.
As-
toks vienas.
Velniokiskai
vienas,
pasiilges
ausrineje
sodziaus
giedoriu
gaidziu.
As nevertas,
as daug ko
nevertas.
Amzinai
amzinai
neramus.
P.Sirvys
paskutines eiles laaabai grazios. Sielos atgaivai…