Sergej Loznica Mr. LANDSBERGIS. SUGRIAUTI BLOGIO IMPERIJĄ
https://www.forumcinemas.lt/event/308310/title/mr_landsbergis_sugriaut
i_blogio_imperij%C4%85/
SKALVIJA
https://skalvija.lt/filmas/mr-landsbergis-sugriauti-blogio-imperija/
Pasaka
https://pasaka.lt/filmas/mr-landsbergis-sugriauti-blogio-imperija
Kaunas
Forum Cinemas
https://www.forumcinemas.lt/event/308310/title/mr_landsbergis_sugriaut
i_blogio_imperij%C4%85/
CINAMON
https://cinamonkino.com/mega/filmas/mr-landsbergis-sugriauti-blogio-im
perija/lt
Filmas viršijo mano lūkesčius!
O nuostatų, manymų, abejonių ar verta/reikalinga skirti tiek laiko filmui apie žinomus faktus, galvoju, neišvengia kiekvienas. Pabandysiu aptarti galimai apninkančias tas abejones.
Pirma, jau pavadinimas signalizuoja, jog filmas apie vadinamąjį tautos patriarchą profesorių Vytautą Landsbergį. Kurių galų žiūrėti, ką gi naujo įmanoma sužinoti? Suprantamas skepsis! Tačiau drąsiai pareiškiu, jog tokia nuostata neteisinga. Dėl to, kad filmas jokiu būdu nėra apie V. Landsbergį. Puikiai pažįstamas, mylimas Lietuvoje Sergejus Loznica šįkart pakeitė savo kūrybinius principus dokumentiniam kine. Iš 21 savo sukurto dokumentinio kino, gana daug yra be komentarų. Tiesiog rodomas autoriaus nuomone žinomas savo faktais siužetas ir žiūrovas pats turi suprasti. Tokie jo filmai, rodyti mūsų kino festivaliuose, buvo "Maidanas", "Austerlicas", "Valstybinės laidotuvės" ir kt. Ir štai naujausias, labai įdomus savo archyvine medžiaga, "Babyj Jaras. Kontekstas", jau susilaukė mūsų kino kritikos priekaištų, jog trūksta to komemtaro, kai rodomi nuolat besikeičiantys Kijevo okupavimai II pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ar pasibaigus karui. O ar gali kas geriau išmanyti ir komentuoti filme "Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją" 3 metų Lietuvos kovos už Nepriklausomybės atkūrimą dokumentinius kadrus, negu profesorius? Todėl tikrai siūlau nebijoti Vytauto Landsbergio vyravimo filme net jei šios asmenybės ir nemėgstate. Savo pojūčius bei kiek daugiau apie save jis paklaustas atsako tik pačiame filmo finale, kai juostos trukmė jau nebeturi jokios reikšmės. Beje, iš Landsbergio ironiškų gaidelių, būdingo kikenimo komentuojant, galima suprasti, kodėl daug kam jis nepatinka – ne "kieti" sakiniai, o į filosofavimą linkę išvedžiojimai na, ne visiems yra priimtina kalbėjimo maniera...
Antra, pasidomėjus kur ruošiesi, matai, kad seansas netelpa net į 4 valandas. Baisu! Kaip išsėdėti tiek ? Vienas iš kriterijų sprendžiant šią dilemą, yra kiek kartų seanso metu pažiūrėjai į laikrodį – kiek dar liko? Taigi, teigiu, jog nė karto šito nepadariau. Ir nemačiau aplinkui save žiūrovų, atveriančių mobiliojo tel. dangtelį ir nemaloniai pieskiant šviesa kaimynams. O po seanso pasigirdo aplodismentai – faktoriaus, kuris pasireiškia kino festivalių ir būtinai premjerų metu, bet yra ypatingai reatas repertuariniame kino rodyme. Todėl neprisigėrus kavos (seanso metu miegas tikrai neims!), koka kolos ar mineralinio (buvo tik viena moteris, išėjusi iš seanso ir greitai grįžusi) seansas neprailgs. Suprantu autorių apgailestavimą, kad teko nurėžti 1,5 val. filmo, kad trukmė būtų tokia kokia liko... "Kino pavasaryje" žiūrėjome 6-8 val. filmus. Jeigu kūrinys įdomus, patikėkite, tai nieko nereiškia. Tik pasistengiama su tokia trukme kovoti darant 10 min. pertrauką...
Trečia, bene svarbiausia abejonė. Juk pats dalyvavau, "viską" mačiau, pergyvenau ( o jei metai neleido – mačiau per TV) – kam dabar gaišti laiką? Greitai pamatai jau filmo pradžioje, kad labai daug ko nematei. Arba užsimiršo. Arba niekada viešai nerodyti kadrai. Todėl jei esate liudininkas (-ė), tikrai nereiškia, jog nuobodžiausite seanse. O jeigu maži metai neleido ar išvis nebuvote šiame pasaulyje, tai pasižiūrėti filmą juolab reikalinga.
Taip, buvote bene visuose rodomuose masiškuose mitinguose. Bet bendro vaizdo, ar rodomų detalių tikrai nesugebėdavote aprėpti. Gi daugelis tikrai negalėjo būti efektingoje Afganistano karo veteranų eisenoje ir jų poelgio liudininkais (kai kam tai įspūdingiausias iš masinių kovos už Nepriklausomybę reginių filme), komiškoje pirmosios Lietuvos muitinės įkūrime, Maskvoje sąjunginių deputatų debatuose ar į širšyną panašiuose Sąjūdžio I suvažiavimo užkulisiuose. Buvau senuosiuose Sporto rūmuose per tą suvažiavimą ir neįsivaizdavau, kas dėjosi už tribūnos. Kauno sąjūdžio lyderio nederintas "išsišokimas" tikrai kėlė susirūpinimą – kas bus kai šokame į akis tokiai galybei! Tačiau, kas tik ką ten bepasakydavo, šokome iš vietų ir plojome. Nors pasisakymai buvo diametraliai priešingi <img border="0" src="/shared/oldFiles/i/xsmiles/smile1.gif" alt="Šypsena" title="Šypsena" width="15"> Jausmų euforija užgožė racionalumą. Taip dabar labai lengva smerkti rašytojo Vytauto Petkevičiaus poziciją taip pat spontaniškai pareikštą. Bet tada lyg ir atrodė, kad jis teisesnis.... Netgi pasigedau žinomojo Algirdo Brazausko poelgio parodymo. Matydamas, kad jam, kaip valdžiai gana prasta atmosfera tame suvažiavime, jis irgi po kunigo Vaclovo Aliulio pareiškimo, kuris parodomas filme, spontaniškai grįžo į tribūną ir pareiškė atiduodąs tikintiesiems Katedrą.
Ir jei Sąjūdžio suvažiavime nesitikėjau pamatyti save, nes turėjau vietą viršuje, šone, tai kai didžiuliai raudonarmiečių tankai sukiojasi tarp eglučių prie TV bokšto, vis paieškau, kur čia aš besąs <img border="0" src="/shared/oldFiles/i/xsmiles/smile1.gif" alt="Šypsena" title="Šypsena" width="15">. Aišku, niekada nepastebiu savęs toje tamsoje.... Ten situacija buvo įdomi karinės taktikos pasireiškimu. Simboliška, kad dėl kino reikalų su draugu atskubėjome "kariauti" išgirdę per radijo imtuvą, kad vyksta tuometine Kosmonautų gatve tankai. Pavėlavome atsidurti prie pat bokšto ir prisijungėme prie minių, įsivaizduojančių, kad tankai per žmones nevažiuos, jei prieš jų nosį stovės pulkai žmonių. Taip ir buvo. Šitų tankų tikslas pritraukti kuo didesnes minias, kad pėstininkai su kitais takais veržtūsi į patį bokštą. Mes tik matėme greitukes skubančias tarp "mūsų" tankų link bokšto. Perduodavo, kad pilna sužeistų, bet mes "laikėme savo tankus". Šie išties nė nesiruošė judėti, bet energingai sukiojo tikrai ilgą patrankos vamzdį. Ir rūgštėle, kai vamzdis iššovė, net atsisėdau – taip kirto per pakinklius <img border="0" src="/shared/oldFiles/i/xsmiles/smile1.gif" alt="Šypsena" title="Šypsena" width="15">. Tuojau pat atsirado iniciatyvūs žmonės, dalinantys vatą ausims. Tikrai padėjo – vėlesni šaudymai tuščiomis bombomis "nekalė" taipį ausis. Bet buvo ir daugiau iniciatyvių vyrukų. Vienas sugebėjo išrauti kelio ženklą. Ir jo metalinį vamzdį-kotą vis kišo tarp besisukinbėjančio bokštelio ir tanko korpuso, siekdamas užsikirtimo. Neslėpsiu, turėjau baimės, kad atsidarys bokštelio liukas, pasirodys tankistas ir pašaudys jau ne tuščiais šoviniais. Laimė, karinės technikos sugadinti nepavyko ir kulkų negavome. Nebuvo ten kam filmuoti, nes kino kameras retas turėjo, o skaitmeninių ir mobiliųjų gi nebuvo. Tačiau žiūrėti Loznicos filmą kaip tamsoje siautėja jau gyvi objektai, šalmuoti kariūnai prieš beginklę liaudį, baisoka net ir kino teatre...
Liūdna, bet ar nebuvo laiko, ar nėra nufilmuota pats budėjimas prie Parlamento. Tauta suprato, kad jei masiškai pašurmuliavę dieną, eisime miegoti, naktį neabejotinai atvyks tie tankai. Geras dalykas jaunystė. Prisimenu, apie 19 val. atkulniuodavau pėsčias iš Liepkalnio g. Buvo atvertas žmonėms berods prekybos mokymo technikumas buvęs tuomet priešais Parlamento pastatą. Prasnaudi užsikniaubęs ant mokomojo stalo ir kėdės naktį, ir kokią 5 ryto varai į Liepkalnį nusiprausti, kad nevėluodamas nuvyktum darban. Ir taip kelias savaites... Va, to budėjimo prie laužų su dalinama arbata parodyti filme neliko vietos. Nors daugiau šansų, kad išvis nenufilmuota... Beje su laužais įdomus dalykas. Filme matosi, kad sausio viduryje nėra visai sniego. (Ogi lengvąjame transporte absoliučiai nebuvo tada dyzelinių variklių. Susimąstykime, kiek jie atsieit daro žalos ekologijai...). Bet šalčio buvo. Iškart, kai liaudis ėmė naktimis būti prie Parlamento, Vilniaus dujų įmonės vadovai nurodė mesti numatytus darbus ir vykti ten. Taip per dieną nuo namo prie Talino parduotuvės dujų įvado per bromą buvo suvirintas 20 mm vamzdis ir tiekiamos naktimis dujos į specialius degiklius, atstojančius laužus. Budintiesiems buvo stipriai pagerintos sąlygos nešalti. Ką gi, visi kovos už nepriklausomybę momentai ištes nebuvo nufilmuoti. Bet, patikėkite, pasižiūrėti apie anuometinius įvykius ką kūrėjai sugebėjo gauti, yra verta...
Šypseną sukėlė vienos garsios dok. kino kritikės pamąstymai, kad specialiai Sergejus Loznica kalbina Landsbergį rusiškai dėl autentiškumo. Baltarusijoje gimęs dabar 57 kino autorius, 25-ių persikelia į Kijevą ir studijuoja matematiką. Vėliau baigia kino režisūros mokslus Maskvoje ir 2001 m. išvyksta su šeima gyventi į Vokietiją. Mačiau Ukrainos TV laidoje, kad jis nevartoja ukrainiečių kalbos. Filmuotoje Kanų kino festivalio medžiagoje jis kalba angliškai, tačiau visur stengiasi kalbėti savo gimtąją, rusų kalbą. Manau, kad ir Vytautas Landsbergis tiksliau gali išreikšti mintis rusiškai. Todėl didelio konteksto tame pasirinkime įžiūrėti nereikėtų.
"Mr. Landsbergis. Sugriauti melo imperiją" pirmomis rodymo dienomis rodo jaunimo išpopuliarintą terminą "sold-out". Reiškia, bilietų kada panorėjęs, gali ir negauti į norimą seansą. Žinoma, 4 val trukmė reiškia, kad seansų mažai. Džiugu, kad daug žiūrovų salėje, nebuvusių kino teatre gal ir per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Taip sprendžiu, nes ieško, klausinėja, kur yra reikiama multiplekso salė. Šaunu, nes filmą reikia pasižiūrėti ir rodomų įvykių liudininkams, ir tiems, kurie tuomet dar nebuvo gimę. Būdamas dažnai Lietuvoje, nes ypač vertina mūsų kino montavimo (Danielius Kokanauskis), garso režisūros (Saulius Urbanavičius) specialistus su kuriais ir dar kitais nuolat bendradarbiauja, Sergejus Loznica žada dar grįžti prie atrastos medžiagos, kuri nepanaudota filme (jis baigiasi, kai raudonoji armija palieka Vilnių). Tolimesni įvykiai Lietuvoje sako, jam nebebuvo įdomūs.