SCANORAMA 2025, kino festivalis

[kertukas]

Europos kino festivalis „Scanorama“

Lapkričio 6 - 23 dienomis

Didžiausias ir ryškiausias rudens sezono tarptautinis kultūrinis kino įvykis, kasmet suburiantis 40 000 kino gerbėjų. Kiekvieną lapkritį pristatome rinktinius filmus iš Europos ir kritikų numylėtinius iš kitų žemynų.

BILIETAI ir ABONEMENTAI:
Bilietai

APIE GERIAUSIUS FILMUS

Programa „NAUJIENOS IŠ ŠIAURĖS“

Dagas Johanas Haugerudas „SVAJONĖS“

Norvegas bibliotekininkas DAGAS JOHANAS HAUGERUDAS kaip rašytojas debiutavo 1999 metais. Kiek pavyko rasti, iki šiol yra išleidęs mažiausiai 4 romanus, kurie susilaukė vietinės reikšmės apdovanojimų. Lygiagrečiai jis ėmė pagal savo literatūra kurti filmus, tapdamas jų režisieriumi.

Režisierius Dagas Johanas Haugerudas baigė savo trilogiją: ankstesnės dalys – „Seksas“ ir „Meilė“ – buvo rodytos atitinkamai 2024 m. Berlyno kino festivalio „Panorama“ programoje ir 2024 m.Venecijos kino festivalyje. Trečioji dalis „Svajonės“ – 2025 m. vėl Berlyno festivalyje.

Pirmas trečiojo filmo skirtumas, jog pagrindinė filmo herojė, 17-metė gimnazistė (labai organiška ir įtikinama Ella Øverbye, anksčiau vaidinusi Haugerudo filme „Atsargiai – Vaikai“) daug pasakoja apie savo jausmus ir būseną. „Svajonės ir prasideda aukštų laiptų vaizdu, kurie vėliau filme įgaus ryškią simbolinę prasmę. Iškart kamera nukreipiama į dangų ir mergina aiškina, jog jaučiasi taip, kad kūnas yra žemėje, o visa kita – debesyse. Ir tas viskas, ką ji įsivaizduoja, jaučia gali nukristi iš debesies ir lietus tai nuplaus. Ji sako, kad „gyvenimas tarsi pabiręs į šipulius. Vėliau jos jausmingos savianalizės filme jau yra rodomos ir vaizdu.

O situacija ne reta – mokinė įsimyli naująją pranzūzų kalbos mokytoją, simpatišką mulatę. Taip filme ir stebime ant beprotybės ribos pakibusius gimnazistės Johanės jausmus.

Galima sakyti, kad nuolatinis moksleivės jausmų bei dėl jų realizavimo daromų veiksmų styebėjimas labai turėtų tikti bendraamžėms žiūrovėms ar studentiško amžiaus merginoms. Bet galiu drąsiai teigti, kad ir bet kuriam arthousinio kino mylėtojui, merginos išgyvenimų eskalacija bus įdomi. Tačiau ypač patrauklu turėtų tapti, kai įsijungus į veiksmą Johannės močiutei ir mamai, situacija iš grynojo jausmingumo persikelia ir į taiklaus pajuokavimo zoną. Mat, merginai nuoširdžiai ir atvirai aprašius savo jausmus ir pastangas siekti savo tikslų, jai artimiausių moterų reakciją stipriai keičiasi. Dagas Johanas Haugerudas akivaizdžiai nuveda mus link Woody Allen dialogų ir siužetų stilių. Į iki tol buvusį jautrumą ir išgyvenimus imi žiūrėti su nepaslepiama šypsena. Ir tiesiog gera, kad Johannės jausmų polėkis ir su juo susiję nuotykiai, padėjo jai įgauti artimesnį ryšį su motina

Neabejoju, kad atsiradęs Johannės santykiuose bei filmo moterų (vyrai – tik šmėsteli čia epizoduose) požiūriuose žaismingumas įgalino Berlyno kino festivalyje pelnyti geriausio filmo Auksinį lokį

„SEKSAS“ – kalbėjimosi filmas. Tarsi teatrui skirta pjesė yra nufilmuota. Ir labai aiškiai juntamas stiprus literatūrinis pagrindas. jaunatviškas, kokių 45-erių kaminkrėtis pasakoja savo šefui betarpiškame pokalbyje, kad neseniai, patikrinus kliento namo kaminą, šis pasiūlė pasimylėti. Kaminkrėtis aiškina, kad jį pagavo žingeidumas pabandyti tai, ko niekada nedarė. Į klausimą, ar pasakojo žmonai, jis patikino, jog nematęs reikalo slėpti savo šio nuotykio. Žmona, atsieit, reagavusi visai ramiai ir scenos neiškėlė. Bet ar tikrai taip bus ir toliau? Va, čia ir susidaro filmo, kuriame visi aiškinasi savo abejones ir nuostatas siužetas, kyla žodinės dramos. „SEKSAS“ – filosofinė komedija, kurioje seksas vaizduojamas per daugiabriaunį ir įvairialypį požiūrį.

Seksas

„MEILĖ“. Filmo centrinė figūra – daili, tiesa gana originalios veido išraiškos, jauna urologė. Jauna, kaip pasžiūrėsi… Ji aiškiai supranta, kad biologinis laikrodis įsismarkavęs, o antroji pusė dar neatsirado. Kasdien ji susiduria su pacientais, užpultais rimtos vyriškos ligos ir profesionaliai juos ramina. Tačiau savųjų reikalų tvarkymas jai taip sklandžiai nesiseka.

Filme mažiau humoristinės sudedamosios nei „SEKSE“. Todėl jau čia, kaip panašumą tenka atmesti Woody Alleną. Bet Eric Rhomer – puikiausias rodmuo, ieškant į ką panašus filmas. (Suprantu, kad naujesni kino mylėtojai jo jau ir nebežino, deja…). Situacija veja viena kita, apstu netikėtų posūkių. Nemanau, kad filmas prailgsta. Tiesa, viena žiūrovė po seanso komentavo, kad filmas… informatyvus apie gėjų sekso technologijas. Taip, to yra. Netenka abejoti, kad filmo autorius homoseksualus.

Stengiamasi jautriai parodyti, kad visi mes žmonės, visi turi jausmus ir visi ieško artimojo šilumos. Vyriškis, kurį galėtume kaltinti dėl paleistuvavimo irgi finale prašys draugo, kad leistų tik atsigulti šalia ir pabūti drauge situacijoje, kai jokio santykiavimo jau negali būti…

Meilė

„SVAJONĖS“

Berlinarės geriausio fiilmo AUKSINIS LOKYS

„Labai džiaugiuosi, kad pavyko viską sėkmingai užbaigti. Tai buvo ilga ir sunki kelionė. Sukurti šiuos tris filmus nebuvo taip sunku, bet juos išleisti taip greitai – buvo. Pripažįstu, trilogija neturėjo baigtis „Svajonėmis“. „Meilė“ iš pradžių buvo planuojama kaip šio triptiko pabaiga“, – spaudos konferencijoje pažymėjo režisierius.

„SVAJONĖS“ pasakoja apie septyniolikmetės Johannos pirmąją aistringą meilę. Ji beprotiškai įsimyli savo prancūzų kalbos mokytoją mokykloje. Bandydama užfiksuoti šią pirmąją meilę, ji išlieja savo stiprius jausmus ant popieriaus – sąžiningai ir atvirai.

Jaunos merginos raštai ir patirtys, parašyti su tokia aistra ir meile, verčia mamą ir močiutę apmąstyti asmeninį gyvenimą, prisiminti jaunystės klaidas, praleistas galimybes, pirmąją meilę.

Režisierius pažymi, kad Johannos vaidmenį norėjo parašyti specialiai aktorei Ellai Overbye, kuri jau vaidino ankstesniame jo filme „Saugokitės vaikų!“. Ji vaidmenyje atrodo nepaprastai natūraliai.

Kituose savo filmuose Haugerudas taip pat apmąsto, kokia turėtų būti meilė. Jo požiūris į žmonių santykius toli gražu nėra romantizuotas ar idealistinis, tačiau jis daug sąžiningesnis nei supaprastintų melodramų, ir būtent todėl toks įkvepiantis ir pakylėjantis. Nereikia bijoti stiprių jausmų, taip pat nereikėtų bijoti jais dalintis; gyvenimas vertas gyvenimo, klaidų, klupimo, bet visada judėjimo į priekį.

Režisierius aiškina, kad jo trilogijos tikslas buvo „pažvelgti į tas pačias temas iš skirtingų perspektyvų ir kad visi trys filmai atrodytų visiškai skirtingai, bet tuo pačiu metu sukurtų įspūdį, kad jie visi yra vienos visumos dalis“.

GALIMA PAMATYTI SCANORAMOJE:

Svajonės

[kertukas]

Programa „Kertant Europą“

Bálint Szimle „JUODAS TAŠKAS“ (Fekete pont)

„Juodas taškas“ – antrasis 38-nerių vengrų režisieriaus ilgo metro filmas. Scanoramos svetainės pristatyme klaidingai nurodyta, kad debiutinis filmas. Ir scenaristas bei režisierius užtikrintai parodo, kad sugeba kurti kokybišką kiną, šauniai tęsdamas šlovingas Vengrijos kino tradicijas.

Matome „mokyklinį“. Filmų tokia tematika nėra labai mažai, nes jaunimo ugdymas ir asmenybių formacimas mokymo įstaigose yra visuomenių gyvenimo aktualija. Čia pateikiama sirtuacija, kai į susiformavusią penktokų klasę turi integruotis naujokas Palko, kurio šeima parskrido gyventi į tėvynę iš Berlyno. Tuo žačiu naująja klasės vadove tampa ir jauna literatūros mokytoja Juci.

Situacija kasdienė bet kurioje mokykloje. Pradžioje atrodo, kad nieko neordinaraus ir nevyksta senos statybos progimnazijoje. Aikštingi vaikai nelengvai įsileidę į savo pasaulį mokytoją, palaipsniui susigyvena ir su Palko. Tačiau senobiški auklėjimo metodai, pagal iš seno susiformavusią strategiją dirbantis pedagogų kolektyvas įneš į kasdieninę rutiną geroką sumišimą.

Pradžioje atrodo, kad vaidybinis filmas, kuriame puikiai jaučiasi atlikdami vaidmenis vaikai, dokumentine stilistika tiesiog rodys mokymo proceso epizodus. Kiek stebina labai jau laisvamaniška mokinių vasariška apranga, kai mes įpratę prie uniforminių akcentų. Ypač, kai leidžiama suprasti, jog yra lapkritis, o ne vidurvasaris. Stebina ir oro saulėtumas, jeigu Vengrijoje yra ruduo. Bet čia smulkmeniški pastebėjimai.

Prasmingiau, kad iš bendros kasdienybės rutinos parodymo, ima pasijausti, kad susiformuoja keletas siužetinių linijų: visų pirma Palko ryšiai su bendraklasiais, taip pat mokytojais bei klasės vadove. Juci pedagoginis supratimas, santykiai su kolegomis bei tėvais. Atskirai rodomas stagnacinis mokytojų kolektyvas, kur netgi langų keitimas tampa atskiru siužetinių pasakojimu. Šiek tiek pabasnojama ir į Vengrijos visuomenę, kur tvyranti baimė ima viršų, kai net kažkokioje politinėje veikloje sudalyvavęs mokytojas-veteranas brutaliai išprašomas iš mokyklos, gavus laišką iš „viršaus“. Kaip pasako viena kolegė kitai – „svarbiausia rūpintis savimi, o ne gelbėti pasaulį“.

Kadangi paminėtos siužetinės linijos parodytos ir suvaidintos meistriškai, labai rekomenduočiau nepraleisti filmo pedagogams, auklėjantiems jaunimą ir, žinoma, tėveliams. „Juodas taškas“ stengiasi parodyti, kaip svarbu suprasti jauną asmenybę, rasti santykį su ja, o ne smerkti, reikalauti nuolankumo ir pan. Supramntama, kad tai daryti praktikoje yra sudėtinga, kaip sudėtinga buvo ir filmo veikėjams – pedagogams.

„Juodas taškas“ įtraukia šiluma, rodant skirtingus vaikus kai bandai suprasti jų poelgių motyvys. Tiesa, Palko užsisklendimas ar užsispyrimas neatrodo itin motyvuotas, nors priežasčių tam būta. Kino festivaliuose pažymėta natūrali vaikų vaidyba ir išskirtas aktorės Anna Meszoly meistriškumas.

Seansai:

Juodas taškas

[kertukas]

Programa „KERTANT EUROPĄ“

Eva Libertad „KURČIA“ (Sorda)

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti klaidinga manyti, kad žmonės su klausos negalia turi tokią pačią prieigą prie išteklių ir tokias pačias teises kaip ir visi kiti.

Tačiau jei atkreipsime dėmesį į jų izoliuotą gyvenimo būdą ir pabandysime prisiminti, ar pažįstame ką nors, turintį panašių savybių, problema tampa daug akivaizdesnė, o noras suprasti, kodėl tai vyksta, kils arba spontaniškai, arba sužadins norą į tai gilintis. Kaip, pavyzdžiui, ispanų režisierės Evos Libertad.

Turėdama kurčnebylę seserį, pagrindinę aktorę Myriam Harlo, ji pirmiausia sukūrė puikų to paties pavadinimo trumpametražį filmą, o supratusi jo išties skausmingą aktualumą plačiajai visuomenei, adaptavo jį į pilnametražį filmą. Tai apjungė asmeninę patirtį, istorijos, kuri sudomino žiūrovus, vystymą ir potencialią festivalių sėkmę, kuri Europoje yra nemenkas žygdarbis.

Deja, rodoma problema kiek užgožia kino meno principus. Žiūri tarsi dokumentinį filmą. Į dvasinį gylį, vidinį pasaulį, nerti režisierei kiek sunkoka. Nors ir filmuojama kamera be stovo trys centimetrai iki veikėjų veidų.

Filme daugiausia dėmesio skiriama vaiko laukimo etapams, jo gimimui ir pirmiesiems gyvenimo metams šeimoje, kurioje tėvas yra visiškai susiformavęs šia prasme, o motina negali girdėti daugumos garsų.

Tai lakoniški, sutartiniai keturi kūrinio veiksmai, kurių kiekvienas skirtas palaipsniui išryškinti aštriausius kampus, taktiškai jų vengiant, tačiau nepraleidžiant būtinybės juos pabrėžti.

Autoriai sukuria paprastą vyro, žmonos ir šeimos santykių labirintą, kad galėtume patirti visus džiaugsmus ir liūdesius, lydinčius tokią sunkią gyvenimo situaciją. Vaiko gimimas pats savaime yra svarbiausias, atsakingiausias ir sudėtingiausias įvykis. Jau nekalbant apie tai, kad vienas iš tėvų amžinai bus kitoks.

Tačiau kūrėjai nemeta šešėlio ant šeimos ateities, nors pasitaiko ir rimto susirūpinimo dėl jų ateities akimirkų. Jie su užuojauta išsprendžia bet kokį konfliktą ir suteikia vilties užjaučiantiems personažams. Jie taktiškai, pasirinkdami žodžius ir gestus, bando užfiksuoti motinos vidinį procesą, kuris, nors ir trumpam, privedė prie abejonių savimi ir ryšio su artimaisiais praradimo.

Žiūrėdami filmą, patiriate daugialypį pasinėrimą į problemas, apie kurias galbūt net neįtartumėte, nebent patys jas patirtumėte ar pamatytumėte kurčiųjų draugijos vaizdo įrašą. Tačiau režisierius ir jo kolegos pasirinko kitokį požiūrį, už kurį galime jiems nuoširdžiai padėkoti.

Jie mus stačia galva panardino į tylos bedugnę ir bandė sukelti empatiją tokiems žmonėms, ne maldaudami to ašaromis akyse geriems aktoriams, o aiškiai paaiškindami visų tolerancijos ar jos stokos padiktuotų veiksmų priežastis ir pasekmes.

Iš visų pusių įžvalgus filmas, ypač kalbant apie scenarijaus psichologinės dramos, dialogų ir apskritai visko, kas susiję su pagrindinių veikėjų psichiniais procesais tam tikromis aplinkybėmis, vystymą.

Galėtume atsikelti, susirasti ir prisijungti prie vietinės organizacijos, kurioje gyvena, dirba ir bendrauja tokie žmonės. Filme to nereikalaujama, ne. Nepaisant to, bus lengviau įsivaizduoti jų sunkumus ir geriau juos suprasti. Ir jei kada nors pamatysime du žmones, bendraujančius gestų kalba gatvėje ar kavinėje, ir kils pagunda prie jų prieiti, išklausyti ir pasikalbėti, tikrai geriausia to nedaryti.

Juk dabar žinome, kad per didelis dėmesys, taip pat ir sąmoningas aplaidumas, jiems sukelia kančias. Kaip ir visiems kitiems.

Seansai:

Kurčia

[kertukas]

Programa „KERTANT EUROPĄ“

Ido Fluk „KELNAS, 1975-ieji“

Man – vienas iš mieliausių, žaismingiausių biografinių filmų apie herojus iš muzikos pasaulio!

Izraelyje gimęs, gyvenantis Niujorke režisierius trečiame savo ilgo metro filme meistriškai balansuoja tarp tradicinio biografinio ir eksperimentinio kino, stengdamasis išvengti banalių žanro klišių. Ir daro tai žaismingai, kartais ekscentriškai, kai meniniai pasirinkimai atrodo absurdiški ir chaotiški, skatinantys žiūrovą įsitraukti į žaidimą su realybės suvokimu. Čia ir netikėti personažų kreipimaisi į žiūrovą, ir vizualiai įspūdingi archyviniai kadrai iš džiazo istorijos.

Gana greitai žiūrovas išsiaiškina, jog pagrindinė filmo veikėja ne garsi muzikė ar kompozitorė, bet jaunutė… koncertų organizatorė vokietaitė VERA BRANDES. O tokia ji tapo, kai garsus tuo metu britų saksofoninkas RONNY SCOTT koncertavo jos gimtojo miesto muzikiniame klube. Nors garsusis džiazo kontrabosininkas Charles Mingus yra pasakęs, jog „iš visų baltųjų, Ronny yra arčiausiai juodaodžių bliuzo“, Verai Scoto muzikavimas, matėsi, nepadarė pribloškiančio įspūdžio. Tačiau 16-metė neatsisakė įkyriai prašančio pabendrauti žymiai vyresnio vyro norui pabendrauti. Besikalbant, džiazmenas netikėtai paprašė merginos tapti jo koncertų organizatore ! Tuoj pat jis užgesino Veros nuostabą neatremiamu argumentu – „tau niekas nesugebės atsakyti“. Tokiu netikėtu būdu Europa gavo kitąmet švęsiančios 70-metį švesiančią vieną iš įtagingiausių džiazo muzikos prodiuserių, leidėjų, tyrinėtojų, kurios sąskaitoje dabar yra virš 350 išleistų džiazo albumų. O pirmaisiais metais jaunutę merginą pravardžiavo „džiazo zuikučiu“…

Nors apie Veros organizuotą Ronny Scot trio turą po Vokietiją filmas toliau nebepasakoja, reikia pažymėti, kad šio saksafonininko grojimą galime retkarčiais girdėti – tai jis atlieka energingą saksofono partiją bitlų garsiojoje dainoje „Lady Madonna“. Gaila, kad muzikas 1996 m. mirė, kentėdamas nuo depresijos ir padauginęs barbitūratų. Londone liko jo įkurtas muzikos klubas ant kurio sienos puikuojasi didžiulė atminimo lenta su vardyjamais Ronny Scott nuopelnais.

Tačiau Veros polėkis užsiimti jai patikusia veikla skaudžiai kerta per santykius su tėvais. Griežtasis tėvas-stomatologas atsisako susitaikyti su dukters mokslų metimu ir panyrimu į „nerimtą veiklą“. Scenaristas ir režisierius Ido Fluk įtaigiai atskleidžia tėvo rūsčią reakciją ir Verai Brandes tikrai buvo sunkiau nei John Lennon’ui. Jam močiutė tik ne kartą kartojo kuomet šis brazdindavo gitara: „Džonai, gitara – gerai. Bet ja niekada neužsidirbsi pragyvenimui“, bet nesiėmė prieš anūką radikalių draudimo veiksmų. Paauglei Verai teko žymiai piktesnė šeimos reakcija…

Naująjai prodiuserei patiriant egzistencinių išmėginimų, nusišypso ir neeilinė sėkmė. Šveicarijoje išgirdus dievišką pianisto KEITH JARRETT muzikavimą, ji ėmė vilioti vieną garsiauisių visų laikų džiazo, taip pat ir klasikinės muzikos, atlikėją surengti koncertą jos gimtajame KELNE. Jai pavyko susitarti su miesto Operos teatru, kad leis pianistui koncertuoti pasibaigus populiariam operos spektakliui, t.y. apie vidurnaktį ir sudominti aikštingą maestro galimybe koncertuoti tokiuose rūmuose Vera su jaunatvišku entuziazmu griebiasi šanso, nes ją Keito muzikavimas tiesiog užbūrė.

Veros Brandes užsispyrimas, tikėjimas savąja idėja ir talentingas vokiečių kinematografininkų to parodymas, filmą įstato netgi į trilerio manierą, kai žiūrovas įsitraukęs seka įvykius ir mintyse linki herojei sėkmės. Veiksmas keliasi tarsi į antrąją filmo dalį, kai rodoma tiktai skausminga KEITH JARRETT kelionė aptriušusiu „Renault 4“ iš Šveicarijos į Kelną. Pasiekus jį, koncerto organizavimo trileris įgauna karščiausią virimo tašką. Kaip besiklostytų netikėtai iškilę trukdžiai, Vera tiki, kad žmonės įvertins tikrą meną, atlikėjo talentą, nors Džareto vokiečiai ir nelabai žino. Ir jaudinanti ir juokinga scena, kai nusiplūkusi dėl komplikacijų koncerto organizatorė ima gatvėje dalinti koncerto skrajutes bandydama paaiškinti, koks gėris laukia praeivių, jeigu šie ateis į koncertą. Niekas nesustoja, nesidomi. Čia pribėga draugas ir sušunka – ką gi darai? Visi bilietai parduoti, nei vieno nėra!“…

Ir šis ypatingų pastangų ir daug nervų pareikalavęs įnoris suteikti vokiečiams galimybęi išgirsti vunderkindą Keith Jarrett skambinimą, atsiperka su kaupu – išleistas koncertinis albumas tapo perkamiausiu džiazo istorijoje!

KEITH JARRETT tikrai yra vunderkindas – 3 metų sėdo prie fortepijono, 7-ių surengė koncertą. Ir skambino Bachą, Mocartą, Bethoveną. 17 -os jau grojo tik savo kūrinius. Pasaulio džiazo ikona MILES DAVIS tik iš trečio karto prisikvietė Keitą į savo grupę, kurioje jis grojo Fender elektriniu pianinu, elektrovargonais greta kitos garsenybės Chick Corea (ne kartą įspūdingai koncertavo Lietuvoje). Nežiūrint to, kai paliko grupę, pirmenybę teikė akustiniam fortepijonui, neatsovaudamas Miles Davis propaguotam fusion stiliui. Džiaze simpatizavo free jazz stiliui, kas nurodoma ir filme.

Šiemet KEITH JARRETT paminėjo savo 80-metį. Deja, 2018 m. jis patyrė du insultus. Kairė pusė ir dabar likusi paveikta paralyžiaus, todėl manoma, kad niekada jau nebegrįš prie koncertinės veiklos. Paliko galybę muzikinių įrašų, tarp jų ir klaskinės muzikos. Žinoma, filmo autoriai negalėjo jo pasikviesti filmuotis jo žinomiausią koncertą rodantį filmą, dargi kai jam buvo 30-imt. Rado labai originalų būdą. Džiazmeną vaidina aktorius JOHN MAGARO, bet jausmingai fortepijonu skambina žinomas šveicarų pianistas STEFAN RUSCONI. Ir skambina savo sukurtą ar improvizuotą lyrinę, kaip jam būdinga, muziką, visai nesinaudojant legendiniu įrašu. Nežinau, gal filmo kūrėjai neturėjo teisių į pačio Džareto įrašus, gal buvo toks sąmoningas sprendimas, bet rezultatas tikrai puikus! ir šaunu, kad režisierius IDO FLUK nespekuliuoja muzikos trukme, o laikosi pirminio savo tikslo – atskleisti legendinio koncerto organizavimo užkuliusius.Ir dėmesį nuo Veros Brandes (akt. MALA EMDE) nuima tik trumpiausioje vidurinėje filmo dalyje, kai koncentruojamasi į pianisto sunkią kelionę link Kelno. Filme netgi pianisto agentas yra tikras asmuo, Manfred Eicher, kuris tikrai anais laikais buvo toks ilgaplaukis tipas…

Kad pasiektų savo tikslą, Vera Brandes priversta maldauti ir įkalbinėti kitus, tačiau išlaiko savo orumą brutaliai tuomet vyriškame muzikos verslo pasaulyje. Ir filme ne tik rodoma ir girdisi džiazo muzika – pats filmas tampa džiazu! Čia personažų kūrybingumas, improvizacija, laisvumas sprendimuose, rodosi, iššoks iš ekrano… Energinga drama viršija tiktai biografinio kino lūkesčius.

Seansai:

Kelnas, 1975-ieji

[kertukas]

Radu Jude KONTINENTALIS, 2025-ieji

Po 2007 m. Cristiano Mungiu triumfo Kanų kino festivalyje, Rumunijos kinas ėmė diktuoti kino madas Europoje. Prie pačių reikšmingiausių žvaigždių neabejotinai priskirtinas RADU JUDE. Lietuvoje jo kūryba išsamiai pristatoma abiejuose didžiausiuose kino festivaliuose. Po ankstyvųjų darbų savo epines, išplėtotas satyras apie visuomenę ėmė kurti nuo pseudo istorinių „Aferim“ (2015) ir „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisim kaip barbarai“. Užpuolus pasaulį Covid - 19, šio kino autoriaus juokavimai apie aplinką, kurioje jis gyvena, tapo tik dar aštresni ir taiklūs. Labai išsiskyrė „Kino pavasaryje“ jo 2021 m. „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. Ir tęsdamas unikalių savo filmų pavadinimų seriją, prieš porą metų Scanoramoje didelį pasisekimą turėjo „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, sudarytą iš ironijos, satyros, parodijos apie šiuolaikinę Rumuniją, pasaulio politikos ir kino istoriją bei jos kūrimą.

RADU JUDE savo išradingumu visuomet vis sugebėdavo nustebinti – aštri kritinė mintis, meistriškai perteikta taiklia ir gerai apmąstyta kino kalba. Visi minėti filmai skatindavo mąstyti, koks Rumunijos visuomenės santykis su istorija ir kaip klaidingos nuostatos ir įsitikinimai kuria nesantaiką. Ir netrukdė, kad kiekvienas filmas, nors ir prismaigstytas komiškų elementų, vis labjau artėdavo prie visško visuomenę atstovaujančių individų gyvensenos realizmo.

Antstolės Orsolijos gyvenimą supurto vyro, kurį ji turėjo iškraustyti, savižudybė. Moteris išgyvena didžiulę kaltę, atsisako atostogų su šeima ir susitinka su skirtingais žmonėmis išsikalbėti. Šiuose pokalbiuose Jude ir įkurdina daugiausia politinės kritikos vyraujančioms nuostatoms, skirtingoms šiuolaikybės grimasoms. Tačiau daug režisieriaus sprendimų jau matyti ankstesniuose filmuose, vienas tokių – Klužo miesto vaizdų intarpai. Vis dėlto Jude kinas yra toks, kuris kuria negailestingą, bet labai reikalingą veidrodį.

„Kontinentalyje“ socialinis realiamas jau „bado akis“. Ironija ar parodija jau visai išgarauoja. Bene vienintelė drama filme tėra antstolės Orsolijos graužatis, kad vykdydama teismo sprendimą, neįvertino, kad iškeldinamas iš namo šiluminio mazgo vyriškis gali pakelti ranką prieš save. Žinoma, pareigūnei galėjo būti psichologinis smūgis, bet nepasakyčiau, kad situacija labai jau įtikinama. Vyrui buvo siūlomi kažkokie globos namai. Iš kitos pusės gana ištęstoje įžangoje, matome, jog turintis „rankas ir kojas“ vyras užsiima valkatavimu ir elgetavimu, neieško jokio kitokio pragyvenimo šaltinio. Pasąmonėje vertiname, kad veltėdiškas gyvenimo būdas, iššaukia sampratą, jog pats žmogus ėjo link savo tragedijos.

Už geriausią Radu Jude scenarijų Berlyno kino festivalyje apdovanotame filme ši tragiška situacija nėra filmo tematinis pagrindas. Prisidengiant juo, reiškiama aštri kritika ne tik Rumunijos visuomenei, bet ir apskritai Europai. Ryškiausiai komentuojamas nacionalizmas. Mūsuose mažiau žinoma, kad 1918 m. Rumunijai kaip prizas atiteko vengrų gyvenama Transilvanija. Jos sostinėje Kluže ir vyksta veiksmas. Tai kad Orsoliją vaidinanti aktorė ESZTER TOMPA yra vengtų\rumunų kilmės, režisierius išnaudoja rumunų ir vengrų istorinius ryšius bei dalies visuomenės griežtą nusistatymą prieš vengrus.

Taip pat Orsolijai bendraujant su geriausia drauge, su buvusiu mokiniu, kai ji dirbo dėstytoja, su kunigu Radu Jude išsako savo nuomonę apie šiuolaikinės visuomenės būklę ir ją sukeliančius veiksnius bei padarinius. Nustebau, kad be užsitęsusių reiškinių kaip karas Ukrainoje, Orbanas, bet ir tokius dalykus, kaip karas Gazos ruože. Ogi žinoma, kad ten veiksmai prasidėjo po 2024 m. spalio 7 d., kai filmo premjera įvyko vasaryje Berlyne.

Bet per daug yra paprastumo, netgi skubotumo išsakant norimus skaudulius. Dėl to atsisakoma šalutinių veiksmo linijų, nėra išradingos kino kalbos, kuri tokia žavi buvo ankstesniuose filmuose. Tenka viltis, kad labai talentingas kino kūrėjas grįš prie imantresnės kino kalbos, kurios kokybė taip žavėjo ankstesniuose filmuose. Dabar gi, labai akivaizdžiai naudojamasi anksčiau atrastais atradimais ir maniera, pvz. išplėtotas Rumunijos statinių rodymas.

Seansai:

Kontinentalis, 2025-ieji

[kertukas]

Fredericas Hambalek „KĄ ŽINO MARIELĖ“

(Programa „Kertant Europą“)

Teorinį klausimą kaip tęstusi poros šeimyninis gyvenimas, jei staiga kiekvienas sutuoktinis be užuolankų žinotų ką daro, kalba, kam nors iš pažįstamų aiškina savo lūkesčius partneris, vokietis scenaristas ir režisierius Frederikas HAMBALEKAS savo filme atskleidžia praktiškai.

Manau, reta pora, sužinojusi savo artimiausio žmogaus veiklą, o tuo pačiu ir mintis, iš to meto, kai jie ne kartu, nesusvyruotų. Taip atsitinka ir Julijos, Tobiaso šeimai. Nenorėčiau pasakoti, kaip atsiranda jų gyvenime fantastiškos telepatinės galios, bet kadangi filmo aprašai išduoda, neslėpsiu, kad tokius neįtikėtinus sugebėjimus įgyja jų dvylikametė dukra Marielė.

Neabejotina, kad šio kino pasakojimo žanras – komedija. Tačiau ji labai tampriai susieta su drama, kai santykių egzistencija pakimba ant plauko jau visai be juoko. Žmona bando aiškintis, kad tik flirtavo su bendradarbiu. Betgi jos erotinės fantazijos parūkymo darbe pauzėje labai jau „plaukuotos“. Vyras gi atsiskleidžia kaip konflikuiojantis su kolegomis ir užsispyręs savo požiūryje darbe.

Kaip sakoma, kam komedija, o kam – nemenkos santykių problemos! Taip, dažnai teks garsiai prunkštelėti žiūrint poros bandymus išsiaiškinti ar glaistyti atsiradusį nepatogumą, bet šalia to jusime ir vos ne beviltiškus bandymus atsikratyti atsiradusia realybe ir tuo pačiu išsaugoti šeimą. Problema vokiečių šeimai tikrai nebus juokinga. Kartu ir rimtas ir juokingas filmas gilinasi į pasitikėjimo, tiesos sakymo klausimus, kaip ir tai, kiek tikri ir atviri esame patys sau.

Tuo pačiu filmas labai vokiškas, nors bendraudami Julija ir Tobias kartkartėmis pereina į prancūzų kalbą, vildamiesi, jog už kelių sienų esanti dukra nesupras ką jie šneka. Scenaristas ir režisierius Hambalekas kelias dienas šeimą vaizduoja asketiškai – nėra šalutinių personažų siužetinių linijų, daug apsiribojimo kamerine šeimos buto aplinka. Patekę į itin keblią santykių situaciją, sutuoktiniai nesielgia ekscentriškai, nekelia aistringų aiškinimosi scenų, o išlaiko rimtumą, mandagumą, įsiklausymą vienas į kitą. Toks bent jau išoriško ramumo išlaikymas tikrai žavi. Pagirtinas FREDERIKO HAMBALEKO sprendimas neperkrauti filmo ilgais dialogais. Pažymėtina ir 12-13 metų aktorės LAENI GEISELER

Kaip žavi ir kūrybingas režisieriaus pasirinkimas pereiti iš vienos siužetinės linijos vaizdavimo į kitą pasinaudojant klasikinės muzikos keliolikos sekundžių skambesiu. Kamerinis orkestras už kadro raiškai atlieka daugiausia Bethoveną, mažiau Šubertą, vieną kartą Bramsą. Toks sprendimas dvelkia originalumu. Kaip ir telepatės Mariel dideli planai naudojantis kino kameros spalviniais filtrais (žr. nuotraukose).

Nors Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje „KĄ ŽINO MARIELĖ“ pelnė tik Kino gildijos specialaus paminėjimo prizą, Scanoramoje jį pamatyti tikrai verta.

Seansai:

Ką žino Marielė

[kertukas]

Valéry Carnoy „LAUKINIŲ LAPIŲ ŠOKIS“

(Programa „Kertant Europą“)

Faktiškai filmas prasideda, kai per plauką pagrindinis herojus Kamilis lieka gyvas. Dar kartą įsitikiname, kaip pavojinga yra filmuotis telefonu viską aplinkui užmiršus.

Atsikratęs sužalojimų perspektyviausias sporto mokyklos boksininkas krenta į psichologijos duobę. Visi teigia, kad sveikas, o boksuotis neišeina – skauda ranką ir ką čia bepadarysi. Reikia pripažint, jog traumos buityje taip pat yra sportininkų „damoklo kardas“, neretai trukdantis jiems užsiimti mėgiama veikla. Pvz. virtuvėje peiliu susižalojUS. O būna ir visai tragiškų situacijų. Štai neuždengiamas krepšio snaiperis, 28-ių DRAŽEN PETROVIČ, toks Europos Stephen Curry, užsimušė vairuodamas „Golfą“, kai grįžo namo po Euročampo atrankos…

Filme nepalyginamai lengvesnė situacija. Ir mintyse nudžiungi, kad sportinis filmas pereina į psichologinį. Deja, dideli lūkesčiai nepasiteisina, nes rodomos gana paviršinės egzistencinės problemos. Galvojau, kad psichologinių bėdų kankinamas Kamilis bus atskleidžiamas įvairiapusiškais aspektais. Deja, parodytas tik vienas išėjimo iš bėdos būdas – prisivertimas įveikti save. Žinoma, tai bene svarbiausias dalykas, kai ko nors bijai, kai jauti nepagrįstą skausmą. Bet ar vienintelis psichologijos moksle?!

Man pasirodė, kad gana dirbtinokas ir konfliktas tarp senų draugų ir virsmas vienas kito priešu.

Filmas turi aiškų siužetą, išlaiko tam tikrą įtampą, bet ar tai pakankama Scanoramai, nežinau…

Seansai:

Laukinių lapių šokis

[kertukas]

Petra Volpe „NAKTINĖ PAMAINA“ („Heldin“)
(Programa „Kertant Europą“)

Paprastai pasižiūriu internetinėje filmų duomenų bazėje IMDB, ką galima rasti apie aprašomą filmą. Matau, kad vidurvasaryje kino žiūrovai vertino net 8,3/10. Tai labai daug – mažai rastume filmų pranokstančių šį įvairiausių kino žiūrovų reitingą. Tai net aukščiau, nei 22 kino kritikų 95% / 100% žinomojoje filmų vertinimo svetainėje Rottentomates. Na, dabar kiek pakrito, bet iš 5 tūkst kino žiūrovų susilaukti tokio vidurkio, yra kažkas…

Ir tikrai, vienintelį priekaištą turiu kalbėdamas apie šį filmą dėl pavadinimo Scanoramoje. Žinau, kad Scanorama geriau supranta vokiškai, nei angliškai. Kokį žodyną bežiūrėsi vokiškas HELDIN verčiiamas tiktai HEROJĖ. Tai yra idealus pavadinimas filmui, nes visą ekrano laiką tik ir stebime Floria Lind, kuri neabejotinai savo kasdienybėje yra herojė. Ir rodoma gi DIENINĖ PAMAINA! Galų gale, filmų autorių pateiktas angliškas pavadinimas (kaip žinia, Šveicarijoje tarp 4 valstybinių kalbų, anglų nėra) – „LATE SHIFT“. Taip, čia parašyta „Vėlyva pamaina“. Bet filme ji jokiu būdu nėra naktinė…

Ir sunku patikėti, kad dėl tokio tipo filmo neatsiranda kritikos. Mat jis – grynai dokumentinio stiliaus. Rodoma pilvo chirurginio skyriaus Šveicarijos ligoninėje minėta dieninė pamaina. Aiškiai per mažai slaugytojų (anksčiau vadintų medicinos seselėmis) – 2,5. Kodėl toks skaičius, filme paaiškėja… Nuostabus vokiečių 34 metų aktorės LEONIE BENESCH vaidmuo! Ji yra vaidinusi Haneke „Baltasis kaspinas“, seriale „Berlynas – Babilonas“ ir kt.

Patyrusią šveicarę scenaristę ir režiserę PETRA VOLPE taip pat derėtų įsidėmėti…

Ligoninės aukšto slaugytoja eina iš palatos į palatą (tiksliau – bėgioja), atrasdama čia įvairiausių ligonių. Daug senolių, daug onkologinių. Ir kiekvienas su savo norais, pretenzijomis, reikalavimais. Florija iš paskutiniųjų tvardosi, privalo tylomis išklausyti pretenzijas. Kai kam reikia paglostyti ranką, kitam palaikyti telefoną, nes skambina dukra iš Bostono, trečiam skubiai suleisti nuskausminamuosius, ketvirtą nuvežti į operacinę.

Atrodytų, kas čia gali intriguoti – įsivaizduojame tokius darbus. Rodosi filmas visai be scenarijaus, nes nei prie vieno ligonio nesustoja veiksmas, nėra konkretaus siužeto. Bet toks manymas, nemačius filmo – apgaulingas. Įtampa išauginama kaip gerame trileryje. Galų gale, kai Herojė ieško pievoje laikrodžio, žiūrovai „serga“ už moterį, kad tik jai pasisektų. Trilerio nuotaika…

Pasibaigus filmui scenasristė tarsi paaiškina kodėl būtent toks filmas: prognozuojama, kad 2030 m. Šveicarijoje trūks 30 000 slaugytojų. Per ketvertą metų šioje turtingoje ir klestinčioje šalyje palieka darbą 36% slaugytojų. 2029 m. pasaulyje trūks 260 000 slaugytojų. Ar neteks ir mums remtis, sakykim, filipinietėmis ar pakistanietėmis, jas apmokius?

Ar po šio superpažintinio filmo jaunimas stengsis išsimokinti ir dirbti slaugytojomis (ais)? Apgailestauju, bet vargu bau. Na, o mums vertėtų pasirinkti filmą pažiūrėti Scanoramoje.Logiška, kad kiekvienoje filmo nuotraukoje yra Florija. Tiesiog nėra „Herojėje“ kadro, kur nebūtų ši herojė…

Seansai:

Naktinė pamaina

[kertukas]

Jan-Ole Gerster „SALOS“

(Programa „Kertant Europą“)

Pirmuose kadruose stebime dykumą tarp tolumoje glūdančių kalvų ir nežinia kur vedantį asfaltuotą kelią. Kai slenka pradžios titrai, matai, kad jų šriftas atitinka praėjusio amžiaus antros pusės šauniųjų trilerių, sakykim Sam Peckimpah, šriftą. Ir nuojauta neapgauna – prasideda psichologinis trileris, kurio emocinis intensyvumas kiek mažesnis nei klasika tapusiuose senuosiuose filmuose. Bet stilių skirtumas nesumenkina naujojo filmo vertės.

Čia pat susipažįstame su pagrindiniu herojumi, buvusiu teniso profesionalu. Legenda pasakoja, kad kažkada į Kanarų salą Fuerteventūra, kurioje ir vyksta šio filmo veiksmas, buvo atvykusi tuometė pirmoji pasaulio raketė Rafaelis Nadalis ir jis iš 10 Tomo padavimų, sugebėjo atremti tik 3. Todėl Tomas turi pravardę Eisas (Ace) – tai teniso terminas, kai varžovas nesugeba atmušti padavimo.

Tačiau dabar Eisas tarsi praradęs gyvenimo siekius, piknaudžiauja alkoholiu. Įsimintinas kadras, kai jis viskį slepia teniso kamuolių dėžutėje ir tarp treniruočių pagurkšnoja. Dažnai jis atsibunda ryte neprisimindamas, kodėl čia atsirado. Tomo gyvenimo būdą akivaizdžiai išduoda „suvytęs“ veidas.

Vieną dieną jis susipažįsta su turtinga jaunų britų šeima. Filme nesakoma, tačiau galima įtarti, jog Tomas savo mintyse bando išsiaiškinti įtarimą, kad lyg yra kažkur sutikęs kai kuriuos šeimos narius. Ir jis palaipsniui įklimpsta į tos šeimos reikalus, ištisai leidžia laiką su jais. Reikia pažymėti puikią anglų aktoriaus SAM RILEY vaidybą. Užtikrintai parodoma nepaaiškinama trauka prie turistų šeimos. Kaip minėjau jo personažo emocijos ir veikimas intensivumu neprilygsta, sakykim, Steve McQueen vaidybai, bet įtikinamai atskleisti žiūrovui savo egzistencinę krizę kaip tik to matomo pasimetimo ir reikia. Nors dar didesnėje egzistencijois krizėje, pasirodo, besą anglai. Tiesa, žavią žmoną Anne vaidinančiai STACY MARTIN emocingumo jau tikrai trūksta…

„SALOS“ – tai istorija apie žmones, įstrigusius savo gyvenime ir desperatiškai ieškančius išeities. Tai daugiau nei trileris – istorija, kurioje po turistinio rojaus paviršiumi slypi vienatvė, vidinė krizė ir paslaptis. Lemtinga moteris, įtarus vyras, herojus kuris visai neatrodo kaip herojus. Ir po visu tuo jausmas, kad kažkas tuoj įvyks. Filmas palieka neatsakytų klausimų (vien ko vertas finalinis kadras, kurį kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip), o ne pateikia atsakymus. Tačiau būtent tai jį daro išties įsimintiną. Vengia klišių ir pasikliauja žiūrovo gebėjimu patiems išsiaiškinti matomas gyvenimiškas problemas.

Seansai:

Salos

[kertukas]

André Cayatte SANTUOKOS ANATOMIJA: ŽANAS MARKAS
SANTUOKOS ANATOMIJA: FRANSUAZĖ
(Programa „Kertant Europą“)

Jeigu tokiame solidžiame festivalyje kaip Scanorama rodomas 1964 m. filmas, reiškia jis turi ypatingo lygio, prasmių ir reikšmės. Sunku suvokti, kad ko gero tik vaidinanti šešiametę poros dukryte šiuo metu yra tarp gyvųjų. Štai jos tėvą vaidinantis aktorius mirė 2025 m., mamą – berods 2019 m.

Tai yra vienas filmas, susidedantis iš dviejų dalių. Jo didžiulis originalumas tame, kad peržaidžiamos tos pačios pirmoje dalyje buvusios scenos antrojoje dalyje. Suprantu – finansai. Bet privalau pakomentuoti kokia filmo struktūra.

Todėl labai keista, kad Scanorama daro iš vieno filmo du seansus, lyg kokį dabarties blockbasterį (pvz. Avataras, Kopa ir pan.) skeltų į du seansus, nes visivien žiūrovas neiškentės 3 valandų nenuėjęs į tualetą. Na gerai. Gaunasi 3 val. ir keliolika minučių. Betgi rodė „Kino pavasaris“ 7 ar 8 valandų Olivier Asyas filmą „Carlos“. Darė reguliarias pertraukas kas 2 val. ir norėjusieji paskirti sekmadienio laiką puikiam filmui, liko labai patenkinti.

Ką gi, pažiūrėję tik vieną dalį daug praras, nes unikaliai kaip save teisina, geriau galvoja nei, matyt, yra iš tikrųjų abu santuokos partneriai, reikia regėti! Meistriškai „išsuktos“ tos pačios situacijos, atrodančios visai kitaip matant jas antrą kartą…

Žiūrovas padaromas teisėju – kas kaltesnis dėl santuokos baigties. Aš susidariau nuomonę. Nesakysiu…

Seansai:

Santuokos anatomija: Fransuazė

Santuokos anatomija: Žanas Markas

[kertukas]

Tom Tykwer „ŠVIESA“
(Programa „Kertant Europą“)

Žinomiausias pasaulyje vokiečių dabarties kino režisierius TOM TYKWER 1998 m. filmu „BĖK, LOLA, BĖK“ taip aukštai užsikėlė kartelę, jog, matyt, niekada po to jos ir nebepasiekė vėl. Tačiau kūryba buvo prasminga ir reikšminga – filmai „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, segmentas „Myliu tave, Paryžiau“, holivude sukurti „Debesų žemėlapis“ ir „Holograma karaliui“, serialas „Babylonas Berlynas“ tapo mėgiamais tarp kino mėgėjų. Norėtųsi, kad jo kūryba džiugintų dažniau, nes naujas pilno metro šiemetinis „ŠVIESA“ pasirodė po 9 metų pertraukos.

Užtikrintai galiu pasakyti, kad šį 2 val. 40 min. filmą visi žiūrės su įdomumu, bet jam pasibaigus galimai kils klausimų „ką aš dabar mačiau?“, „ar vertėjo?“. Kadangi man panašūs klausimai aiškūs savaisiais teigiamais atsakymais, norisi pabandyti pasiaiškinti, ką stengėsi pasakyti savo filmu talentingasis vokietis. O jo kino kalba išties nesupaprastinta, turinti daugiasluoksniškumo ir tiesiogiai nebaksnojanti pirštu, ką regi ekrane. Ir vertinu filmą tikrai aukštesniais balais, nei rastumėte vertinimo svetainėse.

Jau pirmas pusvalandis gerokai glumina savo kaleidoskopiniu stiliumi. Matome, rodosi, begalę personažų, kuriuos pradžioje sunkoka vieną su kitu susieti, suprasti, kas norėta pasakyti parodant keliolikos sekundžių „reportažą“ apie vis kito personažo veiklą. Filmas sudaro „ilgai įsibėgėjančio įspūdį“.

Palaipsniui supranti, kad rodoma keturių vokiečių šeima – tėvai ir dvyniai paaugliai vaikai, brolis ir sesuo. Tėvas, gana „amorfiška“ asmenybė, besidarbuohjanti kūrybinėje agentūroje, kuriančioje reklamas. Motina, priešingai, ryžtinga ir aktyvi veikėja, besistengianti padėti Afrikai gaudama finansavimą savo projektams iš paramos fondo. Dar didesnė aktyvistė dukra, aršiai kovojanti su grupe bendraminčių prieš „pasaulio naikinimą“. Brolis vėlgi priešingybė – visiškai nepaliekanti buto sienų kompiuterinių žaidimų fanas. Svarbiausia, kad vokiečiai šiurpinančiai atsitolę vienas nuo kito ir norėdami pabendrauti, privalo sušaukti „šeimos tarybą“ prie virtuvės stalo. Taryba dažniausiai baigiasi rėkimu viens ant kito. Tiesa, yra dar vienas šeimos narys – tamsiaodis pradinukas, kurio šeimos motina susilaukė su nairobiečiu. Jis gyvena tai pas motiną, tai pas tėvą – yra kaip pastumdėlis.

Atrodo, jau ir dabar labai daug veikėjų yra ekrane, nes visa šeima nuolat rodoma bendradarbių apsuptyje ir sunku juos įsidėmėti. Bet filmo struktūra po truputį leidžia tiems sunkumams nykti. Tik glumina nuolatiniai minėtų bendradarbių pasisakymai aktualiausiomis šiuolaikinio pasaulio temomis apie ekologiją, mirštantį pasaulį, kapitalizmą, rasizmą, globalizaciją, nelygybę – žodžiu apie temas, kurios pastaraisiais metais mirga žiniasklaidoje. Gal būt šiame aspekte scenaristas Tom Tykwer galėjo nesistengti tiek plačiai apžioti.

Maža to. Šalia gana perkrautos informacijos nuolat stebime 40-metę sirę, kuri praktikuoja kažkokius sąmonės gydymo šamaniškus veiksmus su šviesos blykstėmis, teigdama, jog mirusiųjų sielos nesupranta savo būsenos ir vaikšto tarp gyvųjų. Rodosi, vien kliedesiai toje terapijoje ir kai ši sirė vardu FARA įsidarbina namų tvarkytoja mūsų vokiškoje šeimoje, laukiame kažko neordinaraus. Tas bus…

Neeilinio išsilavinimo, nukentėjusi per „Arabų pavasarį“ Damaske, FARA visų pirma tampa „neatatine“ šeimos psichotarapeute. Ji moka stebėti reiškinius… Kaip ji suvienija šeimą, rasdama prie kiekvieno, turinčio kažkokias psichologines problemas, savą „priėjimą“, bus žavu matyti…

Kaip ir žavu jausti, kaip TOM TYKWER naikina mūsų galvoje užsimezgusius klausimus jam. Kodėl Berlyne nuolat liūtis. Lyg kokiuose subtropikuose. Ogi matysime, kokią gyvenimo lgriūtį daro vanduo FAROS likime… Labai netikėta, kai filme atsiranda choreografiniai šokiai, rodosi, visai nelogiški! (Pats Tykweris gi yra muzikos kompozitorius!). Pasirodo, pradžioje praleidome, kad dukra yra šokių entuziastė! Mažasis berods Karimas vardu, neabejotinai myli animacinius filmus. Todėl ir jo ėjimas gatve pavaizduotas animuotai. Ir t.t., ir pan.

Neabejotinai, kai kam pasirodys visko per daug. Bet man tai šaunus filmNepritariu kukliems filmo vertinimams. Tai ne pigus filmas, tiesiogiai ir perkeltinai, verčiantis daug ką pamatytą pergalvoti pasibaigus seansui. Manau, kad besipiktinantys Tykwerio temų gausa filme tiesiog nesugebėjo aprėpti jo visų norų pasisakyti aktualijomis. Gal buvo ir padauginta jų. Bet kaip „išrišta“ FAROS misija, kalbantis net su anuo pasauliu (ši tema režisieriui buvo aktuali jau „Debesų žemėlapyje“), man palieka supratimą, kad TOM TYKWER tebelieka didžiu kino magu.

Seansai:

Šviesa

[kertukas]

Emilie Blichfeldt „BJAURIOJI SESUO“

Programa „NAKTINĖS BŪTYBĖS“

Atrodo žiūri mielą ir naivų kiną klasikinės pasakos „Pelenė“ motyvais. Bet dėl naivumo filmai į prestižinį autorinio kino festivalį SANDANSĄ nepapuola. Reiškia „BJAURIOJI SESUO“ turi kažką daugiau nei tai, jog gana greitai pasidaro aiško, kad Pelenė filme – ne pagrindinė herojė.

Kodėl norvegų, lenkų, švedų ir danų filmas pateko į Scanoramos programą „Naktinės būtybės“ ir bus rodomas vėlyvuosiuose seansuose kaip siaubiakas, paaiškėja įpusėjus filmui. Jame yra bent pora scenų, kuriuos ne vienas žiūrovas žiūrės užsidengęs akis – savuoju šokiravimu jos tenusileidžia klasikiniam siaubingiausiam kadrui kine iš Salvadoro Dali ir Luiso Bunuelio filmo „Andalūzijos šuo“.

O visai rimtai šnekant, pasitelkiant viduramžius atspindinčią pasaką, demaskuojamas ir dabartyje neblėstantis grožio kultas. Dėl to, kad būtum patrauklesnis, arba kaip dabar sakoma – seksualesnis, galima aukoti daug ką, netgi sveikatą. Filmas, kad ir dažnai parodijuodamas, įtaigiai parodo, kuo to kulto vaikymasis dažnai virsta…

Tikrai pamokantis vaizdas, nors ir juostoje be siaubo žanro turinčioje satyros, juodosios komedijos, parodijos atspindžių. Tikrai talentingas 34 metų scenaristės ir režisierės Emilie Blichfeldt pilno metro debiutas!

Debiutantė nebuvo susipažinusi su Kūno siaubo (Body horror) žanru, iki kol 2015 m. nepamatė Deivido Kronenbergo 1996 m. filmą „Avarija“. Tada ji ištyrinėjo visą garsiojo kanadiečio šio žanro kūrybą. Emilie pripažįsta, jog scenarijų inspiavo jos pačios problemos su savo kūno priimtinumu.

Filmas susilaukė aukštų kino kritikų ir žiūrovų įvertinimų (žr. rottentomatoes ir kt.). Štai „THE TIMES“ kino apžvalgininkas pakomentavo: „Įspūdingas. Trisdešimt metų kino kritikos, ir pirmas kartas, kai turėjau nusisukti nuo ekrano, bijodamas vemti. Tai ne itin šlykšti scena pranokstanti, tarkime, kai kūnai draskomi į gabalus. Tai veikiau giliai nerimą kelianti akimirka šiame „Pelenės“ atgimime.“

O „Variety“ kino kritikas akcentavo esminę autorės mintį: „Sugretindama savo moteriškų personažų jausmus su vyrų joms keliamais lūkesčiais, režisierė aiškiai parodo, kad neįmanomi grožio standartai yra patys neteisingiausi, tiek realiame pasaulyje, tiek šioje iškreiptoje išgalvotoje karalystėje.“

Siužeto nematau reikalo perpasakoti. Kas pasiryš aštriems įspūdžiams, viską pamatys. Broliai Grimai romantiškai papasakojo, kokio likimo sulaukė Pelenė, bet nepasivargino atskleisti, kas laukė jos konkurenčių…

Seansai:

Bjaurioji sesuo

[kertukas]

Dar kitos SCANORAMOS filmų rekomendacijos:

Tai, kas nematoma, ir kitos istorijos

[kertukas]

Festivalio atidarymo filmas

Hlynur Palmason „KĄ PALIEKA MEILĖ“

(Programa „Naujienos iš šiaurės“)

Scanorama liko ištikima sau – atsidarė skandinavišku filmu. Žinomas islandas filmų autorius HLYNUS PALMASON vadintinas kino poetu. Vargu ar šių metų Scanoramoje ransime daugiau arthousinį kiną negu „KĄ PALIEKA MEILĖ“.

Sakyčiau čia ne siužetinis filmas, bet situacinis. O situacija labai paprasta, buitinė ir dažnai pasitaikanti gyvenime – sutuoktiniai išsiskyrę.

Pozicionuojančios save menininke, Annos kūryba originali. Iš plieno lakštų automatu išpjaunamos Annos sugalvotos formos sudedamos ant balto audeklo. Iki šiol menininkė tai darė didžiulėje, garažo tipo varganoje savo studijoje. Dabar ji sugalvojo tai daryti įsigytame žemės sklype. Geležines formas po kiek laiko nuėmus, ant audeklo lieka rūdžių piešiniai. Deja, jos kūryba nėra paklausi ir, matosi, Anna verčiasi sunkiai.

Ogi su didelio žvejybos tralerio jūreiviu Magnusu ji užgyvenusi tris šaunius vaikus. Ši šeimynėlė ir yra filmo centras. Būdamas ir filmo operatoriumi HLYNUS PALMASON 35 mm kino juostoje nuolat rodydamas šeimos kasdienybę išgauna itin gražų vaizdą. Skambant asketiškai fortepijono muzikai, retkarčiais prisijungiant klarnetui, visą filmą „ganome akis“ žvelgdami į Islandijos atšiaurius gamtos vaizdus tiek aprėpdami kalnuotus tolius, ar koncentruodami dėmesį į stambiais planais rodomus uogas, grybus. Nuolat linksmina žiūrovą vaikų dūkimas. Detaliai susipažįstame su Anno meno kūrimo ir Magnuso žvejybos technologijjomis.

Situacijos išskirtinumas, kad Anna kažkodėl tiek nusivylusi buvusiu sutuoktiniu, tų žavių vaikų tėvu, kad riboją jo buvimą šeimoje. Magnusas norėtų likti, deda pastangas, bet Anna savo nusitatymo nekeičia. Kitaip paaiškinti santykių neišeina, kaip tik „charakterių nesutapimu“. Magnuso nevaisingos pastangos keisti savo statusą šeimoje, virsta netgi siurrealistiniais sapnais ir vaizduotės polėkiu. Negaliu tvirtinti, kad kito žanro intarpai filmo pabaigoje yra sėkmingi ir pateisinami. Tačiau gyvenimiško humoro pasireiškimai filme yra tikrai žavingi!

Reikia atiduoti duoklę „Scanoramai“, kad atidarymo filmu parodo tvirtą pasitikėjimą savo žiūrovu. Filmas nesuteikia progų įtemptam žiūrėjimo jauduliui „kas vyks toliau“. Jis reikalauja atidaus meninio žvilgsnio į vaizdo grožį, natūralaus gyvenimo stebėjimą.

Nevalia pamiršti, kad šeimos numylėtinis šuniukas Panda, Kanų kino festivalyje apdovanotas ŠUNŲ PALMĖS ŠAKELE.

Seansai:

Ką palieka meilė

[kertukas]

Nerekomenduoju rinktis žiūrėti suomių „100 LITRŲ AUKSO“ ir ukrainiečių „SPECOALIOJI OPERACIJA“.

[kertukas]

Charlotte Blom „VILMA IR TRYS VYRAI“
(Programa „Naujienois iš Šiaurės“)

Neabejotinai vienas iš žiūroviškiausių Scanoramos filmų! Nuo ketvirtadienio besistengdamas kiek įmanoma daugiau aprėpti nematytų filmų, šiame seanse vakar pirmą kartą girdėjau žiūrovų aplodismentus po seanso.

Išties, Scandinavijos šalių kino flagmanai (kartu su danais) norvegai nepaveda ir šį sykį. Ekrane – gyvenimiškų situacijų komedija. Ir kaip jos lygis pranoksta prieš tai matytą suomių, sakykim, to paties žanro „100 litrų aukso“. Lėkštos čia tos situacijos, filmas balansuoja ant beskonybės ribų.

Patyrusios norvegės režisierės Šarlotės Blom gi kuriozinės, juokinančios ar rimtesnės draminės filmo herojų būsenos ir veiksmai pateikti išties klasiškai!

Regime žavią muzikos mokytoją Vilmą. Turinčią keistumų, bet juos pranoksta svajoklės prigimtis. Iš aiškių užuominų suprantame, jog įpusėjusi ketvirtą dešimtį mergina suvokia tiksint biologiniam laikrodžiui, svajoja apie gyvenimo partnerį. Bet dar labiau ji bijo, atsieit, užterštoje gyvensenos terpėje tarpstančių specialių mikrobų, gadinančių sveikatą. Vienintelė bandanti suprasti Vilmos baimes šiek tiek vyresnė kolegė mokytoja Solvi, Vilmos dažnai atstumiama, kaip skatinanti „nukrypti nuo teisingos elgsenos“.

Netikėtai vieną dieną prie Vilmos butelio durų išdygsta du vyrai su dar netikėtesne žinia. Ji gerokai pakoreguos nusistovėjusią Vilmos kasdienybę, paskatins ją neįprastam veikimui. Charizmatiški personažai, puikus filmavimas ir muzikinis takelis, viso filmo eigoje nesubanalėjantis scenarijus, ir įtraukia ir linksmina žiūrovą. Pasakoti, kokie nuotykiai ištinka kukliąją Vilmą, būtų nuodėmė. Ją vargu ar išpirkčiau net besikreipdamas į vieną filmo veikėją, atsakingą už žmogaus dvasinį pasaulį.

Bet kodėl pavadinime trys vyrai? Neabejotinai, kad turimas omeny ne Vilmos tėvas, su kuriuo ji taip ir nesusitks, bet neraliuotas emigrantų šeimos paauglys, kurį mokyti muzikos jai taip nesiseka. Bet ar neapsisprendėlis, bevalis išdykėlis būtinai būna tik „nervus gadinantis“ vaikis, filmo kūrėjai taip pat taikliai parodo.

Labai rekomenduoju vilniečiams ir kauniečiams sureaguoti į likusį vienintelį seansą ir pamatyti filmą. Puiki nuotaika prieš miegą tikrai garantuota!

Seansai:

Vilma ir trys vyrai

[kertukas]

Sarah Miro Fischer „SESUTĖ“

(Programa „Kertant Europą“)

Jeigu tridešimtmetė ilgo metro debiutantė patenka į Scanoramos solidžiausių filmų programą, o ne į pirmųjų filmų festivalio konkursinę programą, reiškia kūrinys įtikina savąja kokybe. Iš tiesų „SESUTĖ“ – rimtas savo menine raiška, įtaigiu problemos atskleidimu, įspūdingu operatoriaus darbu.

O problema aktuali – kada intymus ryšys peržengia geranoriškumą ir tampa prievarta. Žinoma, jei panaudotas brutalumas, agresyvi jėga ir pan., klausimų nekyla. Bet kai veikia ne visai blaivus protas, o kai jis išblaivėja, imama galvoti „o kas čia įvyko?“ ir nutariama, kad vis tik būta nepageidaujamų veiksmų, atsiranda raudonosios linijos sąvoka.

Panašius pamąstymus stengiamasi atskleisti filme. Pagrindinės veikėjos Rose išgyvenimai, abejonės, svarstymai atskleidžiami filmuojant įtaigiai vaidinančią aktorę LAURĄ BALZER stambiais planais. Filmas pasižymi santūrumu, kameriškumu, lėtu įsibėgėjimu.

Įžanginė filmo dalis, kur tik grožimasi brolio ir sesers bendravimu, bet konkretaus veiksmo nėra, labai priminė jaunųjų lietuvių kino autorių stilistiką. Gal todėl buvo malonu žiūrėti, nors matei tik puikiai nufilmuotus kadrus. Bet tai buvo ir šauni įžanga į Rose patekimą į abejonių, klausimų jausminę būseną.

Mėgstantiems rimtą, nespėriai besivystančio veiksmo kiną, „SESUTĘ“ neabejotinai galima rekomenduoti.

Filmas atstovauja pirmąjį metuose vykstantį didžiojo kino festivalių penketuko, BERLYNO festivalio programą. Ji šiųmetėje Scanoramoje išsamiausiai atstovaujama. Nuolat girdisi Lietuvos kino apžvalgininkų priekaištų, jog Berlynarė gana vienoda, neįntriguojanti dėl filmų socialinio angažuotumo. Bet matau Scanoramoje, jog filmai iš didžiausios vokiečių kino fiestos Scanoramoje tik geri. Neprisimenu nei vieno, kėlusio abejones ar verta buvo žiūrėti. Tokia yra ir „SESUTĖ“. Kauniečiams ir klaipėdiečiams verta nepraleisti filmo…

Seansai:

Sesutė

[kertukas]

Quentinas Dupieux „NUTIKIMAS SU FORTEPIJONU“

(Programa „Kertant Europą“)

QUENTIN DUPIEUX per pastaruosius kokius 15-a metų tapo tikru abiejų didžiųjų Lietuvos kino festivalių favoritu, numylėtiniu. Beveik nebūna tiek „Scanoramos“, tiek „Kino pavasario“, kad programose nebūtų šio charizmatiško darbštuolio naujas(ų) filmas(ų). Matėme jo kino fantazijas apie pašėlusios padangos riedėjimą, gigantiškos musės dresavimą, keisčiausių ateivių invaziją, originaliausio teatro kritiko akciją, bandymus kalbinti patį Daaaali, pasigėrėtiną zomšinį švarką, atvykusių filmuotis aktorių santykių aiškinimąsi ir daug kitų.
Nevardiju filmų pavadinimų – užteks prisiminti siužetus ir kinomanų veidą nušvies šypsena.

Penkiasdešimtmetis savo filmų scenaristas, režisierius, operatorius ir montuotojas dar labai žinomas kaip muzikantas-didžėjus, populiarus peseudonimu Mr. Oizu

Dažniausiai jo filmai komiški, kuriuose pagrindinius herojus yra apėmusi kokia nors manija. Taip pat dažnai ta manija yra savotiškas išplitusių reiškinių visuomenėje atspindys. Nebevardysiu ankstesnių filmų siužetines temas, nes galima per daug išsiplėsti. Ir šio, naujausio, Quentino filmo tema atliepia aštrų visuomenėje reiškinį.

Keistai iškeltas į aukštumą fortepijonas krenta. Sraigtasparniu atskraidinama lūžusiu kaklu sutvirtintu įtvaru mergina. Iš vizualiai matomų traumų, jai dar lūžusi ir ranka. Matosi, kad mergina aikštinga Ją visokeriopai turi „apšokinėti“ tarnas. Vėliau jis bus pristatomas, kaip jaunosios damos asistentAS. O dama – keista. Dėl kaklo įtvaro visualiai „sustumpto kūno“, dėl kabių ant dantų švepluojanti, menkai teprasižiojanti, todėl vis atrodo, kad inkščia kalbėdama. Ir pilna, pilna kaprizų.

Prisipažinsiu, nepažinau, kad tą didybės manijos apsėstą panelę Magaly Moro vaidina Prancūzijos kino žvaigždė ADELE EXARCHOPOULOS – tiek sėkmingai graikiškos kilmės aktorė yra „užsislapstinusi“!

Ilgai nesugaišdami išsiaiškiname, kad stebime populiarumo višūnėje atsidūrusią jutiūberę, kuri galimai gali būti ir mūsų sampratoje influencerė. Mergina užsidirbusi milijonus. Kaip jai taip sekasi ir yra Quentino Dupje pajuokos tema. Nepasakosiu, kad nesumažinčiau žiūrovo nuostabos.

Bet ir tokiems sėkmės kūdikiams atsitinka bėdų. O rodomos interneto herojės Magaly Moro bėdos daugiau negu rimtos. Kuo toliau, tuo labiau filmas įgauna tempą, tapdamas netgi iš situacijų komedijos trileriu.

Tačiau filmas iki galo išlaiko komedijinį pradą, o Diupje pasirinktą temą – interneto žvaigždžių šaržavimą, pereinantį į parodijavimą. Magaly negali liautis užsiiminėti savo triukais, o jų mąstas turi vis sudėtingėti, vis daugiau rizikuoti jutiuberės sveikata ar net gyvybe. Tokie internetiniai dėsniai, atimantys iš savo veikėjų sveiką protą…

Filmas taikliai atskleidžia, kad interneto išaugintas ego nebesiderina su žmogiškumu. Reikia visko, pinigų, populiarumo, garbės vis daugiau ir daugiau… Tikra aktualija, ar ne?

Ir veikėjos baigtis tarsi logiška, atatinkanti interneto „poreikius“. Beprotišką siekį populiarumo Quentinas Dupiex atskleidžia paprastomis, bet itin paveikiomis kino priemonėmis. Vertėtų šią komediją pamatyti ne tik „neutraliems“ interneto vartotojams, bet ir vadinantiems save nuomonės formuotojams…

Ir visai nesidžiaugdamas paporinsiu, kad pirmas mano kaip žiūrovo praktikoje įvykis seanso metu, kai buvo reikalas daryti žiūrovui išorinį širdies masažą, ieškoti tarp žiūrovų mediko, kviesti greitąją pagalbą, savotiškai tiko prie pramcūzo režisūrinio stiliaus. Manau leistina taip pagalvoti, nes situacija su apalpusiu, laimei, baigėsi sėkmingai. Ko negalima pasakyti apie veikėjus ekrane…

Seansai:

Nutikimas su fortepijonu

[kertukas]

Vienu sakiniu apie filmus, kurių liko po vieną seansą Scanoramoje.

1. Shô Miyake „Kelionės ir dienos“

Japoniškai minimalistinis, lėtas ir toks gyvenimiškai asketiškas kinas. Žiūrėjimas – meditacija. Rytietiško kino mėgėjams vertėtų nepraleisti. Seansas: Kelionės ir dienos

2. Zuzana Kirchnerová-Špidlová „KARAVANAS“

Debiutinis filmas, atrinktas į Kanų kino festivalio 2Ypatingo žvilgsnio“ programą. Tai Čekijai pavyksta nedažnai. Sakyčiau, filmas ne tiek koncentruojasi į nuotykius čekų trijulei blaškantis vasarą su kemperiu po Italiją, kiek į motinos atsidavimą, kančią ir rūpesčius prižiūrint maždaug 15-16 metų sūnų. Atrodytų, kokia bėda yra, kai neįgalus paauglys turi judėjimo negalią, bet filmas įtaigiai atskleidžia, kokios problemos kyla, kai negalia pasireiškia įsiūčio priepuoliais.
Pradžioje kiek vangokai atrodantis filmas scenarijaus prasme, vėliau tikrai įtraukia. Žavi natūralistinė vaidybe be jokio glamūro.
Seansas: Karavanas

3. Paul Andrew Williams „LAUMŽIRGIS“

Neabejotinai vienas iš geriausių šiūmetės Scanoramos filmų! Tokį įspūdį mažai paneigia kiek „nešvarus“ loginio išbaigtumo atžvilgiu finalo scenarijus. Sakyčiau kiek per mažai atskleista aktyviosios herojės praeitis ir neužtikrintai parodyta dabartis. Kad moteris neturi ir neieško darbo, neįtikina…
Bet, patikėkite, tai smulkmenos. Solidus britiškas kinas su žinomąja veterane BRENDA BLETHYN, kurios sąskaitoje 90 vaidmenų kine.
Seansas: Laumžirgis

4. Ben Wheatley „MASĖ“

Žinoma, malonu vėl regėti ekrane aktorių SAM RILEY. Tik filme „SALOS“ susitikimas su juo kur kas žavesnis. Toks įspūdis, jog „MASĖS“ forma, eksperimentiškumas, blatnumas stipriai nusileidžia filmo turiniui…

Seansas: Masė

[kertukas]

RaduJude „DRAKULA“

(Programa „NAKTINĖS BŪTYBĖS“)

Nekantrauju pristatyti labiausiai chuliganišką ne tik šios Scanoramos, bet gal ir visų Lietuvoje vykusių kino festivalių filmą!
Šis kino pasakojimas apie airių rašytojo Bramo Stokerio sukurtą literatūrinį personažą grafą DRACULA, vampyrą iš Transilvanijos, pasižymintį antgamtinėmis galiomis naktį. Filmas man paliko neišdildomą įspūdį! Tačiau o, stebukle!, – įspūdis neišdildomas, o rekomenduoti pamatyti niekam iš pažįstamų negalima. Didžiulė tikimybė, jog pabėgę iš vidurio seanso, jie daugiau nebesisveikintų susitikus, niekada nesivadovautų mano patarimais ar net dar blogiau elgtųsi! Toks jau tas vieno iš garsiausių Rumunijos kino metro RADU JUDE (reikia tarti Džude) legendinio grafo sukurtas įvaizdis. Tiksliau, dešimtys įvaizdžių pateikiamų žiūrovui per beveik 3 valandas.

Ir taip pradedu vieno iš intelektualiausių Europoje kino autorių filmo pristatymą?! Kalbantis su Radu, jis visada įterps kokio nors filosofo citatą, nes yra labai apsiskaitęs. Iki šiol jautėsi, kad jis linkęs kalbėti savo filmuose itin aštriai apie šiuolaikinę visuomenę, ar Rumunijos istorijos peripetijas. Tačiau rodėsi, kad apsiriboja tik šokiruojančiais filmų pavadinimais, pvz. „Man nusispjauti, jei įeisime į istoriją kaip barbarai“, „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, „Nesekmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ ir kt.
Pats scenaristas ir režisierius aiškina, kad sunkiai gaudamas pažadus finansuoti jo naują filmą, nusivylęs rėmėjais, jis tarstelėjo – „gal jums Drakulą sukurti“?! Ir pamatė, kaip nušvito prodiuserių akys – taip, jie norėtų Drakulos…

Aš pats turiu kitą įvykių versiją. Radu Jude kilęs iš Transilvanijos ir jam turėtų būti įgrysę tuntai turistų, besiveržiančių aplankyti grafo tėviškės. Panašiai, kaip barseloniečiai žiūri į užtvėrusius praėjimus atvykėlius žiopsančius į Gaudi Katedrą Sagrada Familia. Be to, kino autorių galėjo nuvilti entuziazmas maždaug 2003 metais, kai buvo pareikšta, jog Transilvanijoje atsidarys globalus pramogų „DRAKULOS PARKAS“. 13 tūkst rumunų įsigyjo būsimo parko akcijų. Ir visi liko apgauti, be investuotų pinigų – Parkas neatsirado…

Ir kuris bebūtų teisingesnis variantas, talentingasis kino kūrėjas, matyt, mintyse visiems tarė – „ŠEKIT! …“.

„DRAKULOJE“ gausybė visokio vaizdinio šiukšlyno – nuo rumuniškų dešrelių reklamų ir turto privatizavimo schemų iki „TikTok“ vaizdo įrašų ir pornografinių svetainių šlamšto. Tarp eklektiško siužetų ir šalutinių siužetų kratinio išsiskiria liūdnai pasibaigusi pasaka apie įsimylėjusią merginą ir vairuotoją, apsišaukėlį vampyrą religingoje parapijoje, amerikonų turistų lakstymą naktiniu miesto senamiesčiu su nuaštrintais pagaliais kad nudobtų besislapstantį Drakulą, robotizuotą kraujasiurbį Tik Tok svetainėje. Ir žinoma, iš koto verčiantį didžiulio kukuruzų lauko derlių. Čia nederliaus metu valstietį aplanko Jėzus Kristus ir Šv. Petras. Į palinkėjimą sėkmės, valstietis atšauna – „by … aš išauginsiu“ (čia neturima minty mūsų kaimyninė šalis). Į tai Jėzus atsako – gerai, išaugink by…ius. Kaip Jėzus palinkėjo, taip, žinoma, ir atsitinka. Kukuruzai gerai uždera, tik vietoje burbuolių – vien by… Didžiulį nusivylimą valstiečiui greitai pakeis tikras populiarumas…

Taigi, Drakulos mitas pateikiamas pačiu kičiškiausiu ir karikatūriškiausiu būdu! Didžioji regimo šlamšto dalis sukurta dirbtinio intelekto ir tarsi sako prodiuseriams ir investuotojams – sukūriau žudiko modelį su daugybe nuogumo, sekso, smurto, kompiuterinių žaidimų, kraujo, pokštų ir juokelių. Ar jūs ne to pageidavote?

Filme daug kinematografinių citatų ir savotiškai taiklių įžvalgų. Pvz., vienas amerikietis pareiškia performanso turistams kūrėjams – ar negalima sumažinti keliais doleriais, kaip sakė SERGIO LEONE? Kinomano veidą šis pageidavimas nušvies palaiminga šypena… Taip pat pagalvoti verčia kompiuterinio žaidimo leidybos fabrikėlio cechas, kuriame susodinti rumunai žaidžia tą žaidimą, kad turtingiems vakariečiams parduotų jau patekusį į antrą lygį jo variantą…

Galima užskaityti kaip vertingą intarpą, kai muziejaus darbuotoja atskleidžia turistams ir žiūrovams grafo Drakulos istoriją. Pagilini savo žinias…

Pateiksiu pačio RADU JUDE paaiškinimus:

„Pats filmas ir yra Drakula. Nes jis išsiurbė kraują iš visko, kas jį supo. Tai nėra pasakojimas apie Drakulą – pats filmas yra Drakula.

Man atrodo, kad filmas veikiau yra duoklė pasakojimo menui, taip pat prastiems siužetams, žemo lygio filmams, scenoms, kurios nelaikomos aukštąja ar rimtąja kultūra. Tai žaidimas su rinkos lūkesčiais – seksu, veiksmo žanru, vampyrais, – bet kartu bandymas pasiūlyti kitokias šių elementų interpretacijas.

Kalbant apie dirbtinį intelektą, visų pirma tai buvo būtinybė. Biudžetas buvo labai ribotas, tad siekėme gamybos iššūkį paversti meniniu sprendimu.Turėjau iš esmės tik pusę filmavimui planuoto biudžeto. Todėl pasitelkiau visas įmanomas priemones: DI, filmavimą su „iPhone“ ir kt. Tai primena pirmuosius siaubo kino pionierius, tokius kaip ED WOOD. Ir aš sąmoningai pasirinkau „prastą“ vaizdo kokybę, nes joje slypi tam tikra poetinė jėga. Suprantu, kad, jei žiūrovas neturi tokio paties intereso kaip aš, šis filmas jam gali visiškai nieko nereikšti. Mane visada traukė istorinis avangardas, kuriame slypi žaidimas su kvailumu, su absurdiškais dalykais. Mane intriguoja prastas kinas, „blogasis menas“ ir galimybė jį švęsti.

Ir žinau, bus žmonių, kurie sakys: kas tas kvailys, sukūręs tokį kvailą filmą ir dar siekiantis būti aukštinamas? Tai šio filmo rizika, kurią prisiimu su malonumu.“
Seansai:

Drakula