Santiago Mitre „15 BŪDŲ UŽMUŠTI KAIMYNĄ“ (Petite fleur)

Kino teatrų repertuare iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ atkeliavusį filmą laikau geru ir nusipelniusiu dėmesio. Iš karto pradedu nuo kategoriškos konstatacijos, nes, neabejoju, dauguma pamačiusių filmą išeis iš salės pakėlę antakius – „ir ką mes čia žiūrėjome?“.

Taip, filmas esmingai keistas. Prasidėjęs nuo jaunos poros, argentiniečio dailininko ir prancūzės, žurnalistės bendro gyvenimo ir buities vaizdavimo atsikėlus jiems iš Argentinos į mažą miestą Prancūzijoje, po vyro Žose susitikimo su šarmingu kaimynu, filmas įgauna labai jau santykinį, perkeltinį reginį, pereinantį iš realybės į vaizduotės sritį. Čia jau bus nuomonių išsiskyrimas – kam smagu žiūrėti, kam – nelogiška. Tačiau autoriai čia pat ir atsako skeptikams per atsiradusį poros gyvenime keistos darbo sistemos psichologo teiginius. Vienas iš daugelio jo gyvenimo filosofijos ar šeimyninės santykių psichologijos papostringavimų filme yra: „jei logikos nėra – tai ir yra logika!“ Tikriausiai galime pritarti ir Žosė žmonai Lucie, kad rutina šeimoje yra geriau nei visiška betvarkė…

Ne be reikalo pristatydamas filmą nurodau prancūzišką jo pavadinimą. Apsidrausdami nuo kritikos iš neigiančių filmą žiūrovų, platintojai tiesmukai „perdirbo“ filmo pavadinimą „MAŽOJI GĖLELĖ“ į pritaikytiną filmo veiksmui „15 būdų užmušti kaimyną“. Laikau tai nepagarba tam, ką autoriai norėjo įdėti į filmą ir priminti kitos kartos žiūrovui. „Mažoji gėlelė“ – tai nemirtingai genialus muzikinis paminklas. Instrumentinis, o vėliau ir vokalinis kūrinys, skambantis bent 10 kartų filme, kai Žosė, atsieit, žudo kaimyną. Kūrinys, kurio pirmam taktui suskambus, kaimynas įpuola į ekstazę.

Pasidomėjau – kūrinio autorius dar XIX a. gimęs ir 1959 m miręs N.Orleano epochos džiazo klarnetininkas ir saksofonininkas Sydney Bechet. Kadangi jis pirmasis pasaulyje įdiegė soprano saksofoną į diksilendą, yra vadinamas šio instrumento tėvu. Jį gerbė ir kartu muzikavo Lui Armstrongas, Duke Ellingtonas. 1950-1954 m. jis gyveno Paryžiuje ir sukūrė tą savo nemirtingą melodiją „Mažoji gėlelė“. Bendros Prancūzų, Argentinos, Belgijos ir Ispanijos gamybos šiame filme tarsi atiduodama pagarba, primenant šią melodiją. Ir kadangi tas filmo keistumas vyksta tik skambant „Mažajai gėlelei“, kišti nagus prie šio pavadinimo, galvoju, nederėjo. Tiesa, kino teatrų filmo pristatyme parašoma žiūrovui, koks lėto fokstroto, skambančio iš ekrano, pavadinimas…

Negalima baigti aprašo, nepaminėjus, jog keturiasdešimtmetis argentinietis kino režisierius Santiago Mitre šiais metais turi neįtikėtiną sėkmę. Jo taip pat praėjusių metų filmas „Argentina 1985“, laimėjo Auksinį gaublį kaip geriausias ne anglų kalba sukurtas filmas, taip pat nominuotas toje pačioje kategorijoje BAFTA ir Oskaro apdovanojimams. O šis filmas visiškai kitoks nei „Petite fleur“ – labai tradicinės, netgi senamadiškos konstrukcijos, tačiau didžiai įdomus realių įvykių pasakojimas apie itin svarbų Argentinos naujųjų laikų istorijos faktą. Palinkėkime Santiagui sėkmės!