prasideda tradicinis prancūzų kino festivalis „ŽIEMOS EKRANAI“, kuris yra tarsi apšilimas prieš grandiozinį „Kino pavasarį“ kovo mėn.
Prancūzų kinas yra nelygus. Ir tai atsispindėdavo ankstesniuose „Žiemos ekranuose“. Tačiau šiemet rengėjų teiginys, kad jie kartu su Prancūzijos ambasados darbuotojais aiškinosi, kokie filmai buvo populiariausi jų sukūrimo šalyje ir pristato juos mums, nėra iš piršto laužta reklama. Pamačius net 80% festivalio repertuaro, galiu tvirtai teigti, kad neradau filmo dėl kurio būtų gaištamas brangus laikas. Visi yra stipriai skirtingi ir visi – verti dėmesio! Pasistengiau surašyti eiliškumą pagal mano įspūdžio stiprumą
Faktas, jog pirmu numeriu įrašytas naujas DOMINIK MOLL filmas, man jau iškart sufleruoja, jog šiemet „Žiemos ekranai“ pavyko!
Dominik Moll „Dvyliktos naktis“
Taip, pernai šešiasdešimtmetį atšventęs Dominikas mano bene mėgstamiausias prancūzų kino autorius. Jis nepriklauso tai 2-3 prancūzų režisierių grupei, kurie skina Auksines palmės šakeles ar pretenduoja į Oskarą. Didžiausias jo pasiekimas – prancūzų pagrindinis apdovanojimas Cezaris 2001 metais už geriausią režisūrą (filmas „Haris, draugas linkintis jums gero“). Pamatęs filmą, iškart įsimylėjau Mollio supratimą, koks filmas turi būti geras. Po Hario, antro savo filmo, režisierius ir scenaristas sukūrė tik dar 5 filmus (žinomiausias iš jų „Linkėjimai iš Marso planetos (2016), rodytas iš k/t ir per TV), iš kurių bent 4 mačiau. Ir visi jie žiūrėjosi kaip profesionalūs ir labai intriguojantys.
„Dvyliktos naktis“ – tikrų tikriausias detektyvas. Tačiau ir neįprastas – kad filmo pabaigoje galime ir neišvysti tradicinio „šekit, štai jums žmogžudys“, sufleruoja pradinis filmo komentaras: per metus Prancūzijoje įvykdoma apie 800 žmogžudysčių. 20 % jų – neišaiškinama. Kadangi po košmariško būdo žmogžudystės (nesibaiminkite, kinematografininkai negąsdins kraujo klanais) stebime kriminalinių nusikaltimų skyriaus darbą, rodomą gana dokumentine maniera ir po filmo užsiduodame klausimą, kiek tikra visa tai, pateiksiu pačio režisieriaus gruodžio mėn. interviu pasakytą paaiškinimą. Scenarijų jie su ŽILIU MARŠANDU (jis atvyksta į „Žiemos ekranus“ ir galėsite patys paklausinėti) rašė pagal Paulinos Guena knygą „18.3 – metai kriminalinės paieškos tarnyboje“, iš kurios 500 puslapių panaudojo gal 30. Filme veiksmas vyksta Grenoblyje, nors Paulina betarpiškai stebėjo Versalio šios tarnybos darbą.
Ekrane dviejų tyrėjų grandis, susidedanti iš jaunesniojo vadovaujančio Jochano ir vyresnio amžiumi Marso. Jei naujos kartos Erkiulis Puaro, Johanas, visas atsiduoda darbui, nes neturi šeimos, o stresą stengiasi palikti mindamas dviratį treke, tai Marso yra paniręs ir į šeimyninę problemą. Žiūrovas bus su jais, „sirgs“, kad brutalusis žudikas būtų išaiškintas ir gautų pagal nuopelnus. Filmas įgys ne vieną posūkį, rodysis, kad žudikui „hana“. Tačiau…
Labai rekomenduoju nepraleisti. Nors turiu įtarimą, kad po „Žiemos ekranų“ filmas atsiras ir kai kuriuose kino teatruose, dėl ko festivalio metu jis nerodomas Kaune, geriau nerizikuoti ir stengtis pamatyti jį dabar.
Seansai Vilniuje
Sausio 27 d. | 19.00 | Skalvija |
Sausio 28 d. | 20.30 | Senamiesčio „Pasaka“, Mažoji salė |
Vasario 1 d. | 20.30 | Paupio „Pasaka“ |
„Šeštasis vaikas“ rež. Léopold Legrand
Siužetas vystomas „netempiant gumos“. Jis tvirtai „stovi ant žemės“, t.y. tai, ką matome ekrane, labai įtikėtina, ir labai galėjo būti realybėje. Todėl įdomu, nors filmo įžanginėje dalyje atrodo, jog jis per daug nuspėjamas. Ypač kai žinai filmo pavadinimą. Bet toks įspūdis apgaulingas, kai įvykiai vystosi priekin… Tikrai sujaudina. Kai suaugusieji sprendžia vaikų, negalinčių turėti savo nuomonę, likimą, visada jautru. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia…
Itin natūrali, neperspausta vaidyba. Matome tikrus žmones. Retai kada tokie sėkmingi būna ilgo metro debiutai!
Įsimintina dviejų advokatų šeimoje diskusijos citata, kai vienas pasako:
– Advokatas, kuris kalba apie moralę. 
Trumpai, nes tokius filmus reikia žiūrėti, o ne kalbėti apie juos…
Seansai Vilniuje
Sausio 29 d. | 15.00 | Senamiesčio „Pasaka“, Mažoji salė |
Sausio 31 d. | 18.00 | Paupio „Pasaka“ |
Seansai Kaune
Sausio 28 d. | 15.30 | Romuva, Kamerinė salė |
„Blogio šaknys“, rež. Sebastien Marnier
Prancūzijos-Kanados filmo tik rugsėjyje įvyko pasaulinė premjera Venecijos kino festivalyje. Nors svatbiausių laurų jis nenuskynė, bet kritikai ėmė lyginti filmą su garsiu Holivudo filmu „Ištraukti peiliai“, kurio mažiau vykusį tęsinį gruodžio mėn. pristatė „Netfliksas“. Toks lyginimas jau savaime yra rodiklis…
Simpatiška mergina, prisistatanti Stefanos vardu, suranda savo senyvą tėvą, kuris jos susilaukė kadaise su meiluže. Pakviesta į tėvo namus, Stefanos patenka į tikrus rūmus, kur tvyro manieringumas, kičinis daiktų perkrovimas. Greitai mergina supranta, jog pateko pas neeilinius turčius, kur žmona, dukra, anūkė ir tarnaitė neslepiančiai nusistatę prieš jos tėvą. Nors ne naujiena, bet šįkart trumpam taikliai ekranas dalijamas į 5 dalis, kur rodomi atskirai kiekvieno rūmų gyventojo reakcija. Vargšė Stefanos patenka tarp kūjo ir priekalo, nes moterys akivaizdžiai trokšta ligoto vyro turto ir yra įsitikinusios, jog to paties nori ir nelauktai atsiradusi suaugusi duktė. Šalia neaiškumų dėl visų veikėjų interesų, dar tamsesnė migla yra persikėlimas į Stefanos gyvenamą erdvę – kažkodėl ji išprašoma iš buto, kažkodėl vyksta jos aistringas lesbietiškas romanas… už kalėjimo sienų.
Tačiau žiūrime ne Aghata Christie kūrinio ekranizaciją – gana greitai, rodytųsi, visi neaiškumai atskleidžiami netgi ir vėl skoningai ekraną dalinant į 2 dalis. Bet… tuo nesibaigia reikalai. Antra filmo pusė dar dinamiškesnė, dar įtemptesnė žiūrovui, net jei ir išsiaiškinus, kas yra Stefanos, netaps aiškesnė filmo baigtis…
Puikus scenarijus kelią tik vieną logikos abejojimą paskutines 15 sekundžių – argi policija neturėjo skambinti anksčiau? Pagrindinei herojei būtų laimingai pasibaigę…
Seansai Vilniuje
Sausio 28 d. | 18.00 | Senamiesčio „Pasaka“, Didžioji salė |
Sausio 30 d. | 15.00 | Skalvija |
Vasario 2 d. | 20.30 | Paupio „Pasaka“ |
Emmanuel Mouret „Trumpo romano kronikos“
Taiklus pasirinkimas festivalio atidarymui! Labai prancūziškas filmas!
Dažnai besifilmuojančių šiuolaikiniame prancūzų kine aktoriaus Vincent Macaigne įkūnijamas personažas Simonas akimirksniu pamilsta aktorės Sandrine Kiberlain vaidinamą Šarlotę. Būsimasis meilužis smulkiai pasakoja apie savo šeimą, po truputį paaiškėja, kad ir Šarlotė ne vieniša – turi 3 vaikus. Kaip žinia, įsimylėjeliams tas ne kliūtis santykiams, o ypač jei jie prancūzai. Greitai įsitikiname, kad Simonas ne tiek skuba patirti fizinį artumą, kiek mėgsta savianaliziškai dalykiškai pliurpti. Apsidžiaugi supratęs, kad matai vieno iš Prancūzijos kino „Naujosios bangos“tėvo ERIC ROHMER stiliaus filmą. Labai miela sekti tolimesnę meilužių santykių raidą. Finalas ne tradicinis, prancūziškas…
Seansai Vilniuje
Sausio 28 d. | 18.10 | Skalvija |
Vasario 2 d. | 18.00 | Senamiesčio „Pasaka“, Didžioji salė |
Santiago Mitre „15 būdų užmušti kaimyną“ („Petite fleur“)
Laikau, kad filmas geras ir nusipelnęs dėmesio. Iš karto pradedu nuo kategoriškos konstatacijos, nes, neabejoju, dauguma pamačiusių filmą išeis iš salės pakėlę antakius – „ir ką mes čia žiūrėjome?“. Taip filmas esmingai keistas. Prasidėjęs nuo jaunos poros, argentiniečio dailininko ir prancūzės, manau, žurnalistės bendro gyvenimo ir buities vaizdavimu atsikėlus jiems iš Argentinos į mažą miestą Prancūzijoje, po vyro Žose susitikimo su šarmingu kaimynu, filmas įgauna labai jau santykinį, perkeltinį reginį, pereinantį iš realybės į vaizduotės sritį. Čia jau bus nuomonių išsiskyrimas – kam smagu žiūrėti, kam – nelogiška. Tačiau autoriai čia pat ir atsako skeptikams per atsiradusį poros gyvenime keistos darbo sistemos psichologo teiginius. Vienas iš daugelio jo gyvenimo filosofijos ar šeimyninės santykių psichologijos papostringavimų filme yra: „jei logikos nėra – tai ir yra logika!“ Tikriausiai galime pritarti ir Žosė žmonai Lucie, kad rutina šeimoje yra geriau nei visiška betvarkė…
Ne be reikalo pristatydamas filmą išryškinu prancūzišką jo pavadinimą. Apsidrausdami nuo kritikos iš neigiančių filmą žiūrovų, festivalio organizatoriai tiesmukai „perdirbo“ filmo pavadinimą „MAŽOJI GĖLELĖ“ į pritaikytiną filmo veiksmui „15 būdų užmušti kaimyną“. Laikau tai nepagarba tam, ką autoriai norėjo įdėti į filmą, priminti kitos kartos žiūrovui. „Mažoji gėlelė“ – tai nemirtingai genialus muzikinis paminklas. Instrumentinis, o vėliau ir vokalinis kūrinys, skambantis bent 10 kartų filme, kai Žosė atsieit žudo kaimyną. Kūrinys, kurio pirmam taktui suskambus, kaimynas įpuola į ekstazę.
Pasidomėjau – kūrinio autorius dar XIX a. gimęs ir 1959 m miręs N.Orleano epochos džiazo klarnetininkas ir saksofonininkas Sydney Bechet. Kadangi jis pirmasis pasaulyje įdiegė soprano saksofoną į diksilendą, yra vadinamas šio instrumento tėvu. Jį gerbė ir kartu muzikavo Lui Armstrongas, Duke Ellingtonas. 1950-1954 m. jis gyveno Paryžiuje ir sukūrė tą savo nemirtingą melodiją „Mažoji gėlelė“. Bendros Prancūzų, Argentinos, Belgijos ir Ispanijos gamybos šiame filme tarsi atiduodama pagarba, primenama ši melodija. Ir kadangi tas filmo keistumas vyksta tik skambant „Mažajai gėlelei“, kišti nagus prie šio pavadinimo jokiu būdu nederėjo. Tiesa, programos sudarytojai parašo žiūrovui, koks lėto fokstroto, skambančio iš ekrano, pavadinimas…
Negalima baigti aprašo, nepaminėjus, jog keturiasdešimtmetis argentinietis kino režisierius Santiago Mitre šiais metais turi neįtikėtiną sėkmę. Jo taip pat praėjusių metų filmas „Argentina 1985 “, laimėjo Auksinį gaublį kaip geriausias ne anglų kalba sukurtas filmas, taip pat nominuotas toje pačioje kategorijoje BAFTA ir Oskaro apdovanojimams. O filmas visiškai kitoks nei „Petite fleur“ – labai tradicinės, netgi senamadiškos konstrukcijos, tačiau didžiai įdomus realių įvykių pasakojimas apie itin svarbų Argentinos naujųjų laikų istorijos faktą. Palinkėkime Santiagui sėkmės!
Seansai Vilniuje
Sausio 27 d. | 20.30 | Paupio „Pasaka“ |
Sausio 29 d. | 17.30 | Paupio „Pasaka“ |
Vasario 1 d. | 18.15 | Senamiesčio „Pasaka“, Mažoji salė |
„Gardumynas“ , rež. Eric Besnard
Filmas prasideda teze ekrane, kad XVIII a. kulinariniai pasiekimai buvo skirti išrinktųjų kovai su nuoboduliu. Prasčiokams užtenka tik privalgyti. Toks reiškinys kaip restoranai tais laikais nebuvo „išrasti“.
Tai ir stebime spėjusio pagarsėti išskirtiniais sugebėjimais virtuvėje Pjero Monserono tarnystę Šanforo hercogui. Lyg puikiai vykę didikų pietūs dėl aukščiau minėto nuobodulio baigiasi tyčiojimosi ir ambicingam virėjų šefui tenka keltis į vienkemį, kur jis gyveną praradęs ir mažiausią norą toliau verstis virėjo amatu. Ramybę Monseronui sudrums netikėtai išdygusi moteris, privertusi jį grįžti į virtuvę ir mokyti ją amato. Filmas ir tvarkingai ir įdomiai vysto tą savo istoriją, kuri skirta aiškiam tikslui – atskleisti kaip senovėje atsirado restoranai.
Kad tas būtų atskleista, filme supinama tikra intrigų pynė. Jų išpynimas „Gardumyne“ tikrai įdomiai parodytas. Neatsibosta! Ir svarbiausia – skaniai pasmaguriauti. O jei jau taip – kurgi be jausmų ir aistrų!
Seansai Vilniuje
Sausio 31 d. | 18.00 | Senamiesčio „Pasaka“, Didžioji salė | Po seanso vyks susitikimas ir diskusija su gastronomijos istoriku Patrick Rambourg
Vasario 2 d. | 18.00 | Paupio „Pasaka“ | Po seanso vyks susitikimas ir diskusija su gastronomijos istoriku Patrick Rambourg
Seansai Kaune
Sausio 29 d. | 18.00 | Romuva, Kamerinė salė |
Prisiminimų dėžutė Rež. Khalil Joreige, Joana Hadjithomas
Kadangi filmas apie prisiminimus, tai kaip ir nėra aiškaus veiksmo. Nusikeliame į Beirutą, karo Libane laikais. Stebime arabų pasaulį vienos šeimos akimis. Tų laikų liudininkės, dienoraščių rašytojos Majos dukra tol nenurims aiškindamasi mamos ir močiutės gyvenimo tarpsnį tėvynėje, kol iš Monrealio jos su mama nenuvyks į dabartinį Beirutą. Baigiasi pasakojimas gražiai, giminės ir pažįstami laimingi vėl susitikę.
Šiltas, solidus, be didelių ambicijų kinas.
Seansai Vilniuje
Sausio 27 d. | 18.15 | Senamiesčio „Pasaka“, Mažoji salė |
Sausio 30 d. | 18.00 | Paupio „Pasaka“ |
Vasario 1 d. | 18.20 | Skalvija |
Kaune, vasario 3 d. 20.20 val. ROMUVA
„Gyvenimas tarsi šokis“, rež. Cedric Clapisch
Filmo režisierius yra žinomas tarp kino gurmanų. 2002 m. parodytas jo „Europudingas“ ir 2013 m. „Europudingas-2“ savotiškai tapo kultiniais tarp studentiško amžiaus „Kino pavasario“ žiūrovų. Jaunimo vakarėliai, kuriuose filmo bendraamžiai veikėjai aiškinasi savo gyvenimo prasmes šioje Žemėje, tarpusavio santykius, išsako lūkesčius dėl ateities labai buvo artimi jaunam žiūrovui. Kitos kartos atstovams įdomu buvo mažiau, bet Cedrico Clapidcho meistrystės neišėjo paneigti. Dabar jau sulaukęs 60-ies, pasirodo kino kūrėjas ir toliau gvildena jaunimo egzistencines problemas.
Pirmos kelios filmo minutės tiesiog pakeri grožiu! Uždėjus mėlyną filtrą kamera seka paskui Paryžiaus operos teatro baleto trupę scenoje ir užkulisuose, o baleto „Bajedere“ trumputės ištraukos – tikras grožio etalonas! Deja, žiūrime kiną ir primabalerinai šio grožio metu įvyksta porą stresinių situacijų, keičiančių jos gyvenimą.
Taip filmas pereina į kur kas buitiškesnį lygmenį. Likimo pastūmėta 26 metų balerina Eliza ima aiškintis savo gyvenimo kelio pasirinkimo prasmin gumą, peržvelgia savo gyvenimą įnykdama į prisiminimus, ryškina savo santykius su tėvu (žinomas aktorius Denis Podalydes), dviem seserimis. Ir šie siužetai ir iškarto suprantamas susidūrimas su šiuolaikiniu šokiu, tapsiančiu reikšmingu balerinos tolimesniai karjerai, deja, sakyčiai, gana nuspėjami. Elizai vis sužinant naujų jau „gyvenimo tiesų“ galima filme įžvelgti ir didaktikos gaidelių. Neįmanoma nepastebėti, kad tikra žavi pagrindinė filmo herojė, gyvenime Paryžiaus operos primabalerina Marion Barbeu šokyje yra kiek stipresnė nei dramos vaidyboje. Netgi, sakyčiau, garsios Izraelio šiuolaikinio šokių Hofesh Shekter trupė, kurios vadovas filme vaidina pats save, pasirodymai nėra tokie įspūdingi, kaip šio meno kino kadrai, pasiekiantys mus Holivudo filmuose.
Tam tikra kritikos dozė iš mano pusės yra subjektyvi ir kitiems balerinos gyvenimo posūkiai filme gali būti labai sujaudinantys ir artimi.
Seansai Vilniuje
Sausio 29 d. | 18.00 | Senamiesčio „Pasaka“, Didžioji salė |
Vasario 2 d. | 18.20 | Skalvija |
Seansai Kaune
Sausio 27 d. | 18.00 | Romuva, Didžioji salė |
Apie klasikinį seną filmą „Galiorkos vaikai“ nerašysiu, nes yra jį pristatantis didelis tekstas: