Poavarine depresija?
Prisigyvenau… O gal prisivairavau? Jau senokai buvo ta avariuke (kaltininke ne as), vairuoti pati nebijau, bet siaubingai sunku buti keleiviu. Pavargstu labiau nei vairuotojas: ir stabdau, ir kelio zenklus tikrinu, ir sedziu isitempusi… Vis vaidenasi, kad masina nesustos arba kitos masinos musu nemato ir tuoj taranuos arba vel rez i gala… Vaziuoti visuomeniniu transportu labai nepatogu ( or ir kvaila butu: juk dirbam kartu), paciai visuomet vairuoti ne isietis, nes svelniai tariant musu vairavimo stilius nesutampa… Geri kazkokius raminamuosius ryte, per pietus ir po darbo? Kazin ar iseitis?
o tu isivaizduok, kad pati vairuoji ir atsipalaiduok
Nezinau, kiek tai imanoma. Bo pati nevairuoju 
Matai Emar, kai pati vairuoju, tai ir zinau, ar vairuotojas mate kokia masinuke, ar jau paspaude stabdzio pedala ir t.t… Be to nelieka laiko baimei…
niekur nedingsi-deje-…
pati zinau-kai negali pabengti nuo blogu minsciu-jausmu-kuriuos isgyvenai…
kai mane buvo apiplese,-nuo to laiko paniskai bijau viena vakare kur iseiti,ypac bijau kai kas uz nugaros bega…taip ir prisimenu ta artejanti begima prie manes…
bet kazkaip stengiesi negalvoti…-nors tai labai retai pavyksta…
galbut -tai naturalus baimes jausmas…
Savo gyvenyme esu negyvai sukales dvi masinas. Po pirmu avariju jauciausi nekaip 
Palaipsniui praeina visiskai, be jokiu paildomu raminimosi priemoniu. Na, tiesa, as nemazai vazineju ir ne keleivio vietoj. Siuo metu ziuriu i masina kaip i gelezi, tik butinai seguosi dirzus ir siaip vertinu saugu vaziavima. Svarbu, kad zmones sveiki.
ir, akivaizdu, ne paskutines… 
saugaus, mat vairavimo salininkas 
2 STIKLE: 
a tu susirask koki idomu uzsiemima, pvz., apziurineti vyrukus pakeliui, ir nejausi tu nespaudziamu stabdziu 
Pati avarija tai dar nieko, baisiau, jei kitas vairuotojas yra 
ir gauni tokių išsireiškimų, kad net šlykštu. Neseniai neišsitilpau gatvėj su tokiu gražuoliu ir susidaužėm veidrodėliais, tai gavau tokių velnių, kad dabar net važiuot nenoriu, o prasilenkiant su kita mašina net silpna darosi. O liko sveikos abi mašinos ir tik mano veidrodėlis įskilo. Kalti buvom abu, nes aš lindau, kur nereikėjo, o jis turėjo vietos ir nepasitraukė.
Mezgimas nebepadeda, o graziu vyruku nematau… Vakar man Stiklinas sako, o kokia grazi vaivorykste, tai net pasiurpau: jis vairuodams mato, o as budame keleive neturiu laiko tokiems dalykams… Va tada ir supratau, kad reikia kazka daryti…
Tilia, kaltininkas, tai yra vairuotojas sububines mano masiniuka, buvo labai korektiskas, nesibare, nesikeike, tik paklause, ar mes likom sveikos. Zmogus pats labai issigando, kad musu nepastebejo…
Manau, kad tik laikas gali padėti įveikti panašią baimę… man prireikė pusės metų… o vėliau galbūt pamiršau… o galbūt ir smegenys pačios pradėjo ignoruoti avariją… tačiau baimė dingo pati kaip ir buvo mane apėmusi… galbūt verta apie tai pasikalbėti su vyru, su draugais… išsipasakoti, nutarti, kad mes nesame apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų… tačiau vistiek laikausi nuomonės, kad tik laikas užtušuoja nemalonius prisiminimus… neleisk baimei tavęs nugalėti… o tu pati nugalėk ją 
…
Nežinau, nei ką patarti, kai pati nesu to patyrusi Bet galbūt tau padėtų spaudos skaitymas važiuojant - akims aišku nesveika, bet padeda pabėgti nuo įkyrių minčių
Jeigu kur važiuoju toliau - tai mezgu, bet šitas užsiėmimas netinkamas, kai važiuoji miesto gatvėmis :v
Tai tokie mano patarimai, bet manau, kad viskas turėtų su laiku pasimiršti ir nerimas dings
Būna ir blogiau. Tarkim, kai žmogus po avarijos bijo vairuot. Todėl Vokietijos policija stengiasi avariją patyrusį vairuotoją sodint už vairo, kol dar pošokinė situacija. Dažnas, praėjus šokui, jau bijo vėl sėst už vairo.
Stikle, o Tu rask kitą užsiėmimą, vietoj dugno mindymo , - pvz., žiūrėk į vairuotoją 
, išreguliuok garso aparatūrą i vėl bandyk suderint , valyk keleivio langą .
Su laiku tas nemalonus pojūtis praeis.Sėkmės.
Matyt baime mane paralyzuoja… Nes visi bandymai megzti baigiasi ten, kur pamatau daugiau nei 2 masinas… Tas pats ir su kita veikla… Tikiuosi, kad ilgainiui atlegs.
Visai kaip mano zmona
O tai gal ne avarija mane cia veikia, gal mus abi ligonines kaiminyste…
Nors dabar man labai paastreja… Sakyciau, priklauso nuo menulio fazes, bet uzsitese…
Stikle, tu ne viena. Kadangi as pirmiau uz 
ismokau vairuoti, ir vis mokiau ji paskui , tai iki siol neramiai sedziu, kai jis vairuoja. Aisku, su laiku sis nerimas mazeja, bet nepraeina visiskai. As net su taksi vaziuodama stabdzio pedalus spaudau
siaip tai ash irgi ziauriai nemegstu buti keleiviu… ypac kai uz vairo 
… tada tikrai pavargstu… o kai pats vairuoju, tai beveik poilsis, jei koks avinas neislenda is salutinio kelio… man priesh 4 metus toks truputi kliude
… tai po to pora menesiu norejosi is salutiniu gatviu isvaziuojancius praleisti… taciau apie dabartini savo vazinejima jau imu girdeti epitetu, kad naglai kartais elgiuos… o ka daryti, kai atsiranda patirtis ir zinai kai kuriuos marsrutus taip, kad gali vaziuoti automatishkai?
Galiu pasiulyt Stiklei persesti ant galines sedynes Turetu padet. As tai stebiuosi kaip Stiklinas dar taves neisvijo is automobilio. Matyt labai myli tave ir taikosi su visom tavo charakterio negatyviom pusem automobilizmo srityje.
Oi ne, ant galines sedynes labai baisu. Priekines sedynes kelia uzhstoja, dar baisiau viskas, nes ishvis blogai matosi, kas kelyje daros… Brrr…
Martynuk, as vairo negriebiu, netriuksmauju, nesakau stabdyk… Visas baimes isgyvenu labai tyliai… Tuo poziuriu esu gera keleive… O gale sedeti negaliu. Paskutines avarijos metu gale sedejes keleivis butu ilgai neisejes is traumatologinio… Nors kai jau tiek visiems apie savo baimes pripasakojau, siek tiek siek tiek atlego…