Niekieno sirdies sitaip nedraske demonai, kaip mano. Niekas taves nemylejo taip stipriai, kaip as. "Tik mirtis mus isskirs", pasakei. Ir paklausei, ar bijau tave prarasti. Zinojau kiek taves bijau prarasti. Ziurejau i tave ir spaudziau svarko kiseneje gyvenancia malonia plieno vesa. Taip liudnai tu turbut niekada i mane nezvelgei. Turbut jautei tai. Turbut atsisveikinai su manimi, visai to nebijodama, trilijoniniu sekundes dalies intervalu uzsimerkdama, isvysdama debesis ir vel atsimerkdama.
"Sudie"- priejau prie taves. "Sudie"- sunerei rankas man uz peciu. ( Tu moki sokti, zinau tai. Tu eini gyvenimo dulkemis, siubuodama klubais, palenkusi galva i pietrycius, lengvai svinguodama. Myliu tave, mano paukstiskas padare, kerinciomis akimis, tankiomis blakstienomis sugeriantis mano skausmu rasas. Neturet man tavo sparnu, neturet … )
Stipriai prisiglaudei prie manes, labai stipriai, alsavimas tavo tapo toks karstas, toks karstas … Zinojau, kad tu verki ir pirmakart neprasiau liautis to darius - juk zinai, kad as minkstasirdis ir kaip greitai keiciasi menulis manyje, isvydus tavo ( butent tavo ) asaras. Zinojau, kad dabar isiklausei i tyla ir lauki …
Kazkaip pernelyg karstligiskai skubedamas issitraukiau ji is kisenes. Musu tyla perskrode greita peilio geleztes sypsena. Tu irgi nusisypsojai - prisiminei, kiek kartu gerejaisi juo, varinemis ereliu galvomis papuostomis jo kriaunomis, isilgai braukdama smiliumi jo asmenimis, tobula iduba kraujo nuleidimui. As ir pats stebejausi, kiek pykcio ir nevilties ideta i ji. Nevilties zmogaus, sedincio mirtininku kameroje ir su aklu uzsispyrimu galandanciu jo asmenis i geleziniu duru sklasti.
Prisiminiau, kaip pirmakart paemiau ji i rankas… kaip greitai manyje eme suktis destruktyvi mirties karusele, vos pazvelgus kariamam mirtininkui man i akis… Turgaus aiksteje buvo tvanku, bet kazkodel mums reikejo ten nueiti ir paziureti i kariama zmogu. Sake, jis nuzude kazkokia moteri. Sake, kad mylejo ja.
"Sudie" , vel susnabzdejai. Vos sprindziu auksciau, kur mano liezuvis gausybe naktu klaidziodavo tavyje, plienas isiskverbe i matine oda, lengvai smigdamas i lygiuosius pilvo raumenis ir baige savo trumpa kelione sulig kriaunomis. Tu net neaiktelejai. Tik akiu vyzdziai tapo labai platus. Ziurejau i tavo akis. Praverei burna ir letai letai uzsimerkei. ( Zinojau - tu skaiciuoji debesis, guledama pievoje prie keistai vingiuotos upes… boruzes lipa tavo slaunimis ligi keliu, stabteli, isskleidzia sparnus… tu palydi jas akimis ir sypsaisi…dieve mano, kaip as myliu tave, as taip stipriai myliu tave…as myliu tave, as myliu tave, as myliu tave, as myliu tave, as myliu tave, as myliu tave… ) Stipriai truktelejau peili virsun, iki kol jo asmenis stabtelejo ties krutines lasta. Viena ranka vis dar stipriai laikei mano peti. Sulig pirmu spontanisku, laisves trokstanciu kraujo plustelejimu plieno liezuvis paliko tave. Kita ranka laikei perskrodima. Zinojau, kad negraziai mirti tu nemoki - karstligiskai delnu spaudei, maigei, dengei ta vieta, is kur ant persisko kilimo turejo kristi zarnos. Aiktelejai. Tau buvo nepatogu. Tu zinojai, kad anksciau ar veliau as tave nuzudysiu, tu ne karta isivaizdavai tai, bet nemanei , kad tai bus taip nepatogu. Savo tamsiausiu samones labirintu kampeliuose buvau pazadejes tau, kad tau neskaudes. Pazada tesejau.
…Tu kazka sakei, bet sutrukde kraujavimas. Su kiekvienu snabzdesiu tirsto, raudono potvynio bangos pludo is tavo lupu. As neisgirdau , ka tuomet sakei. Kazkodel tuomet prisiminiau, kaip sakei norinti raudonos sukneles. Pazadejau tokia nupirkti gimtadienio proga ir isivaizdavau, kaip soki su ja… tu taip graziai soki.
Dar dvi minutes zvelgiau i tavo blankstancias akis. Palenkei galva zemyn, nusisypsojai. "Aciu", istarei. Tau patinka raudona spalva. As nupirkau tau raudona suknele… Nepamenu, ar anksciau buciavau tavo lupas taip ilgai… taip ilgai… taip ilgai… taip ilgai…
Jau antra savaite galandu peili i mirtininku kameros sklasti. Jis jau beveik baigtas. Kriaunos puostos varinemis ereliu galvomis. Mintis, kad mane pakars, visai netrikdo mano darbo. As labai uzsispyres. Zinau, kad kalejimo sargybiniai paperkami ir kad peilis ras savo seimininka. Pasaulyje daugybe zmoniu, kuriu sirdi drasko demonai ir kurie moka myleti. Moka prarasti kito ir saves praradimo kaina. Kuriu samones labirintuose, isgirdus mylimosios klausima "ar bijai mane prarassti?" ima suktis destruktyvi mirties karusele. Kuriu meile uznuodyta siela pajus demonu alsavima, o ranka pajus malonia plieno vesa.
Jauciau, kad mano budelis - tikras savo darbo zinovas. Vos virve pasieks galutini itempimo taska, mano paties kuno mase lengvai perlaus spranda. Nesmagu buvo tik del vieno. Zinojau, kad pakarti zmones apsislapina - ne karta maciau tai viesose egzekucijose musu turgaus aiksteje. Zmones ims ir pamanys, jog as bijojau - pasaulyje pilna neismaneliu, neturinciu bent elementariausiu anatomijos pagrindu. O bijoti as jau seniai nebijojau.
Labai nemegstu karscio. Niekada jo nemegau. Ypac, kai mane karia. Ziopliu minioje pamaciau jaunuoli, per liemeni apkabinusi gana dailia jauna moteri. Abu buvo jauni ir grazus. Abu atejo paziureti mirties. Is toli uzuodziau judvieju alsavima, salsva prakaito kvapa, lupomis skleidziama mirties nuojautos aromata. Nezymiai galva linktelejau salia esafoto stovinciam sargybiniui, kuris bemat istirpo ziopliu minioje…
Po kojomis zaibiskai prasivere juoda medines pakylos liuko ertme. Girdejau trumpai koktu sprando trakstelejima. Dar girdejau pritariama minios svilpima. Krisdamas zemyn, jaunuolio akyse maciau nuostaba ir sumisima, tam netycia ikisus ranka i svarko kisene ir delnu pajutusiam malonu plieno salti…
…Maciau, kaip jis palinksta prie savo moters… kaip jo akyse ima suktis demonu valdoma destruktyvi mirties karusele…
P. S. … mylimoji mano… mano dangiskas pauksti… as taip myliu tave … taip myliu tave … taip myliu tave… taip myliu … taip … myliu …
… as bijau tave prarasti …
.
,vulgarybes Jus.
bet…pastebejau-kad norint lipdyt panasaus pobudzio savizudiskus moralus-reikia but ir nusiteikus atitinkmai
sauk,Erodes toje minioje ne
