pažvelk į mano akis
… jos tuojau atsimerks, juodos, kaip sielos gelmė…
…neišmatuojama juodų akių gelmė…Iš šiltų vėjo gūsių smelkėsi ramybė ir užmarstis… Buvo gera ir vieniša. Ir sielą apėmė sustingimas, visi daiktai mirgėjo akyse, nepaliesdami sąmonės. Tu jautei, kad tarp daiktų ir sielos nutrūko ryšys… visa tai mirgėjo akyse, bet nesiekė Tavo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio būtų atskilęs, tarsi laikas būtų sustojęs bėgti, o jį patį nuo daiktų būtų dengęs didelis stiklinis vožtuvas. Krūme pragydo paukštytė, pragydo viena sau, jos giesmė traliavo pro šalį, sklido graži ir laiminga, bet tokia svetima, atsimušanti į sustingusią, užsidariusią sielą. Ir sisyk jo dvasioj tapo nei tai sunku, nei tai tuščia. Neaiškus skausmas, graudumas nusmelkė jį. Tyli kančia graužėsi nejučiomis, kančia dėl to, kad nei daina nei gėlė negali prakalbinti jo, kad nėra ryšio tarp jo paties ir viso, ką jis mato, kad viskas čia vyksta kaip burtuos, kuriuos jis stebi pro stiklinį, slėgiantį gaubtuvą… 