Pavargau nuo atsakomybes.
Visur esu pries kazka tai isipareigojusi: darbe pries sefa turiu stoveti “smirno”, savaitgaliais turiu atidirbineti su sypsena veide pries savo ar 
tevus. Nera - privalau vaziuoti pas savo tevus dirbti sode, nes jie per “silpni”, bet tos amzinos katorgos nenori parduoti - jie turi vaikus, kurie privalo dirbti sode - nes visu vaikai taip daro. As jauciu kad jau beveik metai esu robotas, kuris grizta - i lova - laukia savaitgalio, bet savaitgali turi uzsideti sypsena ir buti “gera” tevams. Matau, kad negyvenu savo gyvenimo, nes PRIVALAU vis kazka daryti - o jei nepadarau - tai baisiausias nepasitenkinimas: mano ir tevai skambina ir aiskina, kad mes ju nelankom (ta prasme kiekviena savaitgali, kad nepasiliekam pas juos ir t.t.) - o as noriu tik poilsio nuo visu tu PRIVERSTINIU isipareigojimu - bet jie to nesupranta jie moka tik REIKALAUTI ir REIKALAUTI. Reikalavimai darbe, reikalavimai namuose. Niekur jau nesijauciu ramiai, pailsejusi ir t.t. Noriu pabegti nuo visko, bet negaliu, nes tuoj pasigirs skambutis su priekaistais, kad uzmirsau tevus, kad jie gali ir mirti, nes niekas jiems nepaskambino. Kada gyventi SAVO gyvenima be kaltes pries kitus??? Jau kelinta savaitgali vaziuoju priverstiniu vizitu pas tevus, bet mano mama kartais net nesiteikia kalbeti - tipo isizeidusi, tevams per mazai sypsausi ir t.t. Tiesa sakant man negera iki tiek, kad net nesinori gyventi. Tevai reikalauja nepaklausdami net ka as jauciu, kokie mano vargai ir rupesciai, ar man viskas gerai. Svarbiausia JU problemos ir jausmai. Nebegaliu ir nebenoriu, o PRIVALAU…
Lyga
, tu tik nesupyk 
- bet negi tu tikrai tokia bailė?
NA IR KAS, kad skambins, ir verkšlens? Kiek jie taip darys - mėnesį, du, metus…? Prie visko priprantama. Net prie "nedėkingų" ir "nedorėlių" vaikų…
Tik nebent tau nesvietiškai nuo to širdį skauda, tai čia jau kaip ir ne tėvų reikalavimuose bėda, o jų įtakoje tau/ tavo nuolankume.
…uzvalgyk ozverino
ir pastrojink savo , …arba bent jau kate
O tai kas trugdo imti ir nevaziuoti? Na, pabumbes karta, du, tau paskaudes sirdi, kad esi “nepareiginga” dukra… bet viskas praeina. 
Jei pati nenutrauksi to maratono, niekas uz tave to nepadarys. Negi tikiesi, kad viena diena pvz. tavo mama pasakys - "nevaziuok dukrele pas mus, ka cia vargsi tam sode - geriau gera knyga paskaityk… " jei nesitiki, tada gali skustis net paciam auksciausiam, kol pati vilksi ta junga, niekas nepasikeis.
maziau klausyk ir galvok kas ka burbes, ziurek saves…
Ojezau, Lyga, visi yra praeje ta zyzima, bet darai kaip nori, ir baigiasi visi aiskinimai. Ir koks palengvejimas paskui buna! Atperka visus nervus, kol isgyveni ta bambejimo perioda! Baik kaip mazas vaikas elgtis ir pradek sau gyventi. Man tai puikiai pazistamas tas jausmas pareigos amzinas, bet vyras sitrauke is tu “isipareigojimu” lavinos, paskui jau ziuriu kad i priesinga puse pradedu darytis
bet daug lengviau gyventi. O visi priprato. net keista kad kitaip kazkada buvo…
Mano mama jau nuo 19 m. i mano gyvenima nesikisa. Nesuprantamus cia tu dalykus sakai 
. Matyt pati taip nori gyventi, nes kitaip jau seniai butum issakiusi savo nuomone. Nieks neturi teises valdyti kito zmogaus gyvenimo, netgi tevai ar 
ar
pati pripratinai prie to…pati visa tai leidai…ir tik pati sugebesi pabaigt visa tai…
Pritariu
Nebent pati nori buti “tokia kaip visi” ir buti laikoma gera dukrele. Ale vistiek nebusi laikoma Kad ir kiek besistengtum. Tai kuriu velniu apskritai stengtis?
ne taip jau lengva pasakyti tėvams… be to kiek suprantu, čia yra kalamas diena iš dienos metai iš metų kaltės ir pareigos jausmas… nelengva oi nelengva… lygut siūlyčiau susiimti ir nenuvažiuoti mėnesį. griežtai. po to nuvažiuoti, jeigu pradės (o būtinai pradės, patikėk ) aiškinti kokia tu negera, pasakyti-jūs praeitą kartą su manim nekalbėjot, sugadinot visą savaitę, todėl nevažiavau… ir taip kelis mėn… suprantu tai sunku. bet aišku tą sprendimą turi priimti pati… patikėk, kad ir kokie kietakakčiai ir užsispyrę tavo tėvai, jie supras, kad jeigu toliau taip elgsis, praras ar galutinai susigadins santykius su dukra…
nesileisk prievartaujama
nesąmonė 
nepyk… paprasčiausiai tavo tėvai kitokie ir tiek
As tai pastebejau kaip tik tendencija - kuo nepriklausomesne nuo ju buni - tuo geresne laikoma. O kol klausai ir vykdai visas uzgaideles tai tik lipa lipa lipa ant galvos - ir vis tiek niekad neitiksi!
Lyga, negi taip sunku istarti zodeli nenoriu? Tu ziurek saves, o ne kitu.Juk ne del ju gyveni, del saves
Apskritai, gyvenant kitam mieste negu tevai, tas nevaziavimas kas savaitgali toks naturalus pasidaro, kad nuvaziavus du savaitgalius is eiles, as nebenoriu ju matyt koki gera menesi minumum nu negera as dukra Bet niekaip nesuprantu, kaip galima sitaip uzsileist ant savo kupros visus, kad butum tik darbinis arklys. Neapsidirba sodo - tegul auga zoles… kartais ir mano tevai padejuoja - sunku, t.t. Visada sakau - niekas dirbt neliepia, o jei svarbu ka kaimynai pagalvos… nu tai arkit patys, prasom…
O tavo gal nors kiek “piktesnis” šiuo klausimu? Tegul “neišleidžia” tavęs pas tėvus, ir tiek.
ech… kiek kartų širdis plyšo… 
Kai reikėjo rinktis tarp savojo gyvenimo ir tėvų pageidavimų…
Per pusę metų išmokau.
Tėvai galutinai “susiprato” po metų -pusantrų.
Lyga, įsiklausyk, tikrai geri patarimai buvo - tiesiog daryti tai, ką tu nori pati ir kas geriau tau. Gana gi vieną kartą, visą gyvenimą gi nearsi tam sode, nebet pati panorėsi.
Aš niekada neraviu anytos daržų, nes atvažiuoju tik kartą į mėnesį, na du kartus, bet nieko daržuose nedarau. Ir nieko, priprato. Nes man nereikia nei jų agurkų, nei pomidorų. Bet vistiek prikrauna, prikonservuoja. Nu negera aš, bet kitaip negaliu
Labai panasi sitaucija buvo pas mane. Mano tevai buvo iprate, kad as juos aplankau kiekviena savaitgali, o kai as susipazinau su savo dabartiniu vyru, laiko pas juos nuvaziuoti atsirasdavo vis maziau. Nu tai panasiai kaip ir tavo tevai - “tu musu nelankai, ir bla bla bla…”
Dbar as juos kartais aplankau 1 karta per menesi, o kartais ir reciau, o kai pradeda savo “muzika”, perspeju, kad visai neatvaziuosiu, jeigu vel prades terorizuoti
Labai padeda, kai nuvaziuoji, silkiniai jokiu priekaistu
Ir man taip pat.As pas anyta sode tik valgyti darau, nes bunu su vaikais,tai gaminu jiems, prie to pacio ir anyta pamaitinu O ji vis - vaikeli,tu nieko nedaryk, atsivezk megzti,skaityti ar pan. Gera anyta turiu
Tevai daznai buna tiesiog specialistai ipirsti kaltes jausma.O neseniai mamasa prasitare,kad mociute vis sirgo ir sirgo,as jai visa jaunyste paaukojau.Toks jausmas,kad dabar nori ispesti sia skola is manes.Suprantu,kad jinai sena ir vienisa,bet per prievarta gera buti nemoku.Anksciau kuo labiau save prievartavau-tuo didesni pykti jauciau.Finale susiesdavom.Dabar uzsuku karta per savaite valandai-pusetinai pabendraujam,bent nesibaram.Kad ir kaip bando ipusti kaltes jausma-tiesiog nsileidziu.