Paul Thomas Anderson NEMATOMAS SIŪLAS (Phantom Thread, 2017)
JONAS ŪBIS:
"Pasiilgusiems Paulo Thomo Andersono – ne tik kinuose rodoma "Saldymedžio pica", bet ir 2017-ais pasirodęs jo "Nematomas siūlas" (LRT Plius, 24 d. 21.33). Jis nukels į 6-ojo dešimtmečio Angliją. Filmo herojus Reinoldsas Vudkokas (Daniel Day-Lewis) yra garsus drabužių dizaineris. Jo mados namus valdo sesuo Sirilė (Lesley Manville). Čia viskas paklūsta Reinoldso gyvenimo ir kūrybos ritmui. Jis rengia aukštuomenės moteris, kartu suteikia joms ne tik formą, bet ir turinį: Reinoldso drabužiai daro moteris drąsias, padeda nugalėti baimes. Jis palieka drabužiuose nematomas savo žymes, palinkėjimus, užkeikimus. Tačiau nepaisant įspūdingai nufilmuotų fotosesijų, suknelių ar naujų kolekcijų pristatymų ritualų, "Nematomas siūlas" – ne filmas apie mados kūrėją, skausmingai išgyvenantį laikų kaitą, kai pradeda įsigalėti Reinoldso nekenčiamas žodelis "chic".
Reinoldsas elgiasi kaip kaprizingas vaikas. Moterys jo namuose keičiasi dažnai. Jos išeina iš namų tyliai, apdovanotos brangia suknele, nepalikdamos jokių pėdsakų. Iki tol, kol pajūrio viešbučio restorane Reinoldsas sutiks padavėją Almą (Vicky Krieps). Pirmas jų pokalbis, kai Reinoldsas užsakinėja sočius pusryčius, nutviekstas šypsenų šviesos. Andersonas iškart pabrėžia Reinoldso alkį, netrukus maisto motyvas taps dominuojantis, alkis ir užbaigs filmą. Reinoldsas išsiveš Almą į Londoną. Ji bus modelis, mūza, susikaus su Sirile, pavirs nuodytoja, bet pasieks savo. Reinoldsas priklausys tik jai taip, kaip Alma priklauso jam. Tegu ir aukodamas savo kūrybingumą. Paskutinė filmo scena, kai Reinoldsas staiga supranta, su kuo siejasi jo liga, turėtų liudyti begalinę meilę, tačiau "Nematomas siūlas" vis dėlto ne meilės istorija.
Gausios pusryčių, vakarienių scenos filme tampa sekso pakaitalu. (Valgymas, maistas "Nematomame siūle" taip erotizuoti, kad net verčia keisti požiūrį į šiuolaikinį kulinarinių filmų ir laidų antplūdį.) Kita vertus, maisto materialumas (kaip ir mados namų) filme tik paryškina jausmų dominavimą. Jausmingumas, kurį "Nematomo siūlo" pradžioje akcentavo paviršiais ir erdvėmis slystanti kino kamera, pamažu užpildo kadrus, į pabaigą jie atrodys nelogiški, ties haliucinacijos riba. Nuodingi grybai, kurie į filmą įveda pasakos motyvą, išbudina fantomus, gyvenusius personažų viduje. Jie tampa matomi. Fantomai materializuojasi Andersono nuolat pabrėžiamuose Reinoldso ir Almos žvilgsniuose ir verčia prisiminti žiūrėjimu grįstą kino esmę.
Deja, dabar toks kinas nebemadingas. Fantomus išstumia lozungai, vidinės dramos pavirsta aiškiomis "žinutėmis" ar net manifestais, o kūrėjai – naujos etikos pranašais. Svarbiausiu kriterijumi tampa filmo tema, tiksliau, jos aktualumas, o filmo žiūrėjimas virsta kolektyviniu susidorojimu su patirta trauma. Skaitydamas ditirambus tokiems filmams, dažnai pasijuntu kaip "chic" išgirdęs Reinoldsas."