Viena diena Rojaus sode Ieva pasauke Dieva: "Dieve, as turiu
problemu!"
"Kokia problema, Ieva?" paklause Dievas. "Dieve, as zinau tu
sukurei mane ir sukurei si grazu soda ir visus siuos nuostabius
zveris ir didele juokinga gyvate, bet as vistiek nesu laiminga."
"Tai kodel, Ieva?" pasigirdo is dangaus atsakymas.
"Dieve, as esu vienisa, ir man iki gyvo kaulo nusibodo obuoliai."
"Gerai Ieva, tokiu atveju bandysiu tau padeti. As sukursiu tau
vyra… , bet sis vyras - turintis trukumu padaras, su daugybe blogu
iprociu. Jis meluos, apgaudines, ir bus baisiai isdidus, ir t.t., jis
tau sukels tik sunkumu. Bet is kitos puses, jis bus didesnis,
greitesnis, jis megs medzioti ir zudyti. Jis atrodys kvailai kada
susierzins, bet kadangi tu skundiesi, as sukursiu ji toki, kad jis
patenkins tavo fizinius poreikius. Jis megausis vaikiskais dalykais,
tokiais kaip mustynes ir kamuolio spardymas. Jis nebus perdaug
protingas, todel jam reikes visada tavo patarimo."
"Skamba nuostabiai," pasake Ieva ironiskai pakeldama antakius. "Ar
dar kas nors? Dieve?"
"Na… tu gali ji tureti tik su viena salyga." "Kaip ir sakiau, jis
Taigi tu turi leisti jam manyti, kad pirma sukuriau ji. Tik
prisimink, tai musu mazyte paslaptis… Zinai, kaip moteris moteriai."