Nepatogus kinas' 2025

kertukas · Spalis 7, 2025, 8:41vakare

Prasidėjo 19-asis dokumentinių filmų festivalis „NEPATOGUS KINAS“, spalio 7 - 26 d. vyksiantis ne tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose, bet ir visoje Lietuvoje – internete.

Visa informacija apie festivalį: Nepatogus kinas 2025

Tommy Gulliksen KARO DIPLOMATIJA

Rodos apie karo reikalus Ukrainoje esame gerai informuoti, bet vaizdų iš diplomatinių užkulisų, stengiantis ne patrankomis, tankais, dronais ir pan. pasiekti rezultatą, o NATO šalių pirmųjų asmenų derybų peripetijomis, filmas parodys, kad mažiau žinome.

Norvegai pasirenka dilomatinių pastangų veikimą atskleisti per savo tautietį, devynerius metus vadovavusį NATO organizacijai , ir triskart pratęsus jo generalinio sekretoriaus kadenciją JENSO STOLTENBERGO paveikslą. Kinematografininkai seka JENSĄ filmuodami jo diplomatines pastangas rasti susitarimą ir kompromisus maždaug nuo 2023 m. balandžio iki 2024 m. spalio.

Galima manyti, kad šis periodas jau istorija, o nuo šiandienos reikalų filmas „atsilieka“. Ypač mūsų žinojimui keista, kad nėra filme esmingai keičiančio situacijas Donaldo Trumpo. Tiesa, 2024 m. lieoą šis atsiunčia Stoltenbergui SMS, iš kurios generalinio sekretoriaus štabo nariai akivaizdžiai šaiposi. Jie dar nežino, kaip keis tas juokingas personažas jų veikimą po pusmečio…

Pirmoje filmo dalyje daug filmuotos medžiagos iš Vilniaus LITEXPO rūmų. Rodomi NATO samito užkulisiai. Ypač man krito į akį ERDOGANO pasipūtėliška povyza, kai jis įžengia salėn. Kai kurie klerkai net nuščiūva. O jisai nemoka angliškai ir visur jam į ausį verčia jaunutė vertėja…

Jei žiūrėtų filmą Nausėdos, liktų nepatenkinti – rodomi kadrai kaip pirmoji pora pasitinka svečius. O filmo galutiniuose titruose nurodomas iš lietuvių tik… GABRIELIS LANDSBERGIS, filme po montažo žirklių išlikęs kaip pasakęs Briuselyje porą sakinių.

Kiek įmanoma tik tarp politikų rodomam Jensui Stoltenbergui suteikti kitokias spalvas, parodomi archyviniai kadrai iš XXI a. pradžios, kai jis buvo Norvegijos premjeras. Prisimenamas ir neeilinis šios skandinaviškos šalies skaudulys, 2011 m. Breiviko teroristinis išpuolis, kai Stoltenbergui teko guosti tautiečius, nes jis tuo metu buvo šalies vadovas.

Nors filmas vien politinė kronika, bet galime pamatyti pasaulio galingųjų elgesį, kai užgesta prožektoriai ir jie atsipalaidavę tampa žmogiški su savo charakteriais, pajuokavimais. Ir, žinoma, pagrindinis dėmesys Ukrainai, kuriai norvegas tikrai daug padėjo anais metais atsilaikyti. Ir nors filme neparodoma nieko sensacingo, bet žiūrėti filmą išties įdomu.

Seansai kino teatruose:

kertukas · Spalis 8, 2025, 7:18vakare

Simon Klose „NULAUŽTI NEAPYKANTĄ“ (Hacking hate)

Jaučiu silpnybę dokumentikai, kai apsimetę žurnalistai (ar kokie nors aktoriai) įsifiltruoja ir patikimai integruojasi į priešišką visuomenės terpę ir parodo žiūrovams tai, kas paprastesniai būdais neprieinama. Ypač atmintyje yra likę Nepatogiame kine ir Kino pavasaryje rodytos išradingų žmonių akcijos nukreiptos į vidaus Šiaurės Korėjos režimo pasireiškimo atskleidimą.

Šįkart švedų kinematografininkai rodo originalų būdą demaskuoti Švedijoje veikiančių neonacių, skustagalvių bei kitokių dešiniųjų ekstremistų atstovus ir parodyti kaip jie veikia socialiniuose tinkluose verbuodami ir agituodami patiklius asmenis. Konkrečiau kalbant, demaskuoti tuos baltaodžius ultranacionalistus, nusistačiusuis prieš žydus, imigrantus, juodaodžius ar homoseksualus imasi jauna švedė žurnalistė MY VINGREN. Ji – išmani socialinių tinklų naudotoja. Pasiėmusi savo fotografiją, jos pagrindu sukūrė keliolika netikrų paskyrų, daugiausia vyrų. Apsimetusi ultranacionaliste (-ais) ji ima „medžioti“ ekstremistus.

Palaipsniui ji suartėja au strength 38 ir kitomis radikalizavusių veikėjų paskyromis. Išsiaiškina, kad jos netikrieji tipai yra kartais atakuojami tokių pat dirbtinių ekstremistinių paskyrų. Pats tyrimas, naudojimasis soc. tinklais, kelia kino žiūrovui didžiulį įdomumą!

Žurnalistei pavyksta išsiaiškinti kas slepiasi po netikrais „accountais“. Šalia to, iš buvusių darbuotojų liudijimų, sužinome apie Youtube, Twitter (X), Facebook (ne)veikimą kai kuriamas aiškiai radikalus, skatinantis teroristinę veiklą turinys. Aiškiai demaskuojamos kenkėjiškos Donaldo Trumpo, Elono Masko pareiškimų ir darbų pasekmės. Netgi ištiriama, kad Švedijoje veikęs VINCENTAS susijęs su rossijos privačia kariuomene wagner ir turėdamas JAV piliretybę puikiai jaučiasi šalyje - teroristėje.

Taip pat atskleidžiami paradoksai, kai skatinantis naikinti LQBT+ žmones, pats deda savo kūno porno klipus specializuotose gėjų svetainėse. Nekenčiantis kitos odos spalvos žmonių, miega tik su juodaodėmis, mėgsta Karibų muziką.

Filmas tikrai padeda susidaryti įspūdį, koks kenkėjiškas internetinis pasaulis gali būti šalia mūsų ir kai kam daryti įtaką, jei nesiimama demaskavimo, atsargumo ir užkardinimo veiksmų.

Seansai kino teatruose:

kertukas · Spalis 9, 2025, 7:18ryte

Fabien Greenberg „DEMOKREIZIJA“ (Norwegian Democrazy)

Papildant tikslų norvegų filmo aprašymą festivalio svetainėje, susidariau vaizdą, kad šalyje žinomas Lars Torsen – savotiškas Norvegijos Petras Gražulis, tik nesibraunantis į valdžios koridorius.

Jau pirmuose pasakojime apie jį kadruose regime 194 cm tuomet 55 metų galingo vyriškio entuziazmą gausiai klijuojant proklamacinius lapus. Juose teigiama, kad „terorizmas lygiai toks pat islamiškas reiškinys kaip pedofilija. Mahometas (islamo pradininkas, pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną) tai mėgo. O jis – islamo veidas. Šie teiginiai – šventa tiesa!“

Prisidengdamas Norvegijos konstitucija savo gatvių akcijose Larsas šūkalioja, kad jei jis tildomas, tai – išpuolis prieš demokratiją. Neišvengiamai atsiradus norinčių pasigunčyti su aktyvistu įvairios odos spalvos piliečių, jiems atsakoma, kad yra statistika, jog tarp musulmonų žymiai daugiau prievartautojų. Nors, kai filmo kūrėjai jau jo namuose paprašo pateikti tos statistikos šaltinius, Norvegijos patriotui sekasi sunkokai.

Filmas remiasi gausiais gatvėse vykstančių Thorseno piketų vaizdais. Rasistui aiškinama, kad Islamas ir terorizmas – du skirtingi dalykai! Rėkiama jam į akis „liaukitės rūšiuoti žmones!“ Netgi: „islamas – tai taika“. Neveikia…

Akcijų viršūnė – Korano deginimas. Va čia, tai jau prasiveržia aistros. Ne tik apsistumdoma, turi taikyti raminimo primones policija, bet ir apsidaužoma automobiliais, kai menka aktyvisto palaikymo komanda „neša kudašių“ iš veiksmo vietos…

2021-2023 m. rodomi nacionalistų piketai ir grumtynių už savąją tiesą vaizdai leidžia suprasti kokioje pusėje yra norvegai, netgi filmo kūrėjai kreipia savo objektyvų žvilgsnį į reiškinį daugiau link besiginčyjančių su Larsu Thorsenu pusėn. Tačiau filmas pasižymi tuo, kad kelia daug minčių žiūrovui.

Vien skaičius, kad Norvegijoje yra 250 000 atvykėlių iš arabų kraštų, kelia ir nuostabą ir, bent jau man, susirūpinimą. Žinoma, galima nesutikti su akivaizdžiu rasistu, kad lygiai pusė jų kelia pavojų ir turėtų būti deporrtuoti iš Norvegijos. Tačiau prisimenu nevaldomą kitataučių siautėjimą Švedijoje, kurių grupuotes nuramino kariuomenė, seksualinio pobūdžio priekabiavimą prie moterų per Kalėdų šventes Vokietijoje, filmus apie teroristines grupes Belgijoje, ir imi abejoti – ar toks jau neteisus išsišokėlis yra Larsas Thorsenas ?? Aišku, Korano deginimas yra perlenkimas, jei knyga neuždrausta ar nepripažinta terorizmą bei kitus nusikaltimus skatinanti. Tai grynai provokacinis dalykas…

Pirmuose kadruose atrodęs kaip vargu bau ar labai sudominantis bus šis filmas apie demokreiziją, bet kuo daugiau stebint žinomą Norvegijoje užsispyrusio rasisto pasaulėjautą ir akcijas, tuo daugiau filmas įtraukė…

Negaliu neatkreipti dėmesio į garso takelį. Šauni garsinė šnabždėsių fantasmagorija labai „sueina“…

Filmo seansai:

kertukas · Spalis 9, 2025, 7:19vakare

Gunnar Hall Jensen „SUGLUMUSIO TĖVO PORTRETAS“
( Portrait of a Confused Father)

Žinomas Norvegijos dokumentinio kino jūrėjas Gunnar Jensen suintriguoja jau pačią pirmą filmo minutę. Rodydamas maždaug 1,5 metų amžiaus savo šeimos pirmagimį (ir vienintelį sūnų), jis užkadriniame aiškinime pasako, kad fainuolis sūnelis JOHANAS gimė 2002 m. ir dabar jo jau nebėra tarp gyvųjų. Ką toliau berodytų režisierius, žiūrovo neapleis klausimas, kas gi atsitiko dvidešimtmečiui, kad paliko šį pasaulį?!

Režisierius pasirenka tradicinį pasakojimo būdą – sūnaus, o tuo pačiu ir šeimos istoriją pasakoti ir rodyti nuosekliai. T.y. pradėjęs pasakoti nuo vos ropojančio sūnaus, jo likimą užbaigia rodydamas žiūrovui paskutines jo gyvo nuotraukas. Tėvas Jensenas pripažįsta, kad kaip profesionalus kino kūrėjas, jis daug filmavo sūnų ir save tuo pačiu. Mamai tenka nesulyginamai mažesnis kameros dėmesys, o įdukrinta neįgali dukra parodyta tik viename epizode, po kurio ji tarsi dingsta iš tėvo ir sūnaus gyvenimų.

Kadangi tėvas už kadro pasakoja kaip augo sūnus, kaip jis stengėsi palaikyti su juo ryšį, kuris dėl darbo specifikos ne visada buvo nuolatinis ir glaudus, apžvelgiant filmą būtų nuodėmė perpasakoti. Jau užtenka ką dėsto angliškai apie savo šeimą režisierius.

Pavadinęs, kad jis jaunystėje buvo taip pat pašėlęs kaip dabar yra 7 - 15 metų sūnus, tėvas taip pat akivaizdžiai parodo, kad dėl kartų skirtumo ir sūnaus brendimo niuansų, kiek nesiseka visada sutarti su paaugliu sūnumi. Išsamiai, kai kurias atvejais ir aiškiai užtęsiant pasakojamą istoriją, tėvas filme stengiasi atskleisti savo pastangas išlaikyti ar atkurti ryšį su paaugliu. Pripažįsta, kad ne visuomet supranta sūnų, ne visada atsižvelgiama į jo nuomonę.

Ypač tėvui skausminga, kad sūnus užsikepa su draugu vystyti reklamos verslą feisbuke, tapti influenceriu ir praturtėti. Dėl to meta mokyklą, atsiskiria nuo šeimos. Norėdamas pamatyti sūnaus elgesį, būseną, veikimą, tėvas netgi už 100 $ nusiperka iš jo filmuotus vaizdus telefone (!). Homoseksualaus sūnaus elgesio vaizdai nenudžiugina. Dar vėliau, jau kokių 19-os sūnus visiškai dingsta tėvui iš akiračio ir niekas nežino, kur jis prapuolė…

Netikėtai atsiranda egzotiškoje šalyje. Kaip ten bebūtų, nėra jokių signalų, kad jam liko gyventi kokie vieneri metai…

Negaliu daugiau pasakoti, nes pasiryžusiems pamatyti kas tragiško įvyko su Johanu, kad jis mirė, likimo atskleidimas būtų nusikalstamas. Galiu tik pasakyti, kad jei vaizduotėje kuriate lemties variantus, nepataikysite…

O kas nepasiryš pamatyti šią neabejotinai vieną iš pačių jautriausių NEPATAOGAUS KINO istorijų, pasakysiu, jog verta suabejoti renkantis gyventi kitos kultūros, tradicijų, mentaliteto šalyse…

Dar filmas kūrybingai primena žiūrovui režisieriaus teigimu, didžiausio Norvegijos herojaus, ROALDO AMUNDSENO, žygius, kurie taip įkvėpė šeimos tėvą ir visai nedarė įspūdžio jo sūnui.

Filmą kino teatruose galima pamatyti:

kertukas · Spalis 11, 2025, 7:56ryte

Auberi Edler „AMERIKIETIŠKA PASTORALĖ“

Vargu bau ar prieš keletą metų noriai imtum žiūrėti šį filmą apie JAV provincijos reikalus. Bet dabar, kai galingiausia pasaulio valstybė yra taip susiskaldžiusi, jog net santuokos gali neįvykti, kai paaiškėja kad vienos pusės artimieji respublikonai, kitos – demokratai, dokumentinis filmas apie Amerikos vidaus gyvenseną ir piliečių mąstymą, domina. Stengiesi nors kiek giliau suvokti, kaip Amerika „krito po kojomis“ Donaldui Trumpui.

Pradžioje paaiškinama, kad Pensilvanijos valstijos Elizabettowno viešąją mokyklą valdo valdyba. Renkama miestelėnų visuotiniu balsavimu. Dabar visi valdybos nariai – respublikonai. Keturi iš jų – radikaliai dešinieji. Va, likusių penkių išrinkimas ir kelia aistras tarp gyventojų.

Jau pirmame kadre viena iš kandidačių eina per namus ir dėsto, kad tarp jaunimo populiarėja LQBT idėjos, todėl būtina iš bibliotekos pašalinti šios temos knygas. Nustebau, kad paminima HEDA GABLER drama, septintą dešimtmetį skaičiuojanti garsi knyga „Nežudyk strazdo giesmininko“ ir kti. Užbėgdamas priekin, pasakysiu, jog knygų draudimas yra viena iš pagrindinių rinkėjų ginčų tema. Neišvengiamai prisimeni, kad ne taip seniai JAV kilo šaršalas uždrausti ugdymo programose minėti Mikelandželo skulptūrą DOVYDAS kaip pornografinį kūrinį. !

Deja, rinkimai vyks 2023 m. gegužę ir Trumpo išrinkimas dar nevyrauja diskusijose. Tik gale nuskamba nuosaikiosios rinkėjos pageidavimas, kad „turime priešintis Trumpo garbininmo kultui“…
Daugiausia mane nustebimo lyg apygardos ar panašiai valdymo organo klerko entuziastingas aiškinimas, kad nė negalvojame riboti militaristinių puolamųjų ginklų įsigyjimą amerikiečiams, kai keli pagyvenę žmonės siūlė apsiriboti pistoletais. Jo argumentas – bet kada į jūsų kiemą gali ateiti… HAMAS (!!?). Tikrai kietas pareiškimas!

Filmas labai aiškiai atskleidžia, jog radikalūs kandidatai prisidengia Dievu. Tikrai lengva apeliuoti, kai nebeturi logiškų atsakymų taikliai užklausus. Kaip galvojate, kurie laimėjo? !

Tokia dokumentika tikrai padeda suprasti miestelėnų mąstymą, vertybes, norus, protingumą. Ne visada jie aukštumoje… Intrigai kiek trūksta ginčuose aštrumo. Galima buvo ir šiek tiek pakarpyti, kad filmas nesitęstų 2 valandas.

„Amerikietiškos pastoralės“ silpnybė – pagrindinių veikėjų nebuvimas. Yra tik pora dažniau rodomų aktyvistų, kurie, gal būt ir inicijavo filmo atsiradimą. Kai yra masė besiginčyjančių ir reiškiančių nuomonę įvairiais klausimais, žiūrovui neišeina susitapatinti su kuo nors, pergyventi dėl jų skleidžiamų tiesų pergalės. Tačiau pabūti tarp amerikonų, visai nebloga patirtis. Tokie patys žmonės kaip mes… !

Seansai kino teatruose:

kertukas · Spalis 12, 2025, 8:27ryte

Arjun Talwar „LAIŠKAI IŠ VILKŲ GATVĖS“

Tik pradėjus žiūrėti šį filmą, būtinai prisimeni kultiniais tapusius ruso dokumentinių filmo aso Victor Kossakovsky šedevrą „RUSSIA FROM MY WINDOW“ (2003) (gaila, rusai pasistengė pabėgusio iš tėvynės kino autoriaus šį darbą pašalinti iš interneto) ir, žinoma, lenko Pawel Lozinski „FILM BALKONOWY (2021), kuris buvo vienu iš geriausių tų metų „Kino pavasario“ filmu. Kam pavyko kažkada pamatyti šiuos filmus, skubės ir į indo naująjį filmą.

Taip.,taip – lenkišką filmą, padedant kinei garso režisierei ir filmo veikėjai MO TAN bei režisieriaus žmonai šveicarei filmų montuotojai BIGNAI TOMSCHIN sukūrė … indas. Dalykas tas, kad 2010 m. jis su draugu tėvynainiu, prisižiūrėję lenkiškų filmų atvyko studijuoti į aukštąją kino mokyklą Lodzėje. Draugas, deja, vėliau nusižudė, tapdamas savotišku „LAIŠKŲ IŠ VILKŲ GATVĖS“ lyriniu herojumi, kurio atminimui ir skiriamas Arjuno šis filmas.

Sekant pradžioje minėtų filmų idėjomis, Arjunas Talwaras filmuoja Varšuvos gatvę, kurioje pats gyvena. Ieško joje atraktyvių vaizdų, šarmingų pažįstamų kaimynų, ar atsitiktinai sutinkamų žmonių, kurie filmo kūrėjams pasirodo verti pakalbinimo, ką jie galvoja apie gatvę, besikeičiančius jos gyventojus dėl imigracijos bendrai apie padėtį ir gyvenimą Lenkijoje.

Netoli geležinkelio stoties esanti gatvė tarsi užsikonservavusi. Čia išlikusi seniausia Varšuvoje (o gal ir visoje Lenkijoje) šokių studija su „prieštvaniniu“ mokytoju, batų taisykla, kur darbuojasi apsistatęs senovinėmis Singer siuvimo staklėmis batsiuvys anarchistas, kirpykla, kurios kirpėja dar propaguoja cheminį šukavimą. Gatvėje viena senolė kasryt balkone išpurto patalynę ir palieka ją vėdintis. Ji mato iš priešais ją nuolat filmuojantį Arjuną, bet prasilenkdama gatvėje apsimeta niekada jo nemačiusi.

O pats svarbiausias gatvėje – vidutinio amžiaus paštininkas, kasdieną aplankydamas daugybę Vilkų gatvės gyventojų. Daugeliui jis tapęs savotišku relaksacijos nešėju, nes tik su juo gali nuoširdžiai pakalbėti, pasiguosti. Reikšminga įdomybė, kad paštininkas Piotras dalyvauja visuose filmo pristatymuose Lenkijoje, kreipiasi į žiūrovus visiems palinkėdamas palaimos.

Režisierius sako, jog „su gatvėje sutiktais užsieniečiais viskas buvo paprasčiau, bet su lenkais – šiek tiek sudėtingiau. Su užsieniečiais dažniausiai viskas vyksta natūraliai – jie kažkaip greičiau susidomi vieni kitais. Jei po vieno ar dviejų pokalbių nepajusdavau bent šiek tiek entuziazmo iš kitos pusės, paprastai nebetęsdavau.“

Nors sakyčiau, vietomis gerėjimasis tokia retro savybių turinčia savąja gatve ir joje vykstančiais buitiniais, politiniais, rasiniais aspektais vietomis kiek „ištemptas“, bet žiūrėti filmą yra labai faina. Paskui kai kuriuos natūralius personažus (romas, nepykstantis, kad jį vadina čigonu) Arjuno Talwaro kamera nuseka ir palikdama gatvės erdvę. Bet visada į ją grįžta, neslėpdama sentimentų šiai keistai XXI amžiui užsikonservavusiai Vilkų gatvei.

Filmą galima pamatyti:

kertukas · Spalis 12, 2025, 1:08vakare

Elizabeth Lo „MEILUŽIŲ MEDŽIOTOJA“

Sundanco festivavalio finansuotas ir keliolikoje kino festivalių apdovanotas filmas, tarp jų ir Venecijos kino festivalio prizas geriausiai režisierei, nustebina nuo pat pradžių.

Apsikrėtus sutuoktinių šeimoje neištikimybės virusu, išdavinėjama pusė, jei dėl vaikų ar kitų priežasčių nori išsaugoti šeima, gali kreiptis į „meilužių atskyrimo“ specialistus. Taip ir pasielgia vidutinio amžiaus poros žmona, nes aiškiai mato, kad vyras „nuklydo“. Vėliau kino kamera patvirtins, kad jo meilužė yra iš gretimo miesto ir, mano nuomone, per graži tam šeimyniniam vyrui. Na, bet čia kaip gaunasi, kaip pažiūrėsi…

Dar prieš rodant santykių situacija, žiūrovas informuojamas, kad visi filmo dalyviai yra realūs ir natūralūs, sutikę būti filmuojami tiek pačioje pradžioje, tiek šiai istorijai pasiekus finalą. Tiesą sakant, abejoti, kad filme veikia ne aktoriai yra pagrindo, bet pažiūrėjus visą filmą, sutinki, kad labai galimai filmuojasi tikrai išgyvenę santykių dramą kinai. Ir filmas remiasi ne monologais, o esančių drauge žmonių pokalbiais.

Negaliu pasakoti, kaip vystėsi „meilužės atskyrimo“ scenarijus, bet privalau atkreipti dėmesį, kad ta profesionali „atskyrėja“ pasako filme daug protingų psichologinių išvadų, kurias prasminga perskaityti ir susimąstyti. Ji – tikrai „ne iš kelmo spirta“…

Filmas taip pat prasmingas, nes yra nemažai šiuolaikinės Kinijos vaizdų. Tarsi pratęsiama egzotika, nes pats rodomas šeimos atkurimo metodas, sutikite, egzotiškas. Tačiau manyčiau, atskleidžiamas gana racionalus metodas ir, kas žino, ar neatsiras tokias paslaugas teikiančių kontorų ir pas mus. Pradinė gi šeimos krizės situacija čia tokia standartinė ir mūsų kraštui…

„Meilužių medžiotoją“ galima pasižiūrėti:

kertukas · Spalis 13, 2025, 5:56vakare

Andra MacMasters „ŠVIESI ATEITIS“ (Viitor luminus)

„Nepatogus kinas“ per 19-a metų užtikrintai įrodė, kad filmų apie Šiaurės Korėją praleisti nevalia. Lygiai taip pat kaip „Kino pavasaris“ protino apie Rumunijos kiną. Būtent visiškos debiutantės kine Andra Mac Masters sudėliota iš archyvuose išlikusių video kasetėse kadrų ŠVIESI ATEITIS atitinką ir vieną ir kitą nuostatą. Vienintelis keblumas čia lieka tik, kad regime 1989 m. politinį įvykį, kai visiems yra suprantama, jog pasaulis per tą laiką pasikeitė.

Pasinaudota į pasaulinį forumą susirinkusių 20 tūkst. iš 177 šalių komunistuojančio jaunimo šventės vaizdais, kuriuos filmavo Rumunijos delegacijos videometraštininkas. Maždaug kas dveji metai iki tol vyko jaunimo suvažiavimai įvairiose pasaulio šalyse. 1989 metų liepą surengtą Phenjane, Korėjos komunistai pavertė grandioziniu, panašiu pagal mastą į Olimpines žaidynes. Jie sakė, kad biudžetas buvo 1 mln. ir 31 tūkstantis dolerių. ir šventės metu įvyko apie 600 (!) renginių. Pagal tuometinį valiutos kursą bei kainų lygį Šiaurės Korėjoje, patys spręskite kiek dešimčių milijonų tas būtų dabartiniais laikais! O gal ir visas 100 mln. …

Nors dar buvo Berlyno siena, iki Rumunijos revoliucijos likę 5 mėnesiai, o iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – geri 7 mėnesiai, žiūrėti patosinę šventę tikrai smagu Išmuštruoti korėjiečiai sukuria tikrai ypač spalvingą, gerai organizuotą ir entuziazmu alsuojančią pompastinę nuotaiką. Visi šoka, dainuoja, šėlsta ir kitaip linksminasi. Pavienių delegacijų protestai prieš jų šalyse vyraujančią diktatūrą ar kitus blogus reiškinius, dingsta linksmumo šėlsme.

Didžiausia protesto banga, kai kurių Vakarų Europos šalių boikotą iššaukė tik prieš mėnesį pasaulį sukrėtęs Kinijos valdžios susidorojimas su protestuojančiais studentais Tiananmenio aikštėje (manoma, kad žuvo apie 2000 studentų). Bet šventės Pchenjane nesutrikdė. Pagal dabartinius laikus stebino, kad jaunimo festivalio organizatorių prašymas Korėjos komunistams netrukdyti jaunimui šventę švęsti kaip tik jie nori, buvo įvykdytas! Visai nesimatė delegacija prižiūrinčių saugumiečių. Dabartiniais laikais tai būtų neįmanoma…

Nors kaip minėjau, Baltijos šalių nepriklausomybė bus tik kitais metais, visos trys šios šalys padarė bendrą pareiškimą. Kokį, sužinosite pažiūrėję filmą.

Filmas pradedamas ir baigiamas to laikmečio vaizdais iš Rumunijos. Tai taip pat vertinga neriant į istorinius prisiminimus. Rodomi Čiaušesku valdžios šulai pateikiant jų pasiekimus dabartiniais laikais (išlaikytos įtakingos vietos valdžioje arba stiprios pozicijos versle). Nors jaučiasi, kad filmuota paprastomis viseokameromis, vaizdo kokybė filme pakankama.

Filmą galima pasižiūrėti: