Nekaltas egoizmas…
Ar galite išvengti egoizmo… manau kad ne… Vienaip ar kitaip, kad ir labiausiai norėtume… žinodami visas taisykles… turėdami savo nuostatas… pačiu nekalčiausiu momentu mes galime būt pavadinti ar pasijusti egoistais… galima stebėti tai visą žmogaus gyvenimą… ir tai tarp vienas kitą mylinčių… gerbiančių ir labiausiai artimų žmonių… pavyzdį pateiksiu gana paprastą… daugmaž su tuo susidūręs kiekvienas 
… nuostabus vakaras… du beprotiškai vienas kitą mylintys žmonės… žinote, kad dėl vienų ar kitų priežasčių jūs negalite pilnai atsiduoti meilės žaidimams, nes tik vienam iš jūsų būtų galima tai pilnai patirt… o jūsų jausmai trykšta tikrumu ir meilės vedini-nevaldomi… atrodo mąstote, žinote viską… bet…
-nesustojate ir nevalingai tęsiate glamones, tol kol jūsų troškimai patenkinami…
-nesustojate ir nevalingai tęsiate glamones, tol kol perdegate ir nebyliai atsitraukiate…
ne apie tai ši tema , bet kai trečio varianto paprasčiausiai nėra, bet kokiu atveju vienas tampa egoistu… ir tai iš meilės? Iš meilės būname pavydūs… linkime gero savo artimui žiūrėdami tik per savo gėrio prizmę… negalime patikėti, kad be mūsų mylimam žmogui gali būti geriau… ir t.t. Ar nekaltas egoizmas - kelias į laimę? Ar aukojantis, priimant suvaržymus tolstame nuo jos?
[quote]
bjaurus rašė:
Ar galite išvengti egoizmo… manau kad ne… Vienaip ar kitaip, kad ir labiausiai norėtume… žinodami visas taisykles…
visi mes is prigimties esam egoistai-tik vieni labiau-kiti maziau…naturalu…
taciau niekada nereikia pamirsti zmoniu-kurie yra salia-kurie is musu taip pat tikisi kazka gauti-ne tik vien duoti mums…
mainu principas-tu man-as tau…
jei to nera-jau blogai…
kažko nesuprantu…jei beprotiškai myli, tai ką tada reiškia ‘perdegti ir atsitraukti’? 
Altruizmas yra tam tikra egoizmo forma - jautiesi gerai kitam suteikdamas laimę ar malonumą, bet jautiesi blogai pats tai gaudamas
Man rodosi, kad su būdami su mylimaisiais labiau norime suteikti jiems malonumą ir pasijuntame kalti, kai tegalime priimti. Tai tarsi varžybos, kuris kuriam duos daugiau 
žinoma, jei ilgai pradėtume negauti, tai taip pat būtų problema
na va kaip , Nuska, taikliai viska isdeste tik man kyla klausimas del kito dalyko, kur ta gerio ir malonumu darymo riba? ar per didelis altruizmas ir pasiaukojimas is meiles neprades viena diena tam gaunanciajam listi per kita gala?
Alyva, klausimas vertas pamastymo tas gerumas tikrai kartais išlenda per gerklę ir tada stebimės kaip vyrai galėjo palikti juos mylėjusias ir šitaip besirūpinančias žmonas 
arba per laiką taip priprantama prie kito žmogaus aukojimosi, kad ilgainiui tai priimama kaip norma. Pavyzdžiui, žmona 10 metų iš eilės kas rytą neša vyrui kavą į lovą. Ir neduok die, vieną ryta ji nuspręs ilgiau pasivartyti lovoje ir, kas baisiausia, pati paprašys jo atnešti 
. Vyras gali ir amą prarasti iš nuostabos ir netikėtumo.
Tiesiog visko reikia po truputį - ir egoizmo, ir altruizmo.
Kas ten zino, kur tas kelias i laime ir kaip reiketu elgtis.
Bet mylincio zmogaus davima nuosirdziai priimant - irgi duodame. Taigi suvokiame, kad galimybei esant, grazintume viska dvigubai. O jei ner tokios galimybes, tai jau nieko cia nepakeisi. Duodame ka galime, o imti reikia moketi. Vat nelabai moku tai daryti…dar tik mokausi.
O ko reikia brangiam zmogui - kartais tereikia paklausti, o ne daryti savus isvedziojimus. Nemokame mes minciu skaityti
Gerai cia Nuska pasake apie ta altruizma… O kaip elgtis, kad nelystu per gerkle… Gal irgi-kalbetis. Imti ir pasakyti:"Zinai, per gerkle lenda tas tavo gerumas, as tiek duoti nemoku ir neturiu tokio poreikio, imti tiek man irgi nereikia." Ziauru, bet uztat teisinga…
Niu man niekaijp nesiderina bjaurus ir gerietis…
aga, Gluosnyt, as irgi visom uz, kad kalbetis, nes neturiu tokiu galiu skaityti mintis, bet ne visi jau tokie kalbus vat cia viskas ir prasideda
pamatytum ji ir jo akis, iskart uzderetu
Tai taip išeina, kad egoizmas būtinas palaikyt harmonijai, taip pat ir altruizmas… lygiomis dalimis… paimkime primityvesnį pavyzdėlį- kai moteris skundžiasi dėl vyro sėdėjimo prie kompiuterio, nors tuo metu ji tiesiog žiūri savo mėgiamas laidas… bet ne, ji jaučiasi nemylima, kad jie nežiūri tai kartu…arba atvirkštinis variantas, kai vyras tiesiog užsiėmęs savo reikalais išgirsta, kad jo nuostabioji moteris įsijungė TV ir jo supratimu akis įbedė į naivų serialą… pasigirsta nepasitenkinimas… replikos. Tai vėl gi beprasmis egoizmas… kam visa tai… ar galima būt laimingesniu beprasmiškai varžant… ne… bet tai taip pažystama…
Nu cia jau ne tas altruizmas… jei tau nuo tavo aukojimosi negera…
Va butent, kad harmonija turi buti. Nereik nieko isprasyto, ismaldauto ar skausmingai paaukoto… Fui…
Kita vertus jei vienas tupes prie teliko amzinai, o kitas prie kompo - tai nafik kartu gyvent. Reikia zenytis su teliku ir kompu… Bendru tasku reik ieshkoti, tikrai imanoma rast O megiami uzsiemimai tik dali laiko uzima… Uztai ir nesiveda zmones kai kurie, nes zino, kad negales paaukoti kokio hobby…
Nu malonu man buvo dometis tuo, kas draugui idomu. Bet naturaliai tai buvo. Juk nori buti arciau zmogaus, tai ir randi budus… Bet tik ne i vienus vartus zaidimas turi vykti… Jei kitam nera tokio poreikio…kam seima kurt? Zmones puikiai ir po viena gyvena…
a jibitute, kaip cia viskas slozna na, jei ten ka nors vepso labai jau jam interesno, tai labai prasau, kiba uzsiemimo sau nerasciau, kiba mazai knygu ar antro teliko namuose nera na, cia kaip pvz. bet, jei dribso ir beprasmiskai jungineja kanalus ir taip visa vakara ir kasvakara, nu to, soriukas, alia musiau neatlaikytu nerva…bet kokiu atveju, gyvenant ir bunant drauge reikia dvieju zmoniu pastangu, o ne vieno…turiu puiku pvz. mano padruskes vyras, tobysh mano draugelis, kuris mane r uzaugino, ir rukyt ismoke, r pas bernus nuvede jo visi vakarai tokie patys, po darbo namai, vakariene, sofke ir distancinis, nors gyvena puikioj vietoj,is namo kiemo i ezera galima spjaudyti, bet i jos kvietimus pasivaikscioti jis tenumykia nenoriuuu…na, tai daznai ji sedi iki isnaktu pas mane, o po to ruksta pas ‘neegoista’ vyra
O tai kokios ten jo akys 
O aš skaitau skaitau "Šeimos" žinutes ir galvoju, kaip man pasisekė
Šiaip pritariu Gluosnei 
Gluosnel…alyvėl… jei analizuojate mano pavyzdį, tai prašau neiškraipyti… kalba apie amžinybę neina 
tai tik banalus pavyzdys su abipusia tiesa…kalba eina apie sugebėjimą būti laimingu, nevaržant artimo… ar galima tai pasiekti… kad būtų galima pasakyti- aš gaunu tiek kiek duodu ir tai ką gaunu ir duodu yra nuoširdu…
utopija…
panashu, kad utopija. Nes tai, ka mes duodam, mes linke labiau sureikshmint, ir dazhnai tai atrodo daugiau, nei gaunam.
bet jei nors trumpam atsisakyt to sureikshminimo, tai pasakyt - gerai pagalvojus (ir pasistengus paziuret is sono) as gaunu tikrai tiek, kiek duodu, o gal net daugiau ir man atrodo, kad tai ka gaunu ir duodu yra nuoshirdu - visai imanoma
va taip ir as norejau pasakyt, kad daznai jauciames nuskriausti, nes negaunam atsako ir nemokam mylet nieko nelaukdami
todel ir verta kartais pasverti visas puses, kad suprastumem ir liautumemes verkshlene
bjaurus gera tema uzvedei, manau ne vienam/vienai akys atsivers
Neo, negali gi amžinai mylėti nieko negaudamas 
kurį laiką tai yra malonu, bet paskui… nieko gero… kažkada man atrodė, kad paskui jį ir į pasaulio kraštą eisiu, malonu buvo tenkinti jo norus, iki supratau, kad jis tuo pačiu net neketina atsilyginti…
kaip jau sakiau, altruistu amžinai neišbūsi