„GYVENIMAS PAGAL ČAKĄ“ man asocijavosi su biografiniu įžymiojo Steven Spilbierg „FABELMANAI“. Toks pat jautrumas pasakojant šeimos gyvenimo aplinkybes, artimųjų likimus. Ir, žinoma, neapsieita be sentimentalumo.
Dar vienas svarbus akcentas svarstant žiūrėti ar ne filmą yra, kad pagal reikšmingumą antrame pasaulio kino festivalio penketuke esančiame Toronto kino festivalyje filmas pelnė žiūrovų simpatijų prizą. O tai sako, jog filmą malonu žiūrėti, jis savaip intriguoja. Dažnai žiūrovų palankumo sulaukę filmai netenkina profesionalių kino kritikų, bet taip įvertinti filmai tiesiog atitinka žiūrovus lūkesčius.
„Gyvenimas pagal Čaką“ ir dar imponuoja dėl „dėstomos“ istorijos pateikimo būdo. Nežinau, kaip ji išpasakojama garsiojo STEPHEN KING apsakyme, bet filme siužetas perteikiamas išties originaliai.
Pasakojimas prasideda III filmo dalimi, pavadinta „Ačiū Čakai“. Šio segmento centre – juodaodis gimnazijos mokytojas besistengiantis įkvėpti mokiniams meilę literatūrai. Jaučiasi, kad yra ekranizacija – labai daug prasmingo ir protingo teksto. Staiga klasėje visi pajunta, jog dingo internetas. Vėliau už ekraninis balsas pasakoja, kad Kalifornijoje įvyko kataklizmas. Kažkas labai didelio prasmego kiaurai. Įsitvyro chaoso situacija, kuri vis labiau apima visą pasaulį. Atrodytų, turime regėti siaubą, nes juk apsakymas – literatūros „siaubo karaliaus“ S. Kingo ! Bet ne…
Rodoma situacija daugiau primena teatrą, kuriame esmė – užkadrinis pasakojimas. Paprastai, kai įvykiai nerodomi, o pristatomi tokiu būdu filmuose, piktina. Tiktai ne „Gyvenimas pagal Čaką“. Pasaulį apėmusi apokalipsė pristatoma nuosekliai ir greitai, jaučiant, kad ne čia filmo pagrindas. Visai nepykina, jog nesigilinama į krizinius reiškinius, o stengiamasi atskleisti, kaip jaučiasi nedidelio miestelio žmonės. Bet ir tas rodymas – aiškiai per atstumą. Užkliūva tik viena ryški detalė – gatvėse iškabintas ryškus stendas, su teze – Charles Krantz, 39 nuostabūs metai. Atrodo, kad tai kandidato į miestelio mero rinkimus reklama. Keisčiausia, jog ši tipo reklama šmėžuoja visoje JAV. Ir niekas nežino kas tas Charles Krantz?..
II dalis pavadinta „Gatvės muzikantai“. Čia dar labiau supranti, kad Stephen King toli gražu aprašo ne vien siaubo istorijas. Pristatomas būtent Charles Krantz, kuris yra bankininkas, atvykęs į miestelį dalyvauti bankininkų seminare, apsirėdęs griežta kostiumo eilute ir einantis gatve. Netgi išduodama, jog jam liko gyventi berods 6 mėn. Dar prieš tai rodoma žavi būgnininkė Teilor, montuojanti ant šaligatvio savo būgnų sekciją ir pradedanti gatvės muzikantės sesiją. Atsitiktinai abiejų žmonių keliai persipina ir… regime tokią 3-4 minučių meno atgaivą, kokią patyrėme geriausiame 2020 m. Europos filme, garsiojo dano Thomas Vinterberg „DAR PO VIENĄ“ („Druk“). Filme, kuris per komedijos prizmę įrodo, kad teorija, jog kasdien išgeriant keliasdešimt gramų stipraus alkoholio, sveikata, nuotaika, darbingumas tik pagerinamas, praktikoje žlunga. Koks kadras įsimintiniausias filme? Tikrai ne tas, jog pagrindinis herojus, vaidinamas ryškiausios Danijos kino žvaigždės MADS MIKKELSON galų gale prasigeria. Didžiausias įspūdis, kai šis jaunystėje buvęs šokėjas, filmo finale skelia audringą šokį prieplaukoje. „Gyvenimas pagal Čaką“ bankininko nuotykis sukelia ne mažesnį pasitenkinimą. Tik aktorius TOM HIDDLESTON niekada nebuvo šokėjas ir pusantro mėnesio turėjo stengtis įsisavinti demonstruojamus efektingus judesius
I dalis „Aš sutalpinu daug“. Rodosi ir toliau rodoma miela istorija, dabar jau iš septynmečio Čarlzo, kuris ir yra visų vadinamas Čaku, perspektyvos. Jautriai gražus bendravimas su seneliais, berniukui svarbūs savo potyriais nuotykiai mokykloje, pirmoji simpatija. Nekonkretinsiu rodomo veiksmo, kad nebūtų spoilinimo (jo tikrai čia nebuvo aprašant atvirkštine tvarka rodomą Čako likimą), tik pasakysiu, jog paraidžiui ekranizuojamas Kingo apsakymas išties yra malonus žiūrėjimui ir prasmingas savo ištarme.
Filmo režisierius MIKE FLANAGAN, daugiau žinomas kaip serialų kūrėjas, tačiau turi ir ankstesnes dvi Stephen Kingo kūrinių ekranizacijas. Norėdamas sukurti šį filmą, parašė elektroninį laišką rašytojui ir užtikrino, kad „Gyvenimas pagal Čaką“ taps geriausia Kingo ekranizacija. Rašytojas patikėjo režisieriumi, nors šis vis dėlto iki tol specializavosi siaubo filmų gamyba. S. King netgi tapo vienu iš vykdančiųjų filmo prodiuserių. Kad panardintų žiūrovą į labai šeimyninę atmosferą, kurią filme atstovauja paskutinė, I dalis, M. Flanagan suteikė mažą Miss Richards vaidmenį savo žmonai, o Čaką jaunystėje suvaidino jų sūnus, atlikęs jau kur kas reikšmingesnę rolę. Abejočiau, ar filmas tikrai tapo sėkmingiausi Kingo kūrinio ekranizacija, bet kad rekomenduotina pasidžiaugti pasakojama istorija iš didžiojo ekrano, tikrai esu tikras. Nes filmas niekaip nėra tik paviršutiniškas ir sentimentalus vieno žmogaus gyvenimo atvaizdavimas.
Pasakodamas 2020 m. pasirodžiusiame apsakyme menamą pasaulio griūtį, Stephen King, žinoma, nežinojo apie būsimą viruso COVID-19 sukeltą katastrofą, dabar įsiplėtojusius karus. „Gyvenimas pagal Čaką“ pripažįstamas kaip vienas iš geriausių Kingo kūrinių, nes žmogus čia tarsi visatos dalelytė, turinti savo unikalų likimą. Rodydamas Čako mažus džiaugsmus ir nemenką liūdesį, rašytojas kartu su režisieriumi tarsi primena žmonėms, jog tai ir sudaro gyvenimo pilnatvę. Filmo tonas turi ir terapinių, paguodžiančių, raminančių motyvų prieš patiriant gyvenimo dramas ir netektis, kurių nei vienas negalime išvengti.
Ir tokiose prasmėse, abu autoriai sugeba sudominti, suintriguoti ir padaryti savo kūrinius jokiu būdu ne „sunkiasvoriais“, ne moralizuojančiais, ne didaktiniais. Jei pasiryšite susitikti su įvairaus amžiaus Čaku, tikrai nepasigailėsite.
Treileris:
