Primiršusiems prancūzų kino autorių MIŠELĮ HAZANAVIČIŲ ir dabar pamačius jo pavardę, neabejotinai kils asociacijos su Lietuva – akivaizdžiai lietuviškas sąskambis. Išties, apie 1920 m. jo senelis, kilęs iš Lietuvos ir ukrainietė močiutė emigravo į Prancūziją, kur Paryžiuje ir gimė jų anūkas Mišelis. Kai artėdamas prie 45-erių Hazanavičius prestižiškiausiame kino festivalyje Kanuose pristatė savo filmą „ARTISTAS“, apie tokį festivalio debiutantą galėjo būti girdėjusi nebent Prancūzijos visuomenė – jo eksperimentavimas su paviršutiniškais, komiškais televizijos filmais, serialais bei keliomis ir pilno metro komedijomis tikrai plačiąjai kino bendruomenei nebuvo žinomi. Įspūdingo filmo autorius atsirado tarsi iš niekur…
Jautrus, nors ir vėl atrodytų komiškas, „Artistas“ ne juokais sujaudino ir pakerėjo tiek žiūrovus, tiek kino profesionalus. Persunktas nostalgija kino istorijai, kai praeito amžiaus pradžios kino žvaigždė Džordžas Valentainas nesugeba prisitaikyti prie garsinio kino revoliucijos ir išgyvena savąjį smigimą tik palaikomas aistringos meilės, kaip tik dėl technologijų proveržio žvaigžde tapusiai Pegei, tampa reikšmingiausiu metų filmu. Auksinę palmės šakelę gauna ne tik įspūdingai suvaidinęs aktorius Žanas Diužardenas, bet netgi šaunuolis šuniukas Uggie, apdovanotas šunų Palme. Galinga reklamos kompanija užantlantėje užtikrino filmui 5 pagrindines OSKARO statulėles.
Deja, „Artistas“ taip aukštai iškėlė nelauktai į kino eltą įšokusiam Mišeliui Hazanavičiui meninio lygio kartelę, kad tenka pripažinti, jog aktyviai vėliau kurdamas, jis jos aukštumų nebepasiekia iki šiol. Štai 2014 m. jis pakviečiamas į festivalį „Kino pavasaris“ pristatyti mums naują savo filmą „Ieškojimai“, kuriame per tragišką našlaičio istoriją rodomi Rusijos agresijos prieš prezidento Dudajevo Čičeniją, padariniai. Tačiau kuriant jau nebe komišką siužetą, išryškėjo Hazanavičiaus patirties trūkumas, nes filme „šlubuoja“ ir primityvus scenarijus, ir režisūra, montažas ir netgi aktorių vaidyba.
Vėliau savo kino darbuose Mišelis Hazanavičius atsiskleidžia kaip eksperimentatorius, kurdamas vis skirtingų žanrų kiną. Štai 2017 m. jis pristato „Manasis Godaras“. Prancūzų kino klasikui Jean-Luc Godard jis nusiuntė scenarijų, kurį perskaitęs veteranas atsisakė bendradarbiauti filmo apie save realizavime. Ir išties, kino kritikai turėjo daug pastabų Hazanavičiui, kad spalvingame Godaro asmenyje ieškojo per daug ironijos ir ekscentrikos, pakeitęs buvusios Žano-Luko žmonos aktorės Anne Wiaziemsky parašytų abiejų knygų apie jos gyvenimą su kino genijumi intonaciją.
Atrodytų, kad kai prodiuseris ėmė siūlyti Hazanavičiui ekranizuoti rašytojo Jean-Claude Grumber romaną „PATS BRANGIAUSIAS KROVINYS“, žydiškų šaknų Michel Hazanavicius turėjo entuziastingai įsitraukti. Nes knyga gvildena tragiškiausią praėjusio amžiaus istorinį palikimą – holokaustą. Bet taip nebuvo. Režisierius atsisakinėjo imtis šio projekto, nors garsėjo po „Artisto“, kad eksperimentuoja su įvairiausių žanrų ir temų scenarijų realizavimu. Bet perskaitęs knygą, 2019 m. sutiko įsitraukti į projektą. Deja, pandemija sujaukė planus ir atsidėjus šiam filmui, Hazanavičius suspėjo susukti neįsimintiną pramoginį filmą apie zombius „Nufilmuota!“
Galima suprasti režisieriaus abejones. „Pats brangiausias krovinys“ sumanytas kaip animacinis filmas, o tokių režisierius dar nebuvo kūręs. Tačiau, kai priėmė sprendimą imtis šio projekto, kad giliau įsijaustų į holokaustą, vyko į Lenkijos Osvencimo koncentracijos stovyklos muziejų bei į močiutės gimtinę Ukrainą. Patirti jausmai paskatino pačiam nupiešti visus būsimo filmo personažus, kokie jie turėtų būti. pagal savo įsivaizdavimą. Dailiininkai animatoriai turėjo vargo nepritaikytus animacijai Hazanavičiaus personažus transformuoti į žanro poreikius.
Stebėdami filmą nesuabejojame, jog vyraujantis personažų atšiaurumas, užsidarymas, nepritekliai ir nykuma jų gyvenime karo laikmetyje realizuoti puikiai. Tiesa, pradžioje neaiškus tas laikmetis, bet kai nukentėjęs nuo karo varguolis paporina, jog „visis karai vienodi“, supranti, kodėl taip liūdnomis intonacijomis pristatomi nupieštieji žmonės. Režisieriui pasisekė, jog noriai į projektą įsitraukė žymūs Prancūzijos kino meistrai. Turiu galvoje aktorius, kurių išraiškingi balsai labai sustiprina įspūdį apie filmo herojus.
Visų pirma Hazanavičius paskubėjo įrašyti filmo pasakotojo tekstą, kurį išraiškingai įkalbėjo Prancūzijos kino legenda Jean-Louis Trintignant. Tuomet 92 metų aktorystės mohikanui, dėl ligos apakusiam, tai tapo paskutiniu vaidmeniu kine. Režisierius sako, kad aktoriaus balsas neeilinis ir labai tiko filmui, nors teksto ir nedaug. Žymūs Prancūzijoje ir kiti kino aktoriai, paskolinę savo balsus filmui: Denys Podalydes, įkalbėjęs I pas. kare subjaurotą atsiskyrėlį, ožkos savininką, Dominique Blanc ir Gregory Gadeboys, įgarsinę medkirčių šeimą. Visi jie prancūzų kine suvaidinę po 100 ar daugiau vaidmenų. Ypatingą reikšmę „PAČIAM BRANGIAUSIAM KROVINIUI“ suteikė ir bene garsiausias šalies kino kompozitorius, dviejų Oskarų už muziką laureatas, Alexandre Desplat – tiesiog neįmanoma negirdėti filme muzikos, dažnai turinčios žydiškų melodijų sąskambių IR puikiai tinkančios rodomam siužetui.
Filmas tikrai gražus. Kur reikia, vyrauja itin niūrių spalvų vaizdas, kai reikia – šviesus. Nors jo mažiau, nes tema išties nelinksma. „PATS BRANGIAUSIAS KROVINYS“ prasideda pasakotojo aiškinimu, kad miško trobelėje gyvuoja labai skurdi medkirčio šeima. Negalėdama išmaitinti, ji atsisako savo pirmagimio. Kokiu būdu tai įvyko, nedetalizuojama. Kad sekame pasakos naratyvą įspūdį dar labiau sustiprina tarsi stebuklas rasta kūdikiško amžiaus mergytė. Pradžioje dar nesuprantame ką reiškia filme grėsmingai vis praūžiantys miške nutiestais bėgiais garvežio tempimi krovininiai vagonai. Kad traukinio sąstatas nėra tik filmo pagrąžinimas jau pradžioje galima įtarti, nes medkirčio žmona nuolat prašo „traukinių dievo“ pagalbos jų šeimos sunkiam gyvenimui palengvinti.
Matau, kad kino teatrų anonse pasakojama filme rodoma istorija, jos pasakoti nenorėčiau. Nes filmo biudžetas neleido jo trukmę ilginti daugiau nei 75 min., todėl nuoseklus išdėstymas, kas atsitinka filme nebūtų teisinga dar tik žiūrėsiančiam „PATĮ BRANGIAUSIĄ KROVINĮ“. Tik noriu pasakyti, kad holokausto žiaurybės tiesiogiai nerodomos filme. Bet dažnai menamas veikimas dar aštriau atsiliepia emocijoms…
Matėme daug istorijų apie holokaustą. Dažniausiai jos remiasi tikrai atsitikusiais įvykiais, kai buvo vykdomas genocidas prieš žydų tautą. Nors rodoma filme istorija ir šį kartą panaši į galimai realią, bet teiginio, jog filmas „sukurtas pagal tikrus įvykius“, nėra. Bet išties atrodo, kad matomas siužetas galėjęs atsitikti. Tokį įspūdį sustiprina pradžioje „lyg pasaka“ naratyvo atsisakymas ir tolimesnis neprifantazavimas įvairiausių numanomų veiksmo situacijų. T.y., išaugus rastąjai mergaitei ir paaiškėjus, kodėl kūdikis atsidūrė pusnyje, siužetas jau nebeatrodo kaip pasaka, o ekrane matomi realybėje galėjusios būti herojų sąsajos. Tačiau atsisakius kino fantazijos, neprigalvojant vis naujų siužetinių linijų, kaip kad sėkmingai padarė latviai garsiausiai pernai nuskambėjusiame animaciniame filme „Potvynis“, „PATS BRANGIAUSIAS KROVINYS“ tuo pačiu praranda žiūrovo intrigavimą, siužetinį įsimintinumą. Galima netgi pasakyti, kad filmas atrodo kaip ištemptas trumpametražinis filmas. Nors rodoma alegorija apie GĖRĮ, ŽMOGIŠKUMĄ, VILTĮ, tuo pačiu BLOGĮ ir NEŽMONIŠKUMĄ lyg turėtų tenkinti žiūrovą, tačiau niekaip neapleidžia pojūtis, jog to mažoka labai įsimintinam įspūdžiui gauti.
Tačiau galime filme surasti ir išskirtinių, originalių sprendimų. Bene efektingiausias – konclageryje nukankinto, pervargusio vyriškio vaizdas, kuris labai jau artimas klasika tapusio norvegų dailininko Edvardo Munko šedevrui „Šauksmas“. Tikrai nupieštas veidas taip, kad išgąsdins bet ką, ne vien visą filmą pratylinčę merginą.
Poetinis Mišelio Hazanavičiaus „PATS BRANGIAUSIAS KROVINYS“, nors ir nėra ypač išskirtinis, užtikrintai įsirėžia į filmų-liudijimų apie holokausto tragediją plejadą.
