Labai norėtųsi autorinio, vadinamojo arthauzinio kino ir ypač teatro mėgėjus pasistengti nepražiopsoti šio filmo. Kodėl teatrą miniu? Gi pagal savo nepublikuotos pjesės medžiagą airis MARTIN McDONAGH parašė scenarijų ir režisavo filmą „Salos vaiduokliai“, kuris labai panašus į dviejų aktorių spektaklį. Asosiacija ne atsitiktinė. Dar 1997 m Martino pjesė „Gražuolė iš Lineno“ stipriai išgarsėjo JAV Brodvėjuje, apdovanota tarptautiniu prizu. Lietuvoje pagal šio autoriaus pjesę „Pagalvinis“ Jonas Vaitkus pastatė spektaklį Vilniaus Jaunimo teatre, Gintaras Varnas – Kauno m. Kameriniame teatre, po to toks spektaklis atsirado ir Vilniaus Keistuolių teatre. Savo gėdai prisipažinsiu, kad dar nespėjau pamatyti nei vieno iš teatrinių pastatymų.
Kino mėgėjams Martino McDonagh pristatyti nereikėtų – 2017 m. jo filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ gavo du Oskarus (už pagrindinį ir antraeilį vaidmenis) ir nominacijas kitoms pagrindinėms kategorijoms (geriausias metų filmas, scenarijus), susišlavė visus britų apdovanojimus BAFTA. Statistika nurodo, jog filmas apdovanotas net 130 prizų pasaulyje ir dvigubai tiek nominuotas. Kitų dviejų filmų, rodytų Lietuvoje, „Reikalai Briugėje“ ir „Septyni psichopatai“ pasiekimų jau nevardysiu.
Pristatomas „Salos vaiduokliai“ sausio mėn. iškovojo 3 kino kritikų asociacijos Auksinius gaublius – geriausias scenarijus, geriausias pagrindinis aktorius (Colin Farrell) ir geriausia komedija ar muzikinis filmas (čia pritemta, nes filmas – ne komedija. Reikėjo prizo „Fabelmanams“) ir laukia vasario 19 kaip pretenduojantis į visus pagrindinius BAFTA apdovanojimus ir kovo 12, kaip pretenduojantis į visus pagrindinius 2023 m. OSKARUS.
Čia jau laikas sustoti su prizais. Pakaks supratimui su kokio lygio meno kūriniu turime reikalą.
Aiškus filmo pavadinimas „Salos vaiduokliai“ turėjo lietuviškai skambėti būti „Inišerino banšės“ 
. Žinoma, niekas nesuprastų tokio pavadinimo. Inišerinas „yra“ kaimelio vienoje Airijos saloje pavadinimas. Jį rasti nepadėtų nė googlas – tai McDonagho fantazijos vaisius. O dėl banšių, tai googlas pagalbininkas – senovės keltų mitologijos dvasia, skelbianti kažkieno mirtį. Štai taip!
Nusikeliame lygiai 100 metų nuo dabarties į šią salą. Matę atšiaurę Airijos gamtą, kur vyraują akmenuotos, uolėtos pievos sako, kad vaizdai labai kuteną atmintį dėl kažkada matyto grožio. Bet skurdžių gyventojų tarpe grožio matome nedaug – kaimo pažiba, folklorinių ansamblių karčemoje žvaigždė pagyvenęs smuikininkas Kolmas Doherty (Brendan Gleeson) griežtai pareiškia, kad nenori nei matyti nei bendrauti su geriausiu savo draugu, stikliuko partneriu kiek jaunesniu Patriku Sallivanu (nuolatinis McDonagh filmų aktorius Colin Farrell). Pastarojo bandymas aiškintis, kas čia per pokštas, Kolmas jį pasiunčia, sakydamas, kad nusikirs pirštą, jeigu draugelis dar kada nors prie jo prilįs.
Va čia ir matosi puikaus dramaturgo meistrystė, nes kiekvieną filmą žiūrintį žmogų vykstantis konfliktas įtraukia į svarstymus ir spėliojimus – kas paskatino pirmojo vyriškio tokią reakciją prieš draugą ir kas čia vyks toliau, nes Patrikas nenurimsta besiaiškindamas. Turiu iš karto pasakyti, kad tiesiai šviesiai nebus atsakymo. Kiekvieno žiūrovo suvokimo laipsniui užduotis. Pavyzdžiui, aš dariau sau išvadą, kad kaimo muzikantas suvokė, kad draugo bandymas daug kalbėti įvairiomis temomis, netgi bandyti filosofuoti apie žvaigždes visatoje, užkniso ir įgalino suprasti, kad draugas – tiesiog kvailys. (Nuostabi Colin Farrell vaidyba kilojant antakius! 
)
O kad taip ir būtų pasibaigęs konfliktas! Žiūrovo lauks ir keistumai, ir nesusitaikymai su esama padėtimi, ir žiaurūs netikėtumai, ir užsispyrėliškas savo įsivaizduojamosios tiesos demonstravimas. Į konfliktinį veiksmą įsitrauks ir asiliukas, ir ugnis, ir atvykęs iš kitur muzikantas pagroti karčemoje…
Reikia būtinai pamatyti!
Baigiant pasakysiu, jog ta smuklė, kurioje daug filme išgeriama alaus, diskutuojama, muzikuojama buvo specialiai pastatyta filmavimui. Kadangi kinošninkai neturėjo tam leidimo, po filmavimo sesijos teko statinį nugriauti.
