Tavo mama man primena maniske.Ji yra sirdinink
Pritariu, mano mama irgi panasiai viska varo 
Ale kazkodel man atrodo, kad as irgi tokia pati 
Bent jau as kaip galvoju…jaunyste praejo, sveikata silpsta, o zmogus nenori to pripazinti, nes tarsi ‘nurasytu’ save…tai ir bando visais galimais budais to isvengti, nors visi mes pasensim, kad ir kaip to nenoretumem. Mato tevukas toks, galvoj planu ir uzmaciu kalnai, stengias, bet jegu neuztenka, tai jis ne skundzias, o buna baisiai piktas del to 
nu zinok, man atrodo mes irgi tokie busim…gyveni, planuoji…o se viena diena nieko daryt nebegalima (ypac ka noris ar reikia), tai kazin ar labai susilaikysim…o del mirimo rytoj, tai cia mano mamos toks nevykes kredo…dar kartais pasako, ‘numirsi, tai ir gerai bus’ pasiklausau, tai toks noras su dirzu i kaili, tai kai pagrasinu, ima juoktis 
nors akimirkai jauciu, kad ‘prisibijo’ manis, tai nukreipia pokalbi susigedus 
Mano mamai beveik pries 15 metu buvo diagnozuota Parkinsono liga. Tai buvo didelis stresas ne tik jai, bet ir mums visiems. Mama tiesiog uzgeso akyse, nors visa gyvenima buvo labai energinga, daug sportavo. Ilga laika ji visai saves nesaugojo, rodes, norejo iseiti anksciau, negu kad skirta. Begant metams susigyveno su liga, susitaike ir dabar tas jos uzsispyrimas ar gyvenimas atbuline eiga baigesi. As manau, kad svarbiausia yra persilauzti paciam ir suprasti, kad negali pats sau buti priesu. Kiek imanoma laikytis specialistu patarimu, vartoti priskirtus vaistus. Mano mama lygiagreciai lankosi ir pas netradicines medicinos zinovus, geria visokiu zoleliu antpilus ir etc. Is miesto issikele arciau gamtos, daug laiko praleidzia gryname ore…