Priminsiu, kad į savo trečią filmą „ŠEŠTASIS POJŪTIS“ 1998 metais prisiviliojęs Bruce Willis, indų kilmės amerikietis Night Shyamalan stipriai išgarsėjo kaip psichologinio siaubo ar trilerio meistras, nes „Šeštasis pojūtis“ tapo tieiog kultiniu tokio žanro pavyzdžiu. Kai visi aikčiojo nuo susižavėjimo filmo, surinkusio 600 mln. $ pajamų, atmosfera ir įspūdžiu, įžiūrėjau meistriškai paslėptas spekuliacijas žiūrovo pojūčiais ir pastangas įtikti jo lūkesčiams. Manau, kažkiek ir teisingai mačiau, nes bene 15 po to indo, kuris dar vaikystėje su šeima atsidūrė JAV, sukurtų filmų buvo aiškiai silpnesni. Žinoma, visų ir nemačiau…
„Beldimas į trobelę“ maloniai nustebino. Pradžioje, kad tėvynėje ir kitur išleistas vasario 3 dieną, filmas čia pat pasirodė ir Lietuvoje. Reiškia mes ne teoriškai esame Vakarų šalis, bet ir labai praktiškai. Bet dar labiau, kad šįkart rutuliojantis būdingam Shyamalanui
psichologinio siaubo kinui, priekaištauti beveik neturėjau dėl ko. Reikia pabrėžti, kad tiesioginio šiurpaus siaubo, kaip mes įsivaizduojame, gana nedaug. Nėra kraujo upių, besimėtančių žmogaus kūno dalių, baisiausių riksmų ir pan. Vėl nesutinku su JAV kritikais, kurie teigdami, kad puiki filmo režisūra ir aktoriai, pasigenda mistikos, siaubo, reginio „gylio“. Ir pabaiga jiems pasirodė kvailoka. Gi manau, kad nesiekdamas šių dalykų akcentuoti, Night Shyamalanas tikrai išlošė, nes filmas nors būdamas arčiausiai siaubo žanro su fantastinio kino elementais, atrodo labai realaus tikrovei siužeto, ypač, kai gerai išnaudojami psichologijos motyvai.
Keliolika sekundžių stebime labai vizualiai gražiai nufilmuotą mišką, kol dėmesys nukreipiamas į simpatišką 8-metę kinetukę, gaudančią į stiklainį žiogus. Nei iš šio, nei iš to atsiranda šalia mergaitės ambališkos išvaizdos tatuiruotas vyriškis ir maloniai bei intensyviai ima „pirštis“ mergaitei į draugus. Didelės nuovokos nereikia, kad suprastum, jog vargšė mergaitė pateko į bėda. Bet ne! Siužetas pasisuks visai kita linkme! Keisčiausi ir paslaptingi savo prasme dalykai ims dėtis prieš miško trobelės gyventojų akis ir protą. Žiūrovas gali imti asocijuoti reginį su klasikiniu austro Michael Haneke filmu „Pakvaišę žaidimai“. Bet ir vėl nepataikys – filmai artimi tik išorine situacija. Kino pasakojimų esmė yra visai kita. Pasakoti, kokia ji, būtų nusikalstama žiūrėsiančių filmą atžvilgiu. Nors minėjau, kad yra ir fantastikos pagal romaną parašytame M. Night Shayamalan scenarijuje, bet prisilietimas prie dabar žmoniją varginančių kataklizmų (rugsėjio 11-oji, Covidas, Žemės drebėjimas Turkjoje ir t.t. bei socialiniuose tinkluose platinamos sąmokslo teorijos) yra gana logiškas.
Jeigu ketvertukas veikėjų atstovauja apokalipsės riteriams, tai M. Shyamalan galime drąsiai vadinti psichologinio kino riteriu. Štai jau 30-imt metų kaip jis ištikimas šiam žanrui, o „Beldimas į trobelę“ akivaizdžiai vienas iš geriausių jo kūrybos pavyzdžių.