Legendų ir padavimų kaupykla
Sveiki, pamaniau, kad šaunu būtų sukaupti, pasiskaityti ir papasakoti legendas padavimus.
Siūlau rašyti lagendas, padavimus, kitą tautosaką
- Kas tai legenda, padavima, …
- Iš kokio krašto, Žemaitijos, Aukštaitijos, Ignalinos ar kokio tai raj.
- Pati legenda, padavimas ar …
Pasidalinkime tuo ką žinome 
Oho ko nori-tai brangiai kainuoja
o buvo taip…
Vienam kaimi gyveno merga. Ir nešpetna buvo, ir tėvai kraitį nemažą žadėjo, ale nėvienas kaimo ir apylinkės bernas piršliuos nevažiavo. Mat toji neišpasakytai pikta buvus.
tėvai pergyveno, kad savo mergiotės negali už vyro niekaip išleisti ir ėmė plačiai skelbtis. Neilgai trukus iš tolimos parapijos bernas ėmė lankytis tuose namuose. Kaimo bernai, šonan pasikvietę, mėgino aną protan atvesti, bet šis nepasidavė: "nei pikta ji , nei ką. Kalbat niekus iš pavydo…".
Neilgai trukus vyriokas parsivežė jau tą mergą kaip žmoną į namus. Va čia ir prasidėjo - pyktis, barniai, siutas ir t.t.t.
Kentė žmogus, kentė… O vieną dieną neiškentęs ėmė žmonos klausinėti:
- Kaip tu tuo laiku, kai pas tave piršliais važinėjau, sugebėjai būti maloni ir nepikta? Kaimo bernai mėgino mane nuo tavęs atkalbėti, bet aš nepatikėjau…
Žmona jam ir sako: - Prisimeni, mūms bevakarojant kartais tave vieną palikdavau ir išeidavau trumpam kamaron. Tai va, toj kamaroj rastas sudžiuvęs gulėjo, tai aš jį grauždavau įbėgus, kol pyktis praeidavo…
Tai va, mieli jaunikaičiai, kai lankysit savo mergaites, žvilgtelkit kamaron, ar neguli tenai rastas apgraužtas, apdraskytas…
išgirdau iš giminaičio Utenos rajone