Temoje bus aprašomi patikę filmai iš didžiausios ir seniausios kino peržiūros svetainės.
Pradėsiu nuo vengrų 2020 m. filmo POST MORTEM
Tai žinomo Vengrijaus režisieriaus, kinotyrininko ir diplomuoto psichologo PETER BERGENTY darbas, atspindintis jo jaunystės aistrą. Mat, kai Bergenty buvo studentas, jis socialistinėje Vengrijoje pogrindiniu būdu suko mėgėjiškus siaubo filmus. Šiame mėgstamame savo žanre jis ir sukūrė „Post mortem“, kuris tituluojamas pirmuoju siaubo filmu Vengrijos kino istorijoje.
O Vengrijos kinas turi reikšmingas ir tvirtas gero kino gamybos tradiicijas. Galima drąsiai teigti, jog „POST MORTEM“ puikiai išlaiko tas tradicijas aukštumoje! Pelnytai filmas atstovavo Vengrijai OSKARŲ dalybose užsienio filmų kategorijoje.
Kai pamatai, jog ištrūkusio iš mirties gniaužtų I pasaulinio karo pabaigoje jaunam fotografui reikės fotografuoti mirusiuosius, automatiškai galvoji, jog kino pasakojimas panirs į banalumą – gi dar nebylaus kino laimečiais matėme daug filmų apie atgyjančius velionis, imančius persekioti gyvuosius. Iš karto galiu paneigti šį besismelkiančias nuojautas – „Post mortem“ yra pakankamai protingas ir logiškas, kiek tai įmanoma siaubo žanrui.
Bergenty, kuris filmuodamas buvo 55-ių, rėmėsi istoriniu palikimu. XIX a. viduryje, kai tik atsirado fotografija, buvo madinga gyviesiems nusifotografuoti su ką tik mirusiu artimuoju. Suagusieji prisiglausdavo prie tėvų ar brolių, tėvai fotografavosi laikydami rankose mirusį vaiką. Ši dabar keista tradicija buvo aiškinama, kad mirusysis įsiamžins paskutinėje fotografijoje, kurios gal jus tuomet nepatyrė būdamas gyvas…
Toliau neaiškinsiu siužeto, nes jis išsamiai aprašytas Žmonėscinema.lt