Kodėl nuolat kankina nuojauta kad tuoj viskas zhlugs?
nekarta masciau pati, kodel kai viskas kas vyksta aplinkui yra beveik idealu,taciau nuolat kankina nuojauta kad tuoj viskas zhlugs? kodel daznas negali dziaugtis viskuo geru ir patiketi tuo? ish kur tas netikrumas, manant, kad gerove tuoj subyres?! 
nes dazniausiai tas idealumas trunka labai trumpai…
sakai, mąstei pati… ir kokių išvadų priėjai? 
nzn, man pirmas žodis, atėjęs į galvą, kai perskaičiau buvo: paranoja 
šiaip mes visi daugiau ar mažiau esam paranojikai, tad šitas dalykas yra natūralus
keletas pavyzdziu… pakyla upas mokytis, net pasidaro smagu, nes atsiranda geresni pazymiai…ir cia pat nuojauta, o jei tuoj susikirsiu?! arba jei susitvarko santykiai su tevais ar ypatingu asmeniu… shats i galva mintis - nejaugi ishties taip gali buti, kad tikrai viskas gerai?? bet cia ne paranoja 
dazniau prieinu ishvados, kad visas pasaulis taip sudeliotas,jog nieko nera amzino kas yra gera… grr
o aš nebūsiu tokia greita kaip Domantas ir neteigsiu, kad tai paranojos pasireiškimas. nežinau ir tikslaus apibrėžimo, kas ta paranoja, tad su diagnozėm susilaikysiu. gyvenimas šiaip yra kaip tas zebras: balta juosta - juoda - balta - juoda - balta -… kai mums sekasi blogai, guodžiame save, kad netrukus gyvenimas tikrai prašviesės, kai esame baltoje juostoje, žinome, kad vistiek ateis juoda. aišku, būnant toje baltoje, nereikėtų galvoti apie ateityje būsiančias juodąsias, tereikėtų mėgautis tuo, ką turi šiandien, nes “the best way to pay for a lovely moment is to enjoy it”. bet patirtis dažnai velka, deja, ir juodąjį šleifą paskui - jei praeityje tau kelis kartus kas nors labai sekėsi, o po to staiga nepasisekė, ir tu labai dėl to pergyvenai, ir ateityje šiek tiek prisibijosi tokių laimingųjų periodų, nes pasąmonėje pas tave užfiksuoti tie anie nutikimai… pamėgink mėgautis tiesiog ta akimirka, kurią dabar laikai savo rankose
kada nors zebra nudazysiu baltu
tuomet kaip žinosi, kad jis baltas, jei nebus, su kuo palyginti?
pagal vykstancius dalykus bus lengva tai suprasti
vkoia>>> aha, froido anekdotas užmiršai, kad ant galo žopa būna 
šiaip paranoja, šiuo atveju, ne diagnozė, o tokia…kaip ir savybė. čia tas pats, kas ir su deprersija - daugelis vartoja tai ne kaip ligos, o kaip būsenos pavadinimą. tai ir aš taip su paranoja 
taip yra todel, jog gyvename tokiais laikais, kai viskas lb keiciasi… kazkada juk zmones sakydavo: kaip radau, taip ir paliksiu… ir jie mane kad viskas karojasi kaip koks ciklas ar laiko ratai… matai, dbr yra kitaip…ech…
Kai nuolat kamuoja tokios nuojautos gailoma įtarti sekančius dalykus: pesimizmą, negatyvizmą, deprseiją ir paranoją. Kuris variantas Jūsų?
kas yra negatyvizmas? 
tai ką t aprašei gali pavadinti susitaikymu su likimu, o ne gyvenimo džiaugsmu…
as ir nesakiau, jog taip gyvendama esu laiminga ir besidziaugianti.
Viskas nuolatos negali būti idealu, jei matysime pasaulį tik šviesiomis spalvomis, geriau nebus. Tačiau gyventi ir galvoti, kad tuoj tuoj viskas sugrius - manau nemenka kančia… Gal tiesiog stenkis labiau mėgautis šia akimirka, negalvoti apie ateitį, mažiau planuoti?
nes viskas baigiasi
ghmmm, taip buna, sako sestas jausmas, kai kazkas blogo nutiks jauciu mirti uz nugaros, keistai skamba, bet kazkas blogas lygi mane ir stebi kada suklupsiu tai ir griebia, ir patikekit amzinai issipildo.
ir man… 