O as teoriskai irgi suprantu, kad ,gyvenimas grazus" ir vsio takoje…, tik vistiek dramos man arciau sirdies, nors nuosirdziai noreciau, kad butu kitaip…
Nors… pamenu, kartą buvo spalvotas ir gražus ruduo. Ankstyvą sekmadienio rytą išbegau į tuščią (matyt buvo tikrai anksti) gatvę vilniaus centre ir nevalingai sustojau pasigėrėti rudeniškai idilišku vaizdeliu: kiemsargis senukas atsidavęs šlavė krentančius medžių lapus ir toje tyloje klausydamasi šluotos braukimo per asfaltą garso žiūrėjau, kaip kitoje gatvės pusėje vidutinio amžiaus apsepęs žmogelis vos pastovėdamas ant kojų jau keletą minučių bandė atsirakinti savo laiptinės duris… Netoliese trynėsi benamis kačiukas ir tada tada pagalvojau: ,Dieve, kaip gražu".
Gaila, turėjau skubėti ir nubėgau taip ir nesužinojusi, ar tam bomželiui pavyko įeiti į laiptinę… Tačiau net praėjus keliems metams, kai užplūsta melancholiška nuotaika, prisimenu tą vaizdelį ir viskas kažkaip atrodo nebe taip nyku…