Kam zmogui reikalinga kauke?
Netikiu,kad ne vienas zmogus nera ne karto neuzsidejes kaukes. Kartai mes aidiname abejingus, kartais linksmus, piktus ir t.t. daznai net patys nepastebime,kaip tos kaukes mums prilimpa.kartais jos suauga su tikruoju musu veidu…
Klausimas: Kodel?
Del aplinkiniu; todel,kad taip jauciames geriau/saugiau; nes pasaulis yra kaukiu paradas-kiti dedasi ir man reikia…??
kaip jus manote? Ir kas nutinka,jei tik po keleriu metu zmogus supranta,kad jis ja(kaukia)devi?
klausimu virtine jusu pamastymui
zmogus su kauke… nepazystu nei vieno zmogaus be kaukes… nei vieno
Zmogus dedasi nuosirdziu atviru, o suzinai, kad nei velnio jis toks nera… jis taip daro, tiksliau vaidina toki tik noredamas isplest sau naudos… as pati taip pat su kauke realeme gyvenime. jame bunu visad linksma ir tokia lengvabude merga, bet ar as istikruju tokia? tas kas mane pazysta , bet tikrai pazysta pasakys, kad ne. tokiu zmoniu, kurie mane pazinotu yra nedaug… labai nedaug…
kam zmogui reikalinga kauke?
kad pasleptu sawe nuo kitu…kad butu saugus…kad neparodytu to, ko nenori parodyt…kad kiti apie ji susidarytu tokia nuomone kokia jis nori kad susidarytu…(kartais)
nemanau kad yra bent wienas zmogus, kuris butu wisishkai be kaukiu…wisi mes kartais juokiames kai norime werkti ir pan 
ir ne tik…
manau, kad tai priklauso nuo mūsų šalies kultūros
Pavyzdžiui: anksčiau dažnai važinėdavau taksi ir pastebėjau kad kai įlipu į mašiną pasisveikinu ir bendrauju natūraliai tai jis stengiasi apgauti įjungia durnių, važiuoja ne pro artimiausią kelią, ar panašiai.
Paskui pastebėjau kai įsėdu elgiuosi grubiau nesisveikinu ir tonas būna griežtesnis, tada jokių problemų nepasitaikydavo.
Nusprendžiau kad su taksistais tik taip ir reikia, užsidedu kaukę, tam kad nebandytų apgaudinėti.
Va ir gimsta situacija. Pavyzdžių gali būti daugybė. Svarbu išvada.
Matyt tai saugumo ar baimės padariniai. Prisitaikymas prie esamos kultūros.
o kas tai yra kaukė? ar šypsotis, kai tau žiauriai sunku, yra kaukė? ar į viršininko klausimą "kaip sekasi" atsakyti "puikiai", o kartais nutylėti dalykus, kuriuos norėtum pasakyti, bet manai esant labiau reikalinga patylėti, irgi yra kaukės? jei taip - naudokitės, žmonės, kaukėmis, visiems nuo to bus tik geriau 
O kaipgi karnavala be kaukes?
P.S: vkoia gerai parasei 
Hmm…
man kaukė tai, kas svetima ir ne mano.
Ir pagal tai aš drįsčiau teigti, kad kaukės aš nedėviu.
Kai kalbu su man nepriimtinu žmogumi - kalba būna trumpa, pasakau esmę ir nesileidžiu į asmeniškumus.
O čia man pramoga - aš plepu, kalbu rimtai ir ne visai…
Su šeimos nariais - vėl kitaip, čia daugiau švelnumo, supratimo, mes viena komanda ir visi žaidžiam į vienus vartus.
Ar tai kaukės ar aš, kuri skirtinga, skirtingose situacijose?
Juk kai noriu gerti - aš geriu, o kartais valgau. Tai kas čia kaukė, kuris veiksmas yra netikras.
kaukes reikalingos norint isgyventi
be ju butu sunku…svarbiausia nors karta atrasti ir savo kauke,o ne kazkokio apsimetelio
Kiekvienas turi po komplektą kaukių: viena skirta darbui, kita - namiškiams, trečia - draugeliams ir pan. Kaukėmis mes bandome apsaugoti savo esmę, savo tikrąjį aš, kad aplinka jo nepažeistų. Jeigu neatsargiai kam nors atsiveriam ir mus tas žmogus įskaudina, gali atsirasti dar viena kaukė. Svarbiausia - prisiminti ir atskirti, kur yra kaukė, o kur - tikrieji mes.
Beje, šia tema rekomenduoju paskaityti R.M. Rilkės knygą "Maltės Lauridso Brigės užrašai"
Visus žmones saisto skirtingi saitai. Yra giminės, artimieji, šeimos nariai, draugai, pažįstami, kolegos, taip pat yra žmonės kuriuos žinai tik iš matymo ar iš pasakojimo.Negi dabar su visais šiais žmonėmis reikia elgtis vienodai? Man atrodo visiškai natūralu, kad su atrimaisiais elgiuosi vienaip, o su menkai pažįstamais žmonėmis - kitaip.Juk parduotuvėje priėjusi prie pardavėjos neimsi pasakoti to, ką pasakoji artimai draugei… ir tai visai nereiškia, kad prieš pardavėją aš užsidėjau kažkokią kaukę tiesiog elgiuosi natūraliai, pagal situacija. Taigi tikrai nemanau, kad skirtingai įvairiose situacijose besielgiantys žmonės yra veidmainiai. Kaip tik atvirkščiai - visą laiką ir su visais vienodai besielgiantis žmogus (tarkim, nuolat visiems besišypsantis) man atrodo kaip su kauke.
Zmogus tik gimsta be kaukes. Tik mazuciai vaikuciai buna nuosirdus ir atviri, bet veliau ziaurus gyvenimas juos ismoko saugotis, nuolat meluoti ir pan. arba, kitaip tariant, uzsideti kauke. Tai taip…
taip, kaukes uzsidedame kad apsisaugotume… kartais ju visai nereikia, o kartais jos tiesiog butinos… bet per ta butinume pamirshtame koks gi ishtikro yra musu veidas…
Isklausyk, ko as tau nepasakau
Nebuk mano apgautas. Nebuk apgautas sio veido, kuri matai. As nesioju
tukstanti kaukiu, kurias bijau nusiimti ir ne viena is ju near
tikrasis as. Vaidinti yra menas, tai yra antra mano butybe, bet nebuk
apgautas tuo. Del Dievo meiles, nebuk apgautas! As palieku tau
ispudi, kad esu patikimas, kad viskas grazu ir ramu mano viduje –
taip kaip ir isoreje, kad pasitikejimas yra mano vardas ir
nuosalumas – tik zaismas, ir kad viskas ramu, ir as viska valdau, ir
man nei vieno nereikia. Bet netikek manim…Prasau netikek!
Isoreje as atrodau svelnus, bet mano isore yra mano kauke. Po
sia kaukegludi nepasitenkinimas. Po sia kauke gludi tikrasis as –
surmises, baimingas, vienisas…Bet as moku sleptis ir as nenoriu, kad
kas kitas tai zinotu ar matytu. Pagalvojus apie mano silpnybes ir
baime, kad jos bus gali buti isduotos, manyje kyla panika. Todel as
paselusiai kuriu kaukes, kad galeciau uz ju sleptis, apsimetu
abejingu sufustisku fasadu, apsimetu, kad apsaugociau save
nuozinanciu zvilgsniu. Bet toks zvilgsnis yra juk mano isganymas –
mano vienintelis isganymas ir as ta gerai zinau. Ypac jeigu toks
zvilgsnis rodo atviruma ir meile. Tai yra vienintelis dalykas, kuris
gai irodyti (as pats negaliu saves tuo itikinti), kad esu kam nors
reikalingas.
Bet as tau sito nepasakoju. As nedristu. As bijau. As bijau,
kad manes tokio nepriimsi ir nemylesi. Bijau, kad tu manysi, jog as
silpnas ir tu juoksies is manes, ir tavo juokas man bus per skaudus.
As bijau, kad giliai savyje as esu niekas, niekam tikes, ir tu
visatai pastebesi ir atstumsi mane. Taip as zaidziu zaidimus, savo
beviltiskus zaidimus, tvirta isore ir kudikio virpejimu viduje. Ir
taip prasideda kaukiu paradas. Ir mano gyvenimas – tik isorinis
vaizdas.
As tusciai kalbu su tavim mandagiu tonu ir pavirsutiniska
kalba. As tau pasakoju viska, kas yra niekas ir nieko nesakau apie
viska, kas tikrai manyje verkia. Taip as pradedu savo sena iproti, -
nebuk apgautas mano zodzio. Ka as tikrai noreciau pasakyti, ir ka
tureciau pasakyti kad islikciau – as nedristu sakyti.
Man nepatinka sleptis. Tikek manim. Man nepatika zaisti
situos pavirsutiniskus zaidimus, kvailus zaidimus. As tikrai noreciau
buti nuosirdus ir betarpiskas, buti AS, bet tu turi man padeti. Tu
turi istiesti man savo ranka, nors gal ir atrodo, kad tai butu mano
paskutinis noras. Tik tu gali nusluostyti nuo mano akiu ta tuscia
zvilgsni. Tik tu gali manyje issaukti gyvybe. Kiekviena karta, kai tu
bandai mane suprasti, kadangi tau tai svarbu, mano sirdis pradeda
skleisti sparnus: labia maziukus sparnelius, labia menkus sparnus,
bet visgi sparnus. Per savo jautruma ir uzuojauta ir savo tvirta
supratima tu gali ikvepti man gyvybes. As noru, kad tu zinotum ir
suprastum.
As noriu, kad tu zinotum, jog esi man labia svarbus, - kad tu
gali isauginti manyje tikra asmenybe, - jeigu tu tik nori. As linkiu
tau noreti. Tik tu gali nugriauti ta siena, uz kurios as drebu. Tik
tu gali nutraukti ta kauke. Tik tu gali atpalaiduoti mane nuo mano
seselio, panikos ir nepasitikejimo pasaulio, nuo mano liudno zmogaus.
Nepraeik pro Sali. As zinau, tau bus nelengva. Senas mano
isitikinimas, kad esu nereikalingas kuria stiprias sienas. Kuo arciau
tu prie manes, tuo daugiau as aklai tave atstumiu, as kariauju pries
tai, ko labiausiai saukiuosi. Sako, kad meile stipresne uz galingas
sienas, - ir ten gludi mano viltis. Nugriauk tas sienas tvirtom, bet
svelniom rankom – nes kudikis yra labia jautrus.
Kas as toks, klauso tu? Tu mane labia gerai pazisti. As eu
kiekvienas sutiktas vyras, as esu kiekviena sutikta moteris…
Manau, jog siuos zodzius butu galima pritaikyti kiekvienam is musu… Visi zmones nesioja kaukes ir praktiskai visa laika mes matome tai, ka norime matyti, o ne tai, kaip yra is tiesu. Zmones, nesioja kaukes tam, kad pasisleptu nuo juos supancios aplinkos, jie bijo pasirodyti tokiais, kokie yra is tikruju. Jie bijo buti viesai pasiepti. Vieniems tai yra atsargumo priemone, kitiems - gyvenimo budas. Bet idomiausia tai, kad mes visi meistriskai sugebame jas keisti, viena akimirka esi uzsimaukslines melo, o ziurek kita - jau dziaugsmo, nors tavo sirdis plysta is skausmo, kauke. Tai yra tikrove, mus supanti rutina. Dazniausiai mes apie tai net nesusimastom, taciau ateina akimirka, kai viskas iskyla i pavirsiu ir tos kaukes palieka gilu pedsaka tavo sirdyje…
taikliai
Ir jei pasaulis-karnavalas…Zmones,tuomet mes tikrieji esame tokie niurus… 
Nenoriu tiketi,kad cia tik veidmainiui vieta
Sutinku. Bet jie gimsta nuogi.
kaukes kaip drabuziai.
neisi i papludymi su kostiumu, i baseina su dzinsais. kodel zmones taip daro? gal tiesiog normos, o gal patogumas. Niekas nedrauzia elgtis kitaip, kaip ir su kaukem niekas nevercia detis… tik ar paciam zmogui bus patogu, ar jis liks suprastas…
kodėl žmonės nešioja kaukes? jei išeisi į visuomenę be kaukės, geriausiu atveju beprotnamy atsidursi. Minia laikosi savų taisyklių, kurios dažniausiai nepriimtinos individualiems jos nariams, o jei kas sulaužo taisykles yra pasmerkiamas arba sutrypiamas. Visuomenė kupina absurdo, bet be jo tai jau nebūtų visuomenė.
pritariu daugelio is cia esanciu samprotavimams…is tiesu tai yra zmogaus gynybos budas…siandien kaip tik apie tai snekejom su psichologijos mokytoja…zmogus turi daugybe savigynos budu ir kaukes"uzsidejimas" yra vienas is ju…kauke uzsidedam, kad taptume tokie kaip visi, kad musu niekas neizeistu, neuzgautu.
O ar nera taip, kad mus zeidzia kitu kaukes(ne jie patys)? Ar neiseina taip,kad sarvai reikalingi apsisaugoti nuo kitu sarvu?Ir noredamas apsisaugoti pats issauki sau priesa?
Jugi visas musu gyvenimas yra vienas didelis vaidmuo,mes save bandomia sukurti toki,koks mes aplinkai esame priimtiniausias,kartais uzsidedame kauke tam kad suzavetume,kartais kad isreikstume kazkoki tai savo jausma,juk kekvienai gyvenimo scenai reikia vis kitokios kaukes