Kaip jaučiatės, žinodami, kad galite netekti artimo savo
Žinau, kad mano mama serga sunkia liga, bet kada galiu jos netekti. Būtų gerai žinoti, kaip pasiseka ištverti tokį skausmą? Ar įmanoma tai ištverti?
Skausmas nenusakomas… Noras padeti bent moraliskai… Tai sunkus metas…
net nzn is kur pasisemti tos stiprybes…cia sveikus tevus turi, bet kartais pagalvoju, kad metai bega ir jie nejauneja, ateis diena, kai ju neteksiu ir zliumbt pradedu…nzn, as tiesiog stengciausi kiek imanoma daugiau but su ja…
Kasdienybej stumi tokias mintis salin, bet jau kai jos pristoja, tai 
Pernai buvo iskilusi reali gresme netekti tecio, tai dabar turbut 100kart labiau ji myliu. Zinau, kad ir mama nesveika , uztat nuolat save grauziu, kai kaip nors nevykusiai su ja pabendrauju.
O apie 
netekti nenoriu, negaliu galvot, iskart silpna darosi.
noreciau tau padet. skaudu kai gali netekt mylimo zmogaus, daznai apie tai pagalvoju. stenkis galvot apie save, savo seima. netektis skaudi,bet neisvengiama. gyvenimas tesiasi, privalai but psichologiskai stiprus. stiprybes tau.
Panasiai yra su mano mama…
Ka darysi, reikia susitaikyti su tuo, kad zmones gyvena ne amzinai. Seno zmogaus mirtis yra normalus dalykas. Kurkas blogiau kai tevams tenka laidoti savo vaikus…
Bandau būti stipri, ir nuolat apie gręsiančią netektį negalvoju. Tik būna dienų lyg tyčia, prikimba kokia nors nemaloni mintis ir nors rėk
Ir issirek, neuzsisklesk savy.
pries keleta metu mama labai stipriai susirgo - netiketai galejome jos netekti. aciu dievui, viskas baigesi taip kaip baigesi o ne blogiau… ypac buvo sunku matyti teti, tada negalejau leisti buti silpnesne uz ji, gal tai mane ir palaike… o dabar - dabar tiesiog imu verkti kai susitinku su mama, is laimes ir meiles, kad ji su mumis
Maciau kaip kentejo mano senele, tai buvo labai siaubinga. Mintys apie mirti tikrai nebuvo baisios. Sunku pripazinti, bet ir laukem tu kanciu pabaigos. Beabejo buvo sunku, bet kazkaip naturalu. Jei tai butu tevai taip ramiai turbut nereaguociau. Man atrodo lengviau susitaikyti kai zinai ko laukti, negu netekti staigiai.
Nelaidok mamos anksciau laiko, tiesiog gyvenk…
o gal pabandyt padovanot artimama zmogui viska kas geriausia, atiduot visa save ir parodyt jam koks jis tau yra svarbus … ?
nes dabar pirmiau JIS - o veliau jau AS … svarbiausiai neuzsibut vienam … jei nieks nesisiulo i pagalbininkus-paciam paprasyt…
Teko patirti panašią situaciją 
… tad šiuo metu galiu pasižiūrėti į tai lyg ir iš šalies… taigi, klausimas… ką galėčiau pakeisti… ogi leisčiau savo artimam žmogui tenkinti savo norus, t.y. valgyti tai ką nori, o ne tai kas galima (nes buvo liga) ir kt… ir stengčiausi džiaugtis kiekviena akimirka praleista su brangiu žmogumi ir labiau vertinčiau ją, nesigailėčiau, o mėgaučiausi… gal ir kvailos mintys, tačiau jos jau tokios… o tau linkiu stiprybės 
tiesiogine zodzio prasme-nuproteciau…
negaliu tiesiog psichologiskai pakelti netekties…
Nieko gero. Bet pripranti ir susitaikai su tuo kas neisvengiama…kito kelio nera.
As tai net bijau isivaizduoti toki dalyka
Labai dėkinga visiems, mane užjautusiems. Šiandieną jaučiuosi kur kas geriau, blogas mintis nuvijau šalin…
siuo atveju kalbesiu ne apie mirti. Bet as irgi baigiu prarasti labai man artima zmogu. Jauciu begalini skausma sirdi, kartais, pamascius apie tai, atrodo pritruksta oro ikvept. Norisi rekti visa gerkle. Ir jokia kita mintis neaplanko, tik kaip ji issaugoti… Negaliu nei dirbt, nei gyvent…
Bet juk tai ne pabaiga, visada gali kažką pakeisti. Būtų blogiau jeigu mirtis jus išskirtų.
Jo, sunku. Bet, kaip echo rase dar sunkiau, kai gali netekti savo vaiku ar bent jau jaunesniu broliuku ar sesuciu. Prisimenu, kaip pernai pazistamos dukryte, 8 metuku , mire nuo meningito…