Vot kažkaip nebetenkina manęs paskutinius šešis metus trunkantis liūdesys. Kaip iš jo išeit? Pas psichologę eit negaliu - tėvai prieš. Draugų susirast negaliu - bandyta n kartų. Apie panas tai nėr ir ko kalbėt. Visi prisiminimai - vienas košmaras. Nu nematau kuo džiaugtis, rimtai Kiekviena dieną ta pati vienatvė, rutina ir t.t. Jokio atitrūkimo
Persiprašau už verkšlenimus, tiesiog apie nieką kitą nesigalvoja.
grupiokai gali buti draugais ir žmogeliais su kuriais gali leisti linksmai laiką, arba susižinok kuri pana yra laisva ir pasikviesk ją gerai praleist laiką, tik žinoma pirmas tavo jai pasirodymas bus viskas o Lietuvoje yra ką veikti, pilna tų pramogų
jei ir toliau taip save grauši ir įtikinėsi kaip tau liūdna, kaip blogai, neturi to, neturi ano, tėvai va kokie negeri, tai ***ą tu iš to išbrisi - bus tik blogiau geriau galvok, kaip tau gerai, kad tiek daug visko turi (pac sugalvok ko), koks laimingas, koks oras geras, muzika gera ir t.t.
draugų ieškojimai tokiose situacijose, mano nuomonė, yra bergždžias reikalas. jei perši save per preivartą kitiems, sulauksi tik priešingos reakcijos. su panų ieškojimais taip pat, nemanau, kad "dirbtinai" čia ką prastumsi. tobulink save, kad kitiems atrodytum įdomus, ir draugai/pažįstami patys atsiras. o jei jau visai lieva, tai eik pas psichologą, susidariusi iliuzija, kad kažkam rūpi bent laikinai pagerins padėtį. ir kiek tau metų, kad tebeklausai tėvų?