Kai baigiasi kantrybė (apie mažuosius išdykėlius)
Visi maži vaikai krečia “šposus”. Manasis mažylis - taip pat. Kurį laiką tie pokštai džiugina, o paskui ima kelti susierzinimą. Nespėju bėgioti iš paskos ir viską dėlioti į vietas. Štai pasiėmė tėčio kvepalus ir pusė jų išpylė ant žemės. Matuojasi visus batus iš eilės. Pabandė pasidažyti mano lūpų dažais.
Traukia rūbus iš spintos ir juos matuojasi (įdomiai jis čia atrodė su vyresniojo brolio megztiniu, nutįsusiu iki kelių) . Pats įsijungė muzikinį centrą ir šoka, kai aš noriu miegoti. Apipaišė sienas.
Pradėjau galvoti, kad virstu į seną bambeklę. Norisi kažkur pabėgti, norisi ramybės, tvarkos, o nieko negaliu pakeisti. Ar jus, mamas ir tėčius, auginančius mažus “pabaisiukus”, aplanko tokios mintys? Gal galite pasidalinti mintimis, kaip nugalėti kylantį susierzinimą? Nebenoriu ištisai bartis…
Nebaru saviškio. Daro ką nori. O tai, kas pavojinga ar negalima-nepasiekiamose vietose. Buvo radęs zababoną-puodukus mest nuo laiptų. Nebepaliekam, o iš karto nusinešam.
Į mūsų spintą jis neįlenda(ir dar bent pora metų neįlys), o savo rūbelius tvarko kaip nori. Apskritai namai taip sutvarkyti, kad turbūt vaikų darželį įkurt galėtume
Tai gerai, kad ant žemės, nes galėjo ir maktelėti “s gorla”.
Gal reikėtų atidžiau prižiūrėti, kad vaikas negalėtų pasiimti ko sugalvojęs.
Bo rytoj pasiims tėčio Zippo ir mamos plaukų laką ir pažais “kiek laužų kiek laužų kibirkščiuoja aplink…
”
Clandestino 
, Bitute
puikiai pažįstama situacija…
ir - puikiai pramokanti tvarkos + pamąstyt, ką galima palikt pasiekiamose spintelėse ir ką geriau sudėt nepasiekiamai - kad būtų galima gaują mažų į svečius pasikviesti… dar yra toks geras dalykas kaip stalčių, spintelių užraktai ar šiaip plastmasiukai - fiksuokliai. Sunkiau, kai išmoksta prisistumt kėdę ir pasilypėti Bet paprastai protelis kartu su vaiku irgi šiek tiek auga…
Na, o išmėtyti rūbai irgi - gražu gi praies laikas, atsibos, be to, su didėlesniu paskui jau galima ir tvarkytis kartu tuos suvertimus
Ir šiaip mamytė žiū optimistė - sumąsto pamiegot, vaikių vieną palikusi sau šokti…
Kalba eina ne apie tvarką. Apie kantrybę. Šokti vieno nebūčiau palikusi. Tėčiui būčiau palikusi. Neįmanoma taip padaryti, kad visai nieko nepasiektų. Ir kėdutę jau prisistumti moka. Suslepiu pavojingus daiktus, bet kad jam to, kas negalima, labai norisi…
Turi tai iskenteti ir tiek. Jei vaikas metuku butu, tada gal padetu ir daiktu slepimas, bet manau, kad jau nuo kokiu 2 metu nereikia nieko slepti-tai izeidimas vaikui.
Mano 2 m. 9 mėn. greit bus. Slėpti vis dėlto gal reikia degtukus, vinis, peilius, vaistus ir pan. Žirkles, pasirodo, darželyje duoda jiems. Labai patinka karpyti. Negaliu neleisti. Tik ištisai prižiūrėti reikia, kad ko nepasidarytų. O tai vargina. Aš to ir klausiau, ką daryti, kaip tai išgyventi, nesuirzus ir nepavargus. Juk neklausiau, kaip vaiką prižiūrėti.
mano kompanija 1.5 ir 3.5 metų žirkles duodu specialias bukais galais vaikams skirtas, peiliai nepasiekiami (tfu tfu tfu ), vaistai namie beveik tik homeopatiniai, keletas pavojingesnių pakelti aukštai. Žinai, kai pavargstu lakstyt ir saugot, begaliu suorganizuot kokį nors įdomų, bet nesudėtingą užsiėmimą - piešti, lipinti, groti, skaityti, dėlioti dėliones ir pan… tada kartais netgi pati knygą skaityt galiu pasiimt bet ir pati tą turbūt darai
kita vertus, bepigu, kai vaikas jau darželinis - juk namie tada tiek mažai laiko tebūna, aš net laukiu mūsų mergiotės, iš darželio grįžtančios… nebėda laiką tarp daržo ir miego ir glaudžiau pabendraut, manyčiau…
Kaip išgyventi… Uspakajoncus gerk.
Jei jau esi tokia irzli, reikėjo pirma mažą 
nusipirkti ir užauginti. Būtum įpratus prie eibių, o vėliau jau ramiai ir vaiką dirbintis galėtum.
aronija, maniškis darželyje būna tik tada, kai aš dirbu. Negaliu leisti sau pramogos sėdėti namuose. Iš darbo grįžtu, kaip ir visi žmonės, šiek tiek pavargusi. Na, žaidimams laiko skiriu, bet ne kiekvieną dieną… Bėda ta, kad vaikais namuose rūpinuosi beveik viena… Na, vyresnėlis mažiuką pažiūri kartais. Retkarčias pažiūri tėtis.
Žinok, auginau ir , ir vyresnįjį sūnų prieš tai… O tu niekada nesinervuoji dėl vaikų eibių?
Manau, nereikia slepti daiktu ir vaistu, o tik aiskinti koks ir kam tai skirtas daiktas.
[quote]LuckyDay rašė:
Žinok, auginau ir , ir vyresnįjį sūnų prieš tai… O tu niekada nesinervuoji dėl vaikų eibių?
[/quote]
Ne. Dėl vienos paprastos priežasties - aš jų neturiu.
…daiktu galima ir neslept, jei nuolatos esi salia vaiko… bet jei neturi laiko ir kantrybes priziuret ka vaikas isdarineja ir aiskint kam koks daiktas skirtas, tai zymiai geriau butu gyvent su uzraktais… bet rekt ant vaiko del kiekvienos sunybes Tikrai negalima… vaikas dar uzaugs kompleksuotas ir bailus… jam atrodys veliau, kad niekada nieko negalima… bijos ka ir bedryt ir nemanau, kad bus ta meile mamai, kuri nieko nedaro tik nuolatos rekia… mano mama ant manes del visko rekdavo… galiausiai as net uzaugus pradejau jos vengti, nes neidomu klausyt bambejimo ir nepasitenkinimo gaideles…
Rado kas patart! As tau galiu patart apie varikli , nors niekada nebuvau atsidarius kapoto
As isvis nepasitikiu pedagogais, neturinciais vaiku.
[quote]yvan rašė:
Rado kas patart! As tau galiu patart apie varikli , nors niekada nebuvau atsidarius kapoto
[/quote]
Tau čia niekas ir nepataria.
Tai zinoma, nes patarti galiu tau as, o ne tu man
yra ir kita požiūrio pusė: pvz. gydantis vėžį nebūtinai pats turi būti juo sirgęs…