Isterija
Manoma, kad isterija gali istikti kiekviena zmogu, net pakankamai stipraus charakterio. Kartais sunku suprasti, kas atsitiko, kad zmogui tokia busena. Turbut sunku butu rasti zmogu, kuris niekada nebutu isejes is pusiausvyros.
Kaip reaguojate i isterijos istiktus zmones, ypac jei tai artimieji, biciuliai, bendradarbiai, kaimynai?..
Bandau prisimint, ar buvo mane istikes isterijos priepuolis
Ne turbut 
. Manau, kad istriniai priepuoliai dazniausiai istinka zmones, laikancius viska savyje ir kai pradeda viskas lietis per krastus, pratrukstama. Nezinau, gal taip 
.
Turiu bendradarbe, kuria vadinu isterike 
Nekreipiu jokio demesio, nes del kiekvienos smulkmenos klaikus cypiantis rekavimas israudusiu veidu ismoke ignoruoti jos priepuolius 
. O gal tai ne isterija, o toks jau gyvenimo ir bendravimo budas?
Keli kartai buvo… Ir gana baisus… Artimiesiems shokas… Man irgi. Geriau neprisimint. Prireike laiko, kad ishmokciau nesudaryti tokiu situaciju, nesileist provokuojamai. Tiesiog isvesdavo is kantrybes, tikslingai, metodishkai… o as ir leisdavau tai daryti…
Kiek zinau, geriausia nereaguoti, nes isteriski zmones to ir siekia. Deja, labai sunku ta padaryti
Stengiuos visa ju isterija paversti bajeriu,dazniausiai is isterijos priepolio gaunamas juoko priepolis,bet tenka pripazint,kad buna atveju,jog buni nesuprastas ir pats atsiduri prie isterijos slenkscio
Išėjęs iš pusiausvyros - nebūtinai puolęs į isteriją 
buna , buna , kaip labai jau sunervina isveda is pusiausvyros… nekoks vaizdelis, kaip pamatai isterikuojanty zmogu… 
Gluosne 
, su metais oda turbut sustoreja, igyjam apsaugini sluoksni, ismokstam kitaip reaguoti i negandas, ispuolius ir visa kita. Tai irgi savotiskai naudinga patirtis, nors ir ne visada maloni sau ir aplinkiniams 
Na, oda gal nesustabarejo, bet speju uzhbegt uz akiu konfliktui. Nes isterijos kildavo esant tom paciom aplinkybem ir jas sukeldavo tas pats zmogus, kuris ir sieke mano tokios reakcijos… Savotishkas vampirizmas. taip tesesi kol viena diena pasiunciau kai kur… pasirodo, buti mandagiam ir pagarbiam ne visada gerai
Noras Jabare gal ir teisus… Tai nebutinai isterija… Greiciau psichozes priepuolis Kai po kambari skraido daiktai…
Keli pastebejimai apie isteriskus zmones.
[I. Kucinskaite]
Dėl visko kaltas charakteris
Žinoma, isterija gali ištikti bet kurį žmogų. Tačiau tokios galimybės tikimybę lemia charakteris. Suvokti, kiek žmogus linkęs daužytis ir mėtytis sunkiais daiktais, galima įdėmiau pažvelgus į jo kasdienį gyvenimą. Štai keli tipiški požymiai, liudijantys polinkį į isteriją:
• Įtaigumas ir savitaiga. Jeigu isteriškam draugui pasakysite, kad šefas į jį kreivai pasižiūrėjo ir gali greitai išmesti iš darbo, šis galvos apie tai nuolat. Net jeigu viršininkas jam visiškai lojalus, atras nepagrįstų paniekos ženklų ir visai gali būti, kad pats parašys pareiškimą išeiti, idant nebūtų vaikomas.
• Isterikai mėgsta būti dėmesio centre. O jeigu jiems to dėmesio stinga, yra priežastis sutrikti. Tokie žmonės deda daug pastangų, kad taptų pagrindine bet kokios kompanijos, net jeigu ši – tik traukinio kupė keleiviai, asmenybe.
• Isteriško charakterio žmonės linkę fantazuoti. Jie mėgsta pasakoti įvairiausius nutikimus ir nebūtas istorijas. Svarbiausia – laikui bėgant, ir patys patiki, kad buvo savo sugalvotų atsitikimų dalyviai. Pavyzdžiui, dažnai perpasakodami filmų siužetus, pagrindinį vaidmenį skiria ne herojui "supermenui", bet sau pačiam.
• Jie negali ilgai užsiimti ta pačia veikla. Iš pradžių rodo didelį entuziazmą, bet greit jiems nusibosta, todėl meta pradėtą darbą ir su ankstesniu ryžtu imasi kito. Ir šio taip pat nebaigia. Pavyzdžiui, pradėję tvarkytis namuose, džiugiai čiumpa dulkių siurblį, tačiau, sutvarkę pusę kambario, puola plauti langų ir nebaigę ima blizginti baldus. Rezultatas – chaosas visame bute.
Nelaimelio butis ir egzistensija, demesio stoka? Plius dar butinas tam tikras charakterio tipas. Retsykiais stiprus sukretimas
Anksciau i isterikus ziuredavau su tam tikra doze uzuojautos, kol supratau, kad daznai tai (isterija) yra tik veiksminga “priemone” pasiekti vienai ar kitai uzgaidai. Nzn, gal klystu… 
Manau, kad iseiti is pusiausvyros (netekti kantrybes) - tai viena, o isterija - tai liguistas noras buti demesio centre siekiant tam tikru tikslu. Yra teke susidurti su tuo asmeniskai. Tad tokios mano mintys.
O tai, kad susinervaves ka nors isdedi i suns dienas, vargu ar galima pavadinti isterija Nzn, nesu specialiste
Dazniau, kai susinervuoju (iskaudina, apkaltina nebutais dalykais), tyliu. Galiu nekalbeti istisas savaites, menesius… 
Niu paskaiciau…ne…gal visgi nesu isterike Shiaip tik…psiche bishki
Isterijas vaikai kartais kelia… va tada aikivaizdu, kad tai demesio reikalavimas. Manishke taip suisterikuoja…kai negauna ko nori, nes priprato beveik visada gauti…
isterija ir isterikai - tai, ko aš LABAI nemėgstu, manau, kad isterika ir psichpriepuoliai yra skirtingi dalykai. Būna, kad žmogų metodiškai išvedinėja iš kantrybės, na, pvz., nuolat girtas vyras su savo zajavkėm ar liguistai pavydi žmona, tas ir susinervina, parėkia, nes tiesiog neišlaiko nervai
PROFESIONALUS ISTERIKAS veikia kitaip, nes isterija - jo ginklas, gyvenimo būdas…
o kaip galima ziureti juk reikia gelbeti tada o ne ziureti…
Nuo to prasideda: is pradziu iseina is pusiausvyros, tada puola isterijon.
Kartais gelbeti, o kartais - paciam gelbetis. Isteriskas zmogus labai egoistiskas - viso demesio reikalauja tik sau, o tai labai vargina aplinkinius.
taip, taip - tai tik toks gyvenimo ir bendravimo būdas.
Isterija, mano manymu, tai trumpalaikis stiprių neigiamų emocijų prasiveržimas su neprognozuojamomis pasėkmėmis.
Aš taip pat nesu isteriškai prapliupus nei sykį, bet nesakau, kad kada gyvenime to nepatirsiu.
Su tokiu reiškiniu realybėje esu susidūrusi tik vieną kartą. Palikau tą žmogų klykauti vienumoje. Po isterijos priepuolio jis manęs ieškojo atsiprašyti