Iseinantiems…
Va cia ne karta gvildenta tema- kodel tep pasielge, o dabar pasukam klausima dar astresniu kampu- iseinantieji, ar banzdiusieji ta padaryt… Motyvai… Nors gal i asai savo laiku pagaudavau save ant minties- iseit, bet… kazkas laike, kas, kodel?Svarbiausia kiek ilgai… nebus tarpusavio supratimo, tu mires… dvasishkai, bet tau visad yr paliktas mazas plyshelis sviesos, ar tu kabinsies? O gal tau tamsos tunelis iseitis? Ir vel klausimas kodel…Abejoju ar bus daug pasisakanciu- tema netradicine, ne kiekvienam suprantama…
lengviausia išeitis-išeiti…palikti visas problemas…galvojant kad tavo problemos,tavo skausmas didžiausias ir nesusimąstant kad kitiems bus dar skaudžiau…
[quote]kryziuotis rašė:
Va cia ne karta gvildenta tema- kodel tep pasielge, o dabar pasukam klausima dar astresniu kampu- iseinantieji, ar banzdiusieji ta padaryt… Motyvai…
[/quote]
Tokį sprendimą galėčiau priimti vienu atveju: kai gyvybinių funkcijų palaikymas taptų kačia man ir artimiesiems.
Kitais atvejais…
Jeigu po 2 kėlinukų gauni malkų 20 taškų, tai dar nereiškia, kad esi beviltiškas (yra tokia tikimybė, aišku 
). Bent jau iki pratęsimo pasišakoti reikia.
Gyvenimiški pavyzdžiai rodo, kad netgi Čempionų lygą per porą minučių laimėti galima.
Kodėl turėčiau atsisakyti tokio mallonumo?
Jus cia apie isejima is Bangos? 
…išeiti visam laikui ir iš visur?..na…vienintelis sustabdęs dalykas—meilė…meilė artimiesiems (plačiąja šio žodžio prasme)…prisiimti atsakomybę už kažkieno begalinį skausmą ir ašaras man per sunku…buvo
Kapstai per giliai. Kas laike? Sveika (arba apysveike) dvasia. Pries save ranka pakelia psichikos ligonis. Kai numirsta vezininkas, ar svarstom, kokie jo veiksmai ir moralines nuostatos privercia numirti. O kai nusizudo depresijos kamuotas zmogus, dristam varstyti jo bukle po kauleli. Juk psichine liga tokia neapciuopiama, todel kyla sventvagiska mintis - gal jos ne nebuvo, gal zmogus silpnavalis?
svarbiausia daug daugtaskiu. ir viskas bus ok…
Niekada…niekada nebandžiau ir net tokia mintis nekilusi…
Juk ir sunkiausi ligoniai tiki, kad bus geriau, kad tikrai bus geriau…
Net ir beviltiškoje būklėje esantys - tiki. Kelti prieš save ranką - niekada.
Pateisinu tik vienintelia isejimo priezasti-jei zmogus serga neisgydoma liga kuri ir jam kelia begalini skausma ir jis savo seimai tampa nasta. Juk toks zmogus kankina ir save ir kitus, o kam to reikia? Juk niekas nepasikeis nuo to kad jo gyvenimas prailges menesiu kitu, o kancios bus tik daugiau…
Kaip jau rašė Saulužė - tai pats lengviausias kelias pabėgti nuo problemų.Juk sunkiau yra gyventi ir bandyti jas išspręsti.Nekalbu apie psichikos ligonius- jiems visda tai kitaip atrodo, beje ir alkoholis kartais padaro savo juodą darbą.
Ne veltui, matyt , po nepavykusio nusižudymo pradeda savo darbą psichoterapeutai.
O sveikas, mąstantis žmogus prieš pakeldamas prieš save ranką privalo mąstyti ( ko gero dažniausiai tai ir stabdo ) apie tokio poelgio pasekmes.
Hmmm… kryziuoti, manau, intymoka tema… Pasisakymu daug kazin ar butu… Velgi… Kiekvienas zmogus yra originalus ir masto savaip, tad as tikiuosi, kad sita tema sukurta ne statistikoms isvedineti ar daryti kokioms nors isvadoms, o tiesiog pasidalinti isgyvenimais, tikintis, kad perskaitys tas mintis tie, kam jos gali leisti apsispresti…
Anyways, kazkada mane i tas mintis pastumejo nelaiminga meile, ant kurios buvo pastatyta daug. Tiek daug, kad pasiekimai visose kitose srityse atrode bereiksmiai pliusiukai… Ir nenorejimas tais isgyvenimais dalintis su draugais…
O is to uzdaro rato istrauke kitas zmogus. Psichologe. Poete. Zmogus, sugebejes mane itikinti pazvelgti i mano problemas kiek is kitos puses, ju neneigdamas ir nemenkindamas. Jos nuosirdumas. Lieku skolingas… 
Buvo ir pas mane toks momentas… Rimtai svarciau kaip iseit, buvau pasirinkusi buda, taikiau laika… Kodel? Irgi-nelaiminga meile ir nematymas perspektyvos. Zmogaus, kuris manes nesmerktu ir suprastu, shalia nebuvo. Todel nedrisciau kaltint savizudziu, nes zinau koks smarkus gali buti tas nenoras gyventi ir noras ishkeliaut. Egoizmas…gal ir taip. Bet tankiai tai buna ir kitoks egoizmas-aplinkiniu ir artimuju, sugebanciu islikt abejingimes visiems zenklams.
Aisku, pateisint tokio poelgio irgi negaleciau. Bet tai pasirinkimas…
Ir vaikysteje buvo laikotarpis, kai norejau sau gala pasidaryt. Bet tiesiog del to, kad neistverdavau skausmo. Tad ligos kamuojamas zmogus turi teise iseit… Nevisi randa savyje vilties…
pamenu dabar-kai manotevas bande žudytis…tiesa pasakius-jei dar 5 min.ir vakar ji lankyčiau kapuose…
motyvas jo buvo paprastas-staiga ištikusi finansinė krizė-tiesiog pakirto iš dangaus…dar tuo pačiu metu neteko darbo…
bet jis tuo metu visai ka kitą mūms rėkė ne savo balsu…Atseit kad jį jo tėvas šaukia…Jis tiesiogine prasme-kliedijo…
Lyg šiol pamenu ta vaizdą…Virš durų kabanti virvė…
nežinau-ką mes tada kalbėjom…bet gerai pamenu-kad prašėm kad bent anukus pamatytų…kad jiems reikės senelio ir pan…Gal ir juokinga…bet kažkodėl tai sus sese kalbėjom…Dabar ji turi jam anukytę…
Baisus metas buvo…mūms baisu buvo-jam dar baisiau…
sory-jei nelabai į tema…tiesiog norėjau pasakyti…
"Viltis durniu motina" Bet zmogus be vilties,gali ristis bet kam.
Bent jau man taip atrodo.
kryžiuoti žudytis užsimanei, gal žuvies nebepagauni?
Aš irgi manau, kad svarbiausia - viltis. Tas šviesos spindulėlis, kurį tu, kryžiuoti, paminėjai. Arba kažkas džiugaus, malonaus, kas žmogui ima ir netikėtai nutinka. Kas teikia tos pačios vilties, jei ne gyvenime apskritai, bet bent jau kad nors sekundei atsitinka kažkas teigiamo.
Jei to nėra, man šiuo metu atrodo visai suprantamas toks žmogaus pasirinkimas… deja. Manau, kad sąmoningai rinktis beprasmį ir pilną skausmo gyvenimą irgi savotiškas sadizmas.
O kai žmogus nusižudo, visi staiga pamato, kiek skausmo jis suteikė artimiesiems. Bet ar tie artimieji matė tą žmogų iki to žingsnio? Ar bandė suteikti jam tą viltį??? Ar bent įsivaizdavo to žmogaus skausmą ir neviltį prieš išeinant? Vat šitą tai visi migam pamiršta, deja.
Žvėriūga - ir taip, ir ne… Visu pirma, kiek tas zmogus yra atviras ir nori su aplinkiniais kuo nors dalytis? Nedrisciau kalbeti apie daugeli atveju, nes statistikos neturiu Pries zengiant ta zingsni keiciasi elgesys. Taciau daugeliu atveju aplinkiniai tai pastebi ir bent jau bando prieiti prie to zmogaus…
Ar pavykdavo prieiti - kitas klausimas. Taciau is savo asmenines patirties galiu tiek pasakyti, reikia kreipti klausima kitaip - ar jis nori, kad jus prie jo prieitumet. Ar tik priesingai - yra isitikines, kad visi aplinkiniai jo nesupranta? Ir negali suprasti. Ir jei negali suprasti, tai kokia prasme atvirauti?
Todel kaltinti aplinkinius del savizudybes, manyciau, yra mazai pagrindo. O gincytis kam labiau skauda tikrai neketinu… Skausmas yra individualus, nematuojami ir nelyginami isgyvenimai…
Paladinai, norėjau ką kita pasakyt. Ne apie kaltinimus 
. Kiek man teko susidurt (ačiū die, nedaug), dažniausiai iš karto tik po savižudybės fakto visi smerkia nusižudžiusį dėl to, kiek jis sukėlė skausmo artimiesiems. Aš norėjau pabrėžti, kad neatsižvelgiant į kaltumą ar ne, pamirštama, kiek skausmo turėjo iškentėti išėjusysis prieš ryždamasis tokiam žingsniui.
Ir nors kaip sakai, skausmą pasvert sunku, dar klausimas, kas geriau - ar neišeit vien dėl to, kad baisu suteikt kažkiek skausmo artimiesiems, ar likti čia su nesibaigiančiu nuolatiniu skausmu vien dėl to, kad jo nesuteikt kitiems. Manau, kad per mažas argumentas renkantis kelią gyventi.