mm… man liudesys jau kasdienybe tampa… gal gyvent nemoku… gal nemoku prisitaikyt o gal truksta kazko…
ir is vis gal per daug noriu is gyvenimo… o tiksliau pati nezinau ko noriu…
bet kartajs man patinka liudesys ir buvimas su savimi… buna, kad ir pasiilgstu to, kaj sedi viena ant palanges ir ziuri i zmones, klausydama pvz. enigma ir degindama smilkalus… paskesti savo mintyse…
dar kaj liudna skaitau knygas arba rasau dienorasciui savo padrikas mintis… verkt irgi megstu…
Magnoli, liūdesys atsiranda iš rytų, tačiau visada pasitraukia į vakarus.
Leisk jam ateit, išeit ir žinok, kad sugrįš dar tavęs aplankyti. tai tik emocija. Būk mandagi ir nužlaikyk jo ilgai, nes liūdesys ateina pakalbėti apie tai ko gi tu nori, kas tau nepatinka ir ką norėtum pakeisti. Kai jis išeis pasikviesk ryžtą ir optimizmą, kad padėtų pasiekti tai, ką aptarei su liūdesiu.
Nelaikyk, jo nes jis skuba ir pas mane kartais. Bet jis geras ir bus su tavim kiek tu belaikysi, tačiau užlaikytas jis pamiršta kas jis pats yra ir dažnai pavirsta liga ar depresija, geriau paleisk, nes jis gi sugrįš po kiek laiko.
is kur ateina liudesys? is niekur.jis yra kaip seselis.eina is paskos,o vienoj vietoj susilygina su tavim.
bet…bet tu gali ji tvardyt.gali ji priverst but stipriu ir nelabai,skaudziu ir taip reikalingu visko apmastymui.juk kartais butent tam jis ir ateina-kad duotu tau galimybe susitvarkyt savo mintis pagal lentyneles ir paskirtis.juk taip sunku kartais suprast,kas tavo galvoje,taip sunku suprast kartais savo pacios mintis.ir tik to liudesio metu tu gali padaryti isvadas,kad kazkas yra negerai,kazkas yra pernelyg gerai,kai ko tau nereikia, o kai ko reikia butinai.ir tik liudesio metu gali nuspresti ka nors keist.ir tada… tada tu tampi kitokia ir…savimi…
is kur jis ateina tikrai nezinau… bet kartais atslenkantis tamsiomis naktimis jis buna toks lengvas ir malonus (melancholija…) kartais, kai mes nemokam nustoti liudeti, tai tampa tiesiog saves gailejimu. sedi ir gaili saves, isimyli savo nelaime, liudesi, tau gerai kaip yra ir nenori jo paleisti. (skamba ziauriai, bet taip tikrai buna) o tada… depresija… jei gerai atsimenu tai depresija kyla del siokiu tokiu cheminiu pakitimu musu kune ir kai tai nutinka daznai tenka vartoti vaistukus… taigi mielieji, neisimylekim nelaimes ir negailekim saves per daug…
neee.turejau omeny MrFroido tema ‘psichologo priimamasis’, tame paciame forume na liudesys pas mane kazkada atejo is nezinios, o dabar kazkur nuejo i nezinia vel…gal ateis diena ir jis vel mane aplankys netiketai. tiesiog, ne tu viena liudi, ir cia nesi originali.
dazniausiai susiklosto kad neisiena kaip ir si sestadieni - sedziu anmuose, su seserim ir mazu pusbrytu… Turiu ji priziureti… bet ot idomumas… taid ziaugiuosi valandele praleista prie kompo…
dazniausiai gaunas kad tevai sau ka veikia, sesuo sau, as sau…
O kur cia jau iseit pasivaiskciot kai temsta jau anksti
nisamone
Liūdesys visuomet ateina netikėtai, ir jam nereikia jokių priežasčių… bet net ir tuomet, kai atrodo, kad liūdesiukas ilgam apsigyveno mano pasaulėlyje, guodžiuosi pavogta mintimi, kad "didelis liūdesys visuomet saugo prarasto džiaugsmo dalelę…"
manau, kad visiems yra tokiu dienu kai uzplusta liudesys. Zinau, kad kartais tai buna sunku, bet reikia stengtis tas emocijas kontroliuoti, nes nuo nuolatinio liudesio galima ir depresija isigyti.
labai dažnai aš liūdesį pradėjau sutikti gatvėje…Jis dažniausiai sėdi su kokia vargše senute ant šaligatvio,-priešais mane ištiesia ranką-o aš į ją įmetu keletą centų…-tarsi bandau nupirkti jo nebuvimą…-bet vistiek-taip liūdna pasidaro…
O man kartais patinka liūdėti,tik tuo metu nenoriu,kad kas nors prie manęs lįstų,bandytų guosti.Nes kai liudžiu galiu pasakyti,bet ką,o paskui gailiuosi.
Kai žmonės liūdi manau,daug ką apmasto.