H. P. Lovecraft : Palikuonis
Rašau gulėdamas tame, ką mano gydytojas vadina mirties patalu, ir labiausiai mane gąsdina mintis, kad žmogus klysta. Įtariu, kitą savaitę mane palaidos, bet…
Londone gyvena žmogus, kuris gaudžiant bažnyčios varpams klykia. Jis gyvena vienišas kartu su savo dryžuota kate "Grėjaus smuklėje" ir žmonės laiko jį nepavojingu bepročiu. Jo kambaryje gausu banaliausių ir kvailiausių knygų, tad jis valandų valandomis bando pasinerti į prastus jų puslapius. Gyvenime jis turi vienintelį tikslą: nemąstyti. Dėl vienos priežastis mintis jam yra kai kas kraupaus, todėl jis bėga kaip nuo maro nuo visko, kas žadina vaizduotę. Tas žmogus labai liesas ir pilkas, tačiau kai kas tvirtina, jog jis nėra toks senas, kaip atrodo. Baisinga baimė savo letenomis laiko jį sučiupus ir nuo bet kokio garso jis pašoka paklaikusiomis akimis ir išrasojusia kakta. Jis atstumia visus draugus ir pašnekovus, nes nepageidauja atsakinėti į jokius klausimus. Tie, kurie kadais pažinojo jį kaip mokslininką ir estetą, teigia, kad jiems dabar gaila į jį žiūrėt. Jis labai seniai nutraukė santykius su jais visais ir niekas gerai nežino, ar jis išvyko iš šalies, ar tik pasitraukė iš visuomenės į kokią nors užslėptą sritį. Jau dešimtmetį jis gyvena "Grėjaus smuklėje" ir niekam nepasakojo apie tai, kur buvo, iki pat tos nakties, kai jaunasis Viljamas nusipirko Nekronomikoną.
Viljamas buvo svajotojas ir tik dvidešimt trejų metų, todėl kai persikėlė į tą senovinį namą ir kitame kambaryje išvydo pilką, susiraukšlėjusį vyrą, pajuto keistumą ir kosminio vėjo kvėpavimą. Jis primetė savo draugystę ten, kur senieji draugai nedrįso, ir žavėjosi šį kaulėtą, išsekusį stebėtoją ir klausytoją apėmusiu išgąsčiu. Mat niekas neabejojo dėl to, kad vyriškis visąlaik stebėjo ir klausėsi. Jis daugiau stebėjo ir klausėsi savo protu nei akimis ir ausimis bei siekė paskandinti kiekvieną akimirką, nepaliaujamai įnikęs į linksmus, lėkštus romanus. O pasigirdus bažnyčių varpams, jo ausys užguldavo ir jis klykdavo, o su juo gyvenanti pilka katė pritardama staugdavo kartu tol, kol paskutinis varpų skambtelėjimas aidėdamas nutildavo.
Tačiau kad ir kaip Viljamas stengėsi, jam nepavyko prakalbinti savo kaimyno apie ką nors gilaus ar slaptingo. Senukas į jo žvilgsnį ir kalbinimą neatsakydavo, tačiau, kalbėdamas apie linksmus, nereikšmingus dalykus, išspausdavo šypseną ir lengvu tonu čiauškėdavo karštligiškai ir jaudindamasis; jo balsas kiekvieną akimirką kildavo ir storėdavo, kol pagaliau peraugdavo į spiegimą ir nerišlų falcetą. Iš nereikšmingiausių jo pastabų buvo akivaizdžiai aišku, kad jis buvo puikiai ir visapusiškai išsilavinęs ir Viljamas nenustebo, sužinojęs, kad pašnekovas mokėsi Harove ir Oksforde. Vėliau paaiškėjo, kad kaimynas buvo ne kas kitas, kaip lordas Nortemas, apie kurio paveldėtą senovinę pilį Jorkšyro pakrantėje buvo pasakojama tiek keistenybių; tačiau kai Viljamas bandė pradėti pokalbį apie pilį ir spėjamą jos romėnišką prigimtį, senukas atsisakė pripažinti pilies keistumą. Jis net spigiai sukikeno, kai buvo paliesta tema apie numanomas požemines kriptas, iškirstas tvirtoje stačioje uoloje, stūkstančioje virš Šiaurės jūros.
Taip viskas ir ėjosi iki to vakaro, kai Viljamas parsinešė namo tą liūdnai pagarsėjusį Nekronomikoną, prarašytą išprotėjusio arabo Abdulo Alhazredo. Jis žinojo apie baisųjį tomą jau nuo šešiolikos metų, kai bundanti meilė visom keistenybėm skatino jį užduoti neįprastus klausimus senam, susirietusiam knygininkui Šandos gatvėj; jam visuomet buvo įdomu, kodėl žmonės, prašnekę apie šią knygą, baldavo. Senasis knygininkas jam papasakojo, kad po kunigų ir įstatymų leidėjų įsakų, nukreiptų prieš knygą, išliko tik penki egzemplioriai ir kad visi šie egzemplioriai buvo laikomi užrakinti pagarbioje baimėje saugotojų, kurie drįso pradėti skaityti neapkenčiamąjį gotišką šriftą. Tačiau dabar Viljamas pagaliau ne tik aptiko pasiekiamą egzempliorių, bet net ir įsigijo jį už absurdiškai žemą kainą. Jam pasisekė žydo krautuvėje nuskurusiame Klerės Turgaus rajone, kur jis ir anksčiau dažnai nusipirkdavo keistų dalykų, tad jis beveik vaizdavosi, kaip užsispyręs senas levitas šyptelėjo iš po savo susiraizgiusios barzdos, kai Viljamas padarė didįjį atradimą. Griozdiškas odinis viršelis su žalvario sagtimis buvo taip aiškiai matomas, o kaina tokia absurdiškai maža.
Užteko vienintelio žvilgsnio, mesto į knygos pavadinimą, kad jaunuolis nepaprastai susijaudintų; keletas diagramų, įspraustų tarp migloto lotyniško teksto, sukėlė jo smegenyse karštligiškiausius ir labiausiai neraminančius atsiminimus. Jis juto, jog jam nepaprastai būtina parsigabenti tą gremėzdišką daiktą namo ir imtis jo iššifravimo, tad jis išsinešė knygą iš krautuvės taip skubotai, kad senasis žydas kraupiai sukikeno jam už nugaros. Tačiau kai knyga saugiai pasiekė jo kambarį, jis pamatė, kad gotiškojo šrifto ir sugadintos tarmės derinys jam kaip lingvistui neįkandamas, todėl nenoriai kreipėsi į savo keistą, įbaugintą draugą pagalbos, nagrinėjant iškreiptą, viduramžių lotynų kalbą. Lordas Nortemas vapėjo kvailas nesąmones savo dryžuotai katei ir, įėjus jaunuoliui, smarkiai pasisuko. Pamatęs knygą, senukas nevaldomai sudrėbėjo, o Viljamui ištarus jos pavadinimą, jis išvis nualpo. Atgavęs sąmonę, jis papasakojo istoriją; klaikiu šnibždesiu paporino savo fantastišką beprotybės pramaną tam, kad jo draugas suskubtų sudeginti prakeiktą knygą ir plačiai išbarstytų jos pelenus.
Kas nors, sušnabždėjo lordas Nortemas, turėjo būti negerai iš pat pradžių; tačiau tai nebūtų nė atėję į galvą, jei jis nebūtų per toli gilinęsis. Jis buvo devynioliktasis baronas iš savo giminystės linijos, kurios pradžia glūdėjo labai tolimoje praeityje, neįtikėtinai tolimoje, jei tikėti miglotais pasakojimais, mat šeimoje buvo pasakojama, jog jos šaknys siekia laikus prieš saksų valdymą, kai tūlas karo tribūnas Lunaeus Gabinus Capito, tarnavęs trečiajame Augustino legione, tuomet dislokuotame Lindume, Romėnų Britanijoje, buvo be ceremonijų išvarytas iš savo dalinio už dalyvavimą tam tikruose ritualuose, nesusijusiuose su jokia žinoma religija. Anot gandų, Gabinus aptiko uoloje urvą, kuriame rinkdavosi keisti žmonės, tamsoje brėžę Vyriausiojo ženklą; tai buvo keistuoliai, kurių britai prisibijojo ir kurie buvo paskutiniai išsigelbėję iš didžiojo krašto, nuskendusio vakaruose ir palikusio vien salas su keliais, ratilais ir šventyklomis, iš kurių Stounhendžas buvo didžiausias. Žinoma, nebuvo įrodymų legendose, kad Gabinus pastatė neįveikiamą tvirtovę virš uždraustojo urvo bei pradėjo giminę, kurios nušluoti nuo žemės paviršiaus nepajėgė nei piktai, nei saksai, nei danai, nei normanai; nepatikrinta buvo ir ta numanoma prielaida, kad iš jo šeimos kilo narsusis Juodojo Princo, kurį Edvardas Trečiasis įšventino į baronus, kompanionas ir leitenantas. Tos istorijos nebuvo patvirtintos, betgi buvo dažnai pasakojamos; ir iš tikro Nortemo tvirtovės mūrai nepaprastai panešėjo į Hadriano sieną. Vaikystėje, kai miegodavo senesnėse pilies dalyse, lordas Nortemas sapnuodavo savotiškus sapnus ir įgijo nuolatinį įprotį knaisiotis savo atmintyje, ieškodamas pusiau beformių vaizdų, raštų ir įspūdžių, niekaip nesusijusių su jo gyvenimu atsibudus. Jis tapo svajokliu, kuriam gyvenimas rodėsi banalus ir neįdomus; jis ieškojo kadais egzistavusių neįprastų karalysčių ir giminysčių, deja, nerandamų jokiuose regimuose žemės regionuose.
Kupinas jausmo, kad materialusis mūsų pasaulis tėra vienas atomas plačiame ir grėsmingame audinyje ir kad nežinomos valdos spaudžiasi ir skverbiasi į kiekvieną žinomybės sferos tašką, Nortemas jaunystėje ir brandos pradžioje paeiliui išsėmė priimtos religijos ir okultinio misticizmo šaltinius. Tačiau niekur jis negalėjo aptikti ramybės ir pasitenkinimo, o jam senstant, gyvenimo banalumas ir ribotumas jį vis labiau vedė iš proto. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje jis domėjosi satanizmu, jis visąlaik godžiai rijo bet kokias doktrinas ar teorijos, kurios neva žadėjo ištrūkimą iš glaustų mokslo perspektyvų ir nuobodžiai statiškų gamtos įstatymų. Tokias knygas, kaip Ignacijaus Donelio fantastišką pasakojimą apie Atlantidą, jis rydavo su užsidegimu, o tuzinas nežinomų Karolio Forto pirmtakų pavergė jį savo klajonėmis. Jis nukeliaudavo lygų lygas, domėdamasis kokia slapta kaimo istorija apie neįprastą stebuklą, o sykį nusigavo į Arabijos dykumą, ieškodamas Bevardžio miesto, apie kurį sužinojo iš nepatikimo pasakojimo ir kurio nebuvo matęs nė vienas žmogus. Jame augo kankinantis tikėjimas, kad kur nors egzistuoja lengvai įveikiami vartai, kuriuos radus ir laisvai peržengus, galima atsidurti tose tolimose gelmėse, kurių aidai taip dusliai skambėjo jo atminties kertėse. Šios gelmės gali būti regimajame pasaulyje, tačiau gali glūdėti ir vien jo mintyse ir sieloj. Galbūt savo pusiau ištyrinėtose smegenyse jis saugojo tą sunkiai suvokiamą sąsają, kuri pažadins jį vyresniųjų ateities gyvenimams užmirštose dimensijose, sujungsiančiomis jį su žvaigždėmis bei begalybėmis ir amžinybėmis, besidriekiančiomis kitapus jų.
Na bet Abadonas žiūriu pasistengė…tiek temų…
pasistengė vyras,pasistengė…ką čia ir bepridursi.
Gaivina kultūros forumą
bet kad jis visvien apmirs
… gaila, kad pasyviausiu metu ir manes cia nebus
…
galvojau kad turiu visus h.p. lovecrafto apsakymus… bet pasirodo ne… o dar lietuviu kalba? pats vertei?
ne nepats… jei tureciau laiko galeciau…