Kiek kuklesniais dokumentiniais filmais debiutavusi GIEDRĖ ŽICKYTĖ, vėliau filmais „MEISTRAS IR TATJANA“ bei, žinoma, „ŠUOLIS“ įtvirtino savo statusą kaip klasiška dokumentininkė. Žiūrint jos pasakojamas tikro gyvenimo tikras istorijas, įsijauti lyg žiūrėtum trilerį.
Visai nenusileidžia jos geriausiems filmams ir naujausias – IRENA (užsienyje – „A good night kiss“). Manymas, kad kino pasakojimas apie literatūros profesorę, teatro kritikę, mokslinių tyrimų ir knygų autorę IRENĄ VEISAITĘ gali kelti nuobodulį – didžiai klaidingas. Jos gyvenimo ir išlikimo istorija išties primena trilerio siužetą. Skaudaus trilerio. Jos gyvenimo istorija kaip niekas kitas atspindi Lietuvos XX a. vidurio istoriją. Todėl kiekvienas laikantis save inteligentu ir išsilavinusiu žmogumi, privalėtų pasižiūrėti šį filmą. Savo žinių pagilinimui ir suvokimo įtvirtinimui, kokį komplikuotą kelią išgyveno Lietuva, papasakotą IRENOS VEISAITĖS lūpomis ir archyvine medžiaga.
Visi pažinojusieji profesorę, pažymi jos šiltą bendravimą, norą atkreipti dėmesį į kiekvieną sutiktą žmogų. Jau pirmame kadre tai patiriama, kai 92-ąjį gimtadienį sausį pažyminti solenizantė namie tarsi dirba telefoniste. Netgi čia atsiskleidžia jos charakteris – pradėjusi girdėti bičiulių sveikinimus, ji prašo laukti, nes kitu telefonu skambina kažkas kitas – negi neatsiliepsi?! Filmavimo komanda specialiai liepė neišjunginėti telefonų ir telefonspynės, kad pamatytume šią sceną ir suvoktume kokia galybė žmonių negali nepasveikinti solenizantės ir pageidauja pabendrauti. Kadangi režisierė matė, jog jos tuomet paauglys sūnus taip pat noriai kalbasi su garbaus amžiaus mokslininke, filme įterpta kiek dirbtinai atrodanti scena, kai į Irenos butą suguža būrys gimnazistų…
Tai, kad tapusi filmo heroje Irena vietoje keršto visad rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu tiek Giedrei Žickytei, tiek daugeliui pažinojusių šią asmenybę.Kai matai rezultatą, stebiesi, kad pabendravus taip trumpai su Irena Veisaite, prasidėjo Covid-19 pandemija ir filmavimas nutrūko, o mažiau nei mėnesio iki savo 93-io gimtadienio nesulaukusi Irena nuo šios ligos komplikacijų mirė, stebina, kaip Giedrei Žickytei nenusviro rankos ir ji sugebėjo pristatyti mums tokį pilnavertį filmą! Prie to prisidėjo netgi bulgarų prodiuseriai, „paskolinę“ itin patyrusį montavimo specialistą, kuris tarsi „iš šono“, nepažinodamas rodomos asmenybės, gelbėjo montavimo kokybe. Estų prodiuseriai sudarė sąlygas parodyti šiltą bendravimą su bičiuliu Estijos kultūros šviesuliu (jiems jis tarsi mums Čiurlionis!) pasaulinio masto kompozitoriumi ARVO PART, visai neseniai, rugsėjyje atšventusio devyniasdešimtmečio jubiliejų.
Aš priklausau tai didžiumai žiūrovų, kuriems neteko laimė asmeniškai pažinoti profesorės. Tačiau visada išliks patyrimas iš jaunystės, kad jeigu teatro spektaklio apžvalgą ir vertinimą pamatai „Literatūra ir mene“ pasirašytą IRENOS VEISAITĖS, esi garantuotas, kad skaitysi itin meistrišką, talentingą spektaklio analizę. Apie dabarties teatro kritikes ne visada tą pasakysi – skaitai, skaitai išvedžiojimus, ir netampa aišku, ar verta pamatyti spektaklį, ar ne…
Savo filmo įspūdį norėčiau užbaigti lyderiaujančio tarp teatro režisierių OSKARO KORŠUNOVO mintimis apie filmą:
„Irena kartu su Leonidu Donskiu ir dar keliais žmonėmis man buvo vienas iš kertinių moralinių akmenų. Tiesą sakant, filme mūsų gal net kiek pasigailėta ir papasakotos tik užuominos viso to, su kuo susidūrė Irena. Ir ji vis tiek sugebėjo mylėti, atleisti – tai yra neįtikėtina. Gavosi taip, kad filmas tapo labai aktualus šiai dienai. Kaip filme sako Arvo Pärt, bus tvanas. Dabar tą tvaną matome. Laikais, kai yra tiek susiskaldymo ir neapykantos, tokių žmonių kaip Irena labai trūksta. Ir net jei žiūrovas jos nepažinojo asmeniškai, filmą svarbu pamatyti todėl, kad jis sinchronizuojasi su dabartimi – jis yra labai aktualus.“
